Visai neplanavau šiame įraše rodytis su savo praeitų metų pagrindiniu vasaros rūbu, bet šiandienos istorijos nebūtų be priešistorės, todėl apie viską iš pradžių.
Praeitų metų vasarą buvau mezgimui ir kitiems liaudies amatams skirtoje kelionėje Estijoje ir ten, kur susirenka mezgėjos be visų programoje numatytų dalykų visada (visada!) laukia papildomas bonusas – išskirtiniai mezginiai, kuriais būna pasipuošusios grupės dalyvės. Be visokių gražių dalykų labiausiai mane nustebinęs dalykas buvo vienos olandės vilkėta palaidinė. Nustebino savo konstrukcija – ji buvo susiūta iš dviejų ilgų vienodų stačiakampių. Be jokio modeliavimo! Aš vis perklausinėjau, ar tikrai niekas nenuimta, nepridėta, neiškirpta, taip gerai Ans atrodė, niekaip negalėjau patikėti, kad tokia primityvi konstrukcija taip idealiai guli ant visokiais linkiais turtingo kūno.
Aišku, grįžus nekantravau išbandyti ir nuotraukose matote rezultatą (priekį vėliau truputį pailginau, bet tai iš esmės reikalo nepakeitė). Naudojau 2 plonus lino, šilko ir medvilnės siūlus, įvairia tvarka juos poruodama ir abi puses sąmoningai mezgiau skirtingas, tikėdamasi, kad tie patys siūlai viską apjungs. Apie kraštelius galvojau tik pradėdama stačiakampį ir jį baigdama ir priekiui parinkau ripsą, o nugarai stulpelį, susiūdama tarp jų palikau nedidelius skeltukus šonuose ir perlenkiau abu stačiakampius ne visai per vidurį, kad nugara būtų kiek ilgesnė už priekį. Kadangi priekis ir šonai yra susiuvami (iki pažastų ir iki kaklo iškirptės) ir iš pirmo karto sunku numatyti kiek, tai nesusiūtas lygus mezgimas jei kiek ir linkęs riestis, man net labai tai tiko tiek kaklui, tiek mini rankovytėms. Pastarųjų ilgis, kaip turbūt numanote, priklauso nuo bendro stačiakampio pločio. Aš norėjau daikto laisvo, todėl ir rankovėms dosniai iš abiejų gabalų užteko.
Kadangi tai buvo vienas labiausiai nešiojamų mano vasarinių rūbų, nuolat sulaukdavau klausimų apie modelį, ką su džiaugsmu visiems rodydavau ir pasakodavau (dažnai ir neklausdama pasakojau, mat labai jau sunku sulaikyti tai, kuo esi susižavėjęs 😉 ).
Kai kas užsikrėtęs ėmėsi savų versijų, bet mane labai pralinksmino Jurga, į mano pasakojimą sureagavusi be jokio perdėto entiuziazmo: „Tai mes mokykloje per darbus mezgėm tokį daiktą, vadinosi jis „mezgtinis-šalikas”„. Turiu pripažinti, kad ir aš per tas pamokas išmokau labai daug gerų dalykų (gaila, šito modelio ne, teko luktelti gerus dešimtmečius 😉 ), kuriuos ne tik parnešiau namo ir užkrėčiau mamą (nertos puodkėlės, pvz.), bet ir naudoju iki šiol. Ir šis modelis yra labai iš to paties aruodo, ko gera mokyti vaikus – super lengvas ir super efektingas.
Bet Jurgos žodžiai pasėjo kitų sėklų, toli nuo vaikų edukacijos. Man galvoje ši konstrukcija staiga iškilo galvoje vilnonės liemenės pavidalu (dar nenusimezgiau, bet tiek kam pripasakojau apie tai, kad kuriam laikui ir mezgimą atidėjau 😉 ), o paskui ėmiau galvoti, kaip čia būtų prie tos pačios liemenės pridūrus visiškai paprastos formos rankoves…
Tai tiek tos priešistorės, aš vis dar tikiuosi, kad mano entiuziastingos kalbos sudygs ir sulapos dar ne viename projektų krepšyje, o šiandien labai smagu parodyti išskirtinai dailų žiedą 🙂 .
Živilei, kaip ir visiems kitiems į MZ užsukusiems, aš, aišku, neištvėriau nepapasakojusi apie savo pastarojo laiko „atradimą” ir perdaviau žieminę idėją (spėju, vasara jau buvo pasibaigusi 😉 ) – liemenės. Ji išsirinko be galo gražų tamsiai žalią derinį iš Isager Spinni ir moherio ir numezgė iš jų liemenę, apie kurią nelabai ką galiu pasakyti (čia tokia antra priešistorė 😉 ), nes liemenė patiko ne tik autorei, bet ir jos mamai, tai jai ir atiteko, o aš tik akies kampučiu galėjau pamatyti ją telefono nuotraukoje 🙂 . Bet šiam faktui ir taip jokių komentarų nereikia, jis kalba pats už save 😉 .
Živilei idėja patiko ir ji taip lengvai su ja kaip su žalia liemene atsisveikinti nesiruošė. Jau dabar savam mezginiui ji išsirinko tą patį derinį (irgi faktas iškalbingas, o kadangi pati turiu iš tokių siūlų megztuką, kurį dabar ir mano dukra „pasiskolino”, labai gerai žinau, kokio gerumo reikalas), tik kitų spalvų – tokį padūmavusį baklažaną su labai subtiliais intarpėliais. Ir kaip matote iš nuotraukų, idėja pažengė dar toliau – liemenė užsiaugino rankoves ir tapo megztuku 🙂 . Rankovių, tiesa, ji nemezgė visai stačiakampių, o tolygiai siaurino rankogalių link, bet – idėja veikia!
Šios konstrukcijos paprastumas leidžia laisvai naudoti bet kokį raštą ir Živilė pasirinko perliuką, kuris ne tik užkirto kelią bet kokiam mezginio raitymuisi (matot, kaip tvarkingai atrodo iškirptė ir skeltukai šonuose!), bet kartu su moheriu labai subtiliai sušvelnino įterptų juostelių kontūrus.
Kaklo iškirptę suformuoja priekio ir nugaros siūlė (kur sustosim, ten kaklas ir prasidės), tai megztukui Živilė pasirinko beveik vienodo gylio trikampius priekyje ir nugaroje. O rankovių ilgį nulėmė pečių (tai yra, pusės megztinio) plotis, kai mezgi surinkus akis nuo viršaus, jokio vargo paskaičiuoti.
Tikiuosi, kad šiandienos įrašas perduos idėjinę estafetę ne vienam mezgančiam žmogui, nes vieną kartą pamatyti tikrai yra veiksmingiau nei šimtą kartų apie tai klausytis. Ypač noriu atkreipti dėmesį pradedančių mezgėjų ir bijančių tokių rimtų projektų kaip megztinis. Jei megztinis skamba kaip žinutė iš kosmoso, tai pradėkite nuo megztinio-šaliko, akcentuodami antrąją pavadinimo dalį, kai baigsit, turėsit puikią pirmą 😉 .
O aš tikrai megsiu sau tokią liemenę. Tik prieš tai dar ką nors panašaus vasarai 😉 .
Živilės Krupickaitės megztas megztukas iš Isager Spinni 60S kartu su Isager Silk Mohair 60, 7S, 33. Mane įkvėpusi savo rūbu Ans mezgė savo palaidinę pagal šį modelį – „Breezy V„, jei ko per darbų pamokas neišmokino megzti šaliko.
