Būdama vilnos žmogumi, aš labai sunkiai jaukinausi kašmyrą. Nelaikantis formos minkštutėlis debesėlis man atrodė kažkoks ateivis iš kosmoso – paimi tokį mezginį į rankas ir net truputį baugu jo efemeriškumo, su tvirta ir elastinga avių vilna jis, atrodė, turi tiek pat bendra, kiek pušis su drugeliu. Ir jei pačioje MZ pradžioje aš rūpinausi, kad būtų kuo didesnis įvairių vilnų pasirinkimas, kašmyro net nesvarsčiau. Neneigsiu, jo kaina taip pat patrauklumo nepridėjo 😉 .
Apie Cardiff kašmyrą nuolat girdėdavau tik pačius geriausius atsiliepimus ir kai nedrąsiai bandžiau juo domėtis, viena Lietuvos įmonė turėjo jo prekybos monopoliją ir reikalas taip savaime ir atsidėjo. Reikalai po truputį keitėsi ir galutinį tašką ant i uždėjo Jurgitos man gimtadieniui padovanoti du kamuoliukai, iš kurių – koks siurprizas! 😉 – nusimezgiau pačią švelniausią savo gyvenime skarytę.
Šiais metais į MZ atkeliavus pačiam populiariausiam gamintojo Cardiff Classic siūlui, aš po truputį pradėjau mintyti apie kokį didesnį mezginį, dairiausi į spalvas ir galvojau apie modelį.
Vilnoniai megztukai trumpomis rankovėmis man iki šiol tvirtai asocijavosi su pokario Anglija, kai visko trūko ir reikėjo universalių drabužių visiems sezonams, bet garsieji twin sets (to paties siūlo komplektas iš susegamo megztuko ir palaidinės trumpomis rankovėmis po juo) man buvo tik istorijos dalis, nieko bendra neturintis su dabartine realybe – mums netrūksta rūbų, sezonai ryškiai skiriasi ir nėra jokio reikalo maišyti vasarą su žiema. Bet, kaip sakė vienos lenkų vaikų rašytojos apysakos herojus, tik karvė savo nuomonės nekeičia, jai svetimi dobilai skaniausi. Pamažu prisijaukinau vasarinius mezginius, apie kuriuos taip pat net pagalvoti negalėjau atsiradus mašininio trikotažo pasiūlai, atėjo laikas ir dar vienai megztų daiktų trumpomis rankovėmis modifikacijai – šiltai 😉 . Vis dažniau atsidurdavau šiltose patalpose, kur iki vasarinių linų gal ir neišsiplikinsi, bet ir su šiltu vilnoniu megztiniu nebe komfortabilu. Tiesiai šokti prie rimtos vilnos man dar neužtenka drąsos, bet švelnutėlis kašmyras, kad ir šiltas, atrodė labai idealus pereinamas lieptelis. Ir žiemiškai šilta, ir vasariškai švelnu.
Daug megzdama šiais metais vasarinių daiktų labiau eksperimentavau su spalvomis ir siūlais, o modelį dažniausiai rinkdavausi patikrintą ir išbandytą – Petiteknit “Poppy Tee“. Neeksperimentavau ir šį kartą, juolab kad pats naujas pluoštas buvo man pakankamas iššūkis, o šis kašmyras buvo vienas iš dizainerės siūlomų siūlų. Neskubėdama dairiausi į spalvas, galvojau, dėliojausi, kol lyg ir apsisprendžiau, bet kur čia skubėti… kol vieną gražią dieną Jolanta neišsirinko mano nužiūrėtą pilkai žalią spalvą sau megztukui ir aš supratau, kad jei dabar pat likę aštuoni kamuoliukai neatsidurs mano projektų krepšyje, tai neaišku kada ir kas išvis atsidurs. Truputį buvo neramu dėl kiekio, bet šią palaidinę nusimezgiau iš lygiai tiek siūlų, kiek man buvo likę 😉 .
Pats natūraliausias žingsnis buvo susiorganizuoti premjeros fotosesiją Italijoje, iš kur atkeliavo šie švelnučiai kamuoliukai, todėl prieš numatytą kelionę turėjau rimtai pasiplanuoti laiką, kad spėčiau – į lagaminą įsidėjau dar drėgną megztuką. Ko tikrai nenumačiau, tai kad lapkričio mėnesį galėsiu su juo vienu vaikščioti gatvėje ir DŽIAUGTIS idealiu švelniam rudeniškam vidurio Italijos orui rūbu, kai vienodai gerai buvo ir viduje, ir lauke. Lietuvoje jo nešiojimo sezonas bus dar ilgesnis :).
Palaidinė megzta iš Cardiff Cashmere Classic 6/28, modelis – “Poppy Tee“.
