Šio Eglės neriamo krepšelio nuotraukų instagrame laukdavau kaip vaikystėje filmukų valandėlės – toks saldus man tas melanžinis margumas, o dar taip gražiai Eglės pateiktas ♥.
Tokio stiliaus puodkėles nerdavome iš babutytės (taip meiliai mano vaikystės kaime vadindavo mamos draugės, pas kurią vasarodavau, mamą) paruoštų siūlų likučių – ji iš kažkur gautą maišą siūlų atliekų taip sutvarkydavo, kad išmetimui skirtas daiktas tapdavo ne tik naudingu, bet ir pačiu gražiausiu man iki šiol. Maiše siūlai būdavo be jokios tvarkos sumesti trumpomis atkarpomis (ten buvo tikra ta žodžio prasme atliekos), amžinatilsį babutytė traukdavo po vieną ir rišdavo. Tada sukdavo tokį pačios pagamintą siūlą į kamuolį, bet jis plonas, kad galėtum ką megzti ar nerti, reikia daug tokių sudėti. Įsivaizduojate, tokia spalvų mišrainė susidarydavo! Mes nerdavome iš tokio sudėto siūlo puodkėles – tais laikais fotografija nebuvo taip lengvai prieinama ir niekam tikrai į galvą nebūtų atėję fotografuoti puodkėles iš siūlų atliekų, bet mano galvoje saugojamame prisiminimų albume jos yra vieni pačių gražiausių kadrų 🙂 .
Eglės maišelis, palyginus su babutytės likučių kamuoliukais, yra prašmatna ir prabanga – aš, augusi visiško siūlų bado metais, net dabar įkvepiu ir pamirštu kuriam laikui kvėpuoti, pamačiusi “likučių” rinkiniui priskirtą moherį su šilku. Bet galbūt tas moheris ir suvaidino tokį lemiamą vaidmenį derinyje (o gal ir koks kitas, slaptas 😉 , Eglės ingredientas), kad nunertas krepšelis puikiai laiko formą, nesitampo, nesideformuoja – jis net neturi pamušalo! – ir tikrai iš namuose prie ūkio naudojimo daikto (ko galėtum tikėtis iš tokio projekto) yra pakilęs į solidų ir prestižinį rankinių luomą.
Prie to, aišku, prisidėjo ir odinės rankenos – ir prie tvirtumo, ir prie užbaigtumo, ir prie stiliaus. Jos lyg rėmelis, suteikiantis paveikslui visai kitą statusą.
Pagrindiniai krepšelio ingredientai yra įvairiausių siūlų likučiai, kuriuos Eglė planavo visus sėkmingai sunaudoti. Kaip jai šitai sekėsi, galite atspėti iš pirmo karto 😉 . Jei kas nesusidūrė su likučiais ir nelabai supranta, apie kokį mastą čia kalba, tai sufleruoju – šita užduotis nepasisekė 😉 . Ir tai yra didelis gėris, atveriantis naujų gražių projektų galimybes – Eglė Ravelry šiam projektui jau suteikė numerį 😉 .
“Esu mezgėja iki vidaus gelmių ir niekada nemaniau, kad imsiuosi nėrimo. Bet… atėjo toks emociškai sunkus metas, kai rankos nekilo megzti, bet protas sakė – daryk ką nors, išjudėk! Beskrolindama internete užmačiau krepšį, nertą iš likučių. Tokių visiškai visiškai likučių, kai siūlo ilgis pusmetris ar metras. Ir tai buvo impulsas “atsikratyti” tais visais galais galeliais. Sunkus buvo tik pirmasis “blynas” – 5 ar 7 cm apskritimukas. Toliau pagavo kūrybinė jėga, noras dėlioti siūlų derinius, juos fotografuoti. Krepšys didėjo ir nuotaika gerėjo! Ir štai turiu nuostabaus gerumo, didumo ir patogumo krepšį! Labai juo džiaugiuosi. Bekeldama šį įrašą prie pavadinimo parašiau #1, nes mano įsivaizdavimas, kad sunersiu visus likučius – buvo klaidingas. Sunėriau tik trečdalį.“
Visuose Eglės projektuose prie siūlų spalvų ir derinių lygiomis teisėmis dalyvauja dar vienas dalyvis – jos nuostabios proceso ir jau gatavo daikto nuotraukos. Tegu jos ir yra nematomos, žiūrint realius, nešiojamus daiktus. Pilkųjų kardinolų reikšmė istorijoje akivaizdi visiems 😉 . Tokiame kontekste ir pats materialus megztas (nertas) daiktas turi visai kitą aurą.
Eglės Lašinskienės nertas krepšelis, pastabos ir nuotraukos. Siūlai – Rowan Felted Tweed, Drops Alpaca, Schachenmayr Rheuma Thermal Wolle, Drops Puna, Karisma, Cotton Merino, Baby Merino, turėtas moheris su šilku (Drops, Rowan, Isager) ir t.t. Spalvų kodai ir numeriai šiame projekte neturi jokios reikšmės, kaip ir nepilnas visų siūlų naudotų siūlų sąrašas, idėja akivaizdi 🙂 . Modelis – “Scrap Yarn Basket“.
