Kaimo megztinis I

Atsidarę mano kaimo spintą, greičiausiai rasite (tai yra, būtumėte radę iki šiol) pažįstamą istoriją. Kas jau nelabai tinka į žmones, į darbą, apsinešiojo, prasilenkė su mada, bet dar per geras išmetimui, keliauja viena kryptimi – į kaimą. Antra, turbūt daugeliui taip pat pažįstama, istorijos dalis – spinta lūžta, o apsirengti… nelabai ir yra ką ;). Ilgai rankos prie tos spintos nepriėjo (nes kojos su galva labai aktyviai sabotavo ;)), karantinas čia suvaidino aktyvų ir teigiamą vaidmenį. Kaimas pakeitė visas iki tol vykusias keliones bei renginius ir apsirengimo, o ir tvarkos poreikis gerokai paaštrėjo, privertęs pagaliau imtis radikalių permainų. Išrinkau visus per mažus, per didelius, nepatogius ir nefunkcionalius ar tiesiog susinešiojusius rūbus ir tokiu būdu didžioji mano buvusios spintos dalis iškeliavo į konteinerį. Nemeluosiu, tikrai nepirkau kaimui specialių kelnių ar trikotažinių palaidinių ilgom rankovėm – su šiais drabužiais aš duoduosi po miškus ir artimos draugystės su uogomis bei grybais yra daug mielesnės, kai nereikia drebėti dėl eilinio mėlynės ar avietės antspaudo. Bet keisčiausia situacija pasirodė besanti su megztiniais. Jų į kaimą buvo privežta visokių, daugiausia – keistų ekstravagantiškų modelių, pačios išsirinktų ar testuotų, kurie neprilipo Vilniuje, ir, savaime aišku, dar mažiau tiko kaimui. Būtent jais, atsilaisvinusi lentynas, aš šiemet ir užsiėmiau.

Kaimo megztiniui turiu specifinius reikalavimus. Visų pirma, kadangi jų, naujų, numatyti trys (baigiu antrą), o ne trisdešimt trys, tai jie turi būti universalūs (kaip labai nemėgčiau šito “tikimo prie visko” kriterijaus) tiek modelio, tiek spalvų prasme. Kai spintoje vaivorykštė, gali traukti spalvas pagal nuotaiką ir aplinkybes, o vienas megztinis turi niekada neerzinti ir tikti prie besikeičiančios aplinkos, tai yra, gamtos nuo pavasario iki rudens.

Dėliojausi visokius siūlus ir galvoje, ir realybėje – nuotraukose matote rezultatą. Nuo žieminio megztinio likusią estišką vilną suporavau su Spinni likučiais nuo kito tos pačios dizainerės modelio bandymų (kai kas liko visai nepanaudota, nes mažas bandymėlis labai aiškiai nubraukė didelio projekto planus). Lengva asimetrija atsirado ne dėl siūlų trūkumo, o specialiai – švelnus melanžas man priminė spaudinį, tai ir efekto tokio, kaip atverstas seno laikraščio puslapis, norėjosi.

O vat modelis – tai jau pati paprasčiausia forma be jokios asimetrijos: viskas tarnauja funkcionalumui. Kaime megztinį rengiuosi tada, kai iš tikrųjų šalta, o tada tai man jau tikrai būna šalta kaklui – tam reikalui ilgas, beveik golfinis stulpelis. Kišenių išlindimo pro apačią neplanavau, bet jos pačios man yra būtinos bet kokio patogaus drabužio dalis. Reglano rankovės pasirinktos dėl savo universalumo – po apačia telpa bet kas. Ir ilgis – ne madingas trumpas, kokį rinkčiausi šiandien darbiniam megztiniui, o toks truputį ilgesnis, kad pasilenkus miške ar darže nugara liktų vėjams nepasiekiama.

Vienintelis priekio ir nugaros raštas – duoklė vaikystės ir jaunystės laikų nostalgijai. Juo dažniausiai būdavo mezgami mūsų namuose vadinami “stori megztiniai”. Šis pagal savo funkciją toks ir yra, kad ir ne pats storiausias pagal siūlą (mezgiau 3.5 mm virbalais).

Mano Kristė papozavo įvairiomis aplinkybėmis, kaip šis megztukas bus nuolat dėvimas – net pavaidino, kad mezga ;). Vieną kartą (!) jį apsivilkau ir aš – birželio mėnesio buvo vienas tam tinkamas vakaras. Ir dar daug jų laukia rudeniop – šiais metais aš kažkaip ir spėju, ir net kartais aplenkiu sezonus (dar viena padėka karantinui ;)).

Megztukas megztas iš estiškos Aade Long 8/2 natural vilnos kartu su Isager Spinni 40, 8S, 7S.

Magnolijos nuotykiai Rūdininkų girioje

Vilma ne vieną mezginį sau yra susiderinusi su kitu šeimos nariu, natūralu, kad į porą dažniausiai patenka dukra :). Ne vieną komplektą abi damos įsitaisė (ryškiausiai mano galvoje likę beretės), šis derinukas – iš naujausių. Vilmos megztuką jau matėte čia, o ir Anelė pagaliau įamžinta nuotraukose.

Abu megztukus – ir mamos, ir dukros – sieja ir tas pats siūlas, ir raudoni atspalviai (mama išsirinko sau vyno atspalvį, o mažai dukrelei ryškesnį rožinį), ir augalinis motyvas, kiekvienai savitas ir kitoje vietoje – mamai pečių juostoje, mažajai – megztuko apačioje. Pati labai mylėdama šį siūlą ir džiaugdamasi jo lengvumu, mielumu ir šiluma, negaliu nepritarti Vilmai, atradusiai kartu su Anele dar naujų privalumų: “”Magnolija” yra dalykas universalus . Ją vilkint galima traiškyti erkes, keliauti per dykumas ir pelkes”.

Vilma turėjo idėją nufotografuoti magnolija pavadintą megztuką prie tikro medžio, bet prie magnolijos vis nepavyko nuvažiuoti, o tos gražuolės žydėjimo laikas yra daug trumpesnis už bendravardžio megztuko (kuo visi mezgantys labai džiaugiames!), todėl trumpa Anelės fotosesija vyko Rūdininkų girioje, “nes saulė privertė nusivilkt ne tik magnoliją 🙂 “.

Gražus šis metų laikas, kai žiūri, ką nusivilkti, o ne ką apsivilkti, bet labai trumpas, ir taip gera, kai prireikus visada po ranka gali rasti tokią šiltą ir visą laiką žydinčią magnoliją :).

Vilmos Butkutės megztas megztukas dukrai ir nuotraukos. Siūlai – Isager Tweed (Cochenille), modelis – “Magnolia“.

Jazz

Kas iš šios gražuolės medvilnės mezga lopinukus, o kai kas jau pasipuošusi nauja palaidine :).

Jolanta išsirinko elegantiškos palaidinės stilių ir tam tarnauja žaismingas subtilus siluetas, sukurdamas ypatingo lengvumo bei plazdenimo įspūdį (nors šiaip vidutinio storumo medvilnė tai tikrai neplazdena!), kurį dar labiau sustiprina parinktas skylučių raštelis.

Ypatingai gražią permatomumo iliuziją kuria raštų kombinacija – rankovės atrodo lyg iš nėrinių šalia uždaresnio kūno, per kurio vidurį einanti juostelė švelniu aidu atkartojo rankovių skylutes. Lengvumo įspūdį sustiprina ir laisvų, apačioje surauktų rankovių siluetas – daiktas atrodo lyg ne megztas iš rimtos medvilnės, o iš plonyčio šilko pasiūtas. Tik šis, megztasis, ir puoš, ir šildys, ir nešioti bus komfortabilus be galo.

Jolantos Žilinskienės megztas megztukas iš Isager Palet (Jazz).

Ilmava 13

Jaučiuosi tikra aiškeriagė, papranašavusi šio sezono Ilmavos serialui vidutinio storio medvilnę pagrindinio herojaus rolėje. Naujas Dalios megztukas nėra visai tai, nes vidutinį storį ji pasidarė pati, du plonus sudėjusi, bet vis tiek užskaitom kaip TAI.

Trylikta serija, kaip ir skaičius sufleruoja, tokia kiek dramatiška – ir vėl pačios Dalios darbas, pridėjusios prie švelnių ir šviesių (bent jau tokia dauguma) atspalvių Bomulin vieną juodą tokį pat siūlą ir pavadinusios savo naują mezginį “Kaip juoda spalvas valgė”.

Ta juodoji “valgytoja” čia groja pirmu smuiku, kurdama naują koloritą, kurio originalią spalvotą pusę sunku šioje sąjungoje ir atpažinti ;). Ji pro juodą tinkliuką šviečia spalvotomis juostomis demonstruodama dar vieną šio sezono tendenciją – dryžius. Ir stipriai prisideda prie įvairovės plėtros šios tendencijos viduje – visos trys šio naujojo sezono Ilmavos dryžuotos ir kokios visos skirtingos!

Trijų ketvirčių rankovės – pats patogiausias ilgis vasariniam megztiniui. Ir daili I-cord apdaila visų pradžių ir pabaigų vietose, mažas minimalistinis akcentas, nekrentantis į akį ir nebandantis trikdyti bendros švarios kompozicijos, bet savo vaidmenį – neleisti kraštams riestis – puikiai atliekantis.

Dalios Liepuonienės megztas megztinis iš Isager Bomulin 0 ,1 , 30, 40, 41, 43, 46, 58, 60, 62; modelis – “Ilmava“. Pakabukas prie megztuko – Kristinos Bajorienės.

Item added to cart.
0 items - 0,00