Atsidarę mano kaimo spintą, greičiausiai rasite (tai yra, būtumėte radę iki šiol) pažįstamą istoriją. Kas jau nelabai tinka į žmones, į darbą, apsinešiojo, prasilenkė su mada, bet dar per geras išmetimui, keliauja viena kryptimi – į kaimą. Antra, turbūt daugeliui taip pat pažįstama, istorijos dalis – spinta lūžta, o apsirengti… nelabai ir yra ką ;). Ilgai rankos prie tos spintos nepriėjo (nes kojos su galva labai aktyviai sabotavo ;)), karantinas čia suvaidino aktyvų ir teigiamą vaidmenį. Kaimas pakeitė visas iki tol vykusias keliones bei renginius ir apsirengimo, o ir tvarkos poreikis gerokai paaštrėjo, privertęs pagaliau imtis radikalių permainų. Išrinkau visus per mažus, per didelius, nepatogius ir nefunkcionalius ar tiesiog susinešiojusius rūbus ir tokiu būdu didžioji mano buvusios spintos dalis iškeliavo į konteinerį. Nemeluosiu, tikrai nepirkau kaimui specialių kelnių ar trikotažinių palaidinių ilgom rankovėm – su šiais drabužiais aš duoduosi po miškus ir artimos draugystės su uogomis bei grybais yra daug mielesnės, kai nereikia drebėti dėl eilinio mėlynės ar avietės antspaudo. Bet keisčiausia situacija pasirodė besanti su megztiniais. Jų į kaimą buvo privežta visokių, daugiausia – keistų ekstravagantiškų modelių, pačios išsirinktų ar testuotų, kurie neprilipo Vilniuje, ir, savaime aišku, dar mažiau tiko kaimui. Būtent jais, atsilaisvinusi lentynas, aš šiemet ir užsiėmiau.
Kaimo megztiniui turiu specifinius reikalavimus. Visų pirma, kadangi jų, naujų, numatyti trys (baigiu antrą), o ne trisdešimt trys, tai jie turi būti universalūs (kaip labai nemėgčiau šito “tikimo prie visko” kriterijaus) tiek modelio, tiek spalvų prasme. Kai spintoje vaivorykštė, gali traukti spalvas pagal nuotaiką ir aplinkybes, o vienas megztinis turi niekada neerzinti ir tikti prie besikeičiančios aplinkos, tai yra, gamtos nuo pavasario iki rudens.
Dėliojausi visokius siūlus ir galvoje, ir realybėje – nuotraukose matote rezultatą. Nuo žieminio megztinio likusią estišką vilną suporavau su Spinni likučiais nuo kito tos pačios dizainerės modelio bandymų (kai kas liko visai nepanaudota, nes mažas bandymėlis labai aiškiai nubraukė didelio projekto planus). Lengva asimetrija atsirado ne dėl siūlų trūkumo, o specialiai – švelnus melanžas man priminė spaudinį, tai ir efekto tokio, kaip atverstas seno laikraščio puslapis, norėjosi.
O vat modelis – tai jau pati paprasčiausia forma be jokios asimetrijos: viskas tarnauja funkcionalumui. Kaime megztinį rengiuosi tada, kai iš tikrųjų šalta, o tada tai man jau tikrai būna šalta kaklui – tam reikalui ilgas, beveik golfinis stulpelis. Kišenių išlindimo pro apačią neplanavau, bet jos pačios man yra būtinos bet kokio patogaus drabužio dalis. Reglano rankovės pasirinktos dėl savo universalumo – po apačia telpa bet kas. Ir ilgis – ne madingas trumpas, kokį rinkčiausi šiandien darbiniam megztiniui, o toks truputį ilgesnis, kad pasilenkus miške ar darže nugara liktų vėjams nepasiekiama.
Vienintelis priekio ir nugaros raštas – duoklė vaikystės ir jaunystės laikų nostalgijai. Juo dažniausiai būdavo mezgami mūsų namuose vadinami “stori megztiniai”. Šis pagal savo funkciją toks ir yra, kad ir ne pats storiausias pagal siūlą (mezgiau 3.5 mm virbalais).
Mano Kristė papozavo įvairiomis aplinkybėmis, kaip šis megztukas bus nuolat dėvimas – net pavaidino, kad mezga ;). Vieną kartą (!) jį apsivilkau ir aš – birželio mėnesio buvo vienas tam tinkamas vakaras. Ir dar daug jų laukia rudeniop – šiais metais aš kažkaip ir spėju, ir net kartais aplenkiu sezonus (dar viena padėka karantinui ;)).
Megztukas megztas iš estiškos Aade Long 8/2 natural vilnos kartu su Isager Spinni 40, 8S, 7S.
