Lyg ir nebe vasara, bet…

tai tikrai nereiškia, kad Isager Trio 1 (50 % linas, 30 % medvilnė, 20 % lyocelis) siūlas keliauja žiemos miego 😉 . Ne visada mums tos begalinės šilumos reikia, kartais reikia atvirkščiai, kažko, kas derinyje atsvertų vilnos kaitinančias savybes ir šis plonytis tradiciškai vasarišku laikomas siūlas su tokia užduotimi susitvarko meistriškai – ir pastorina derinį, ir puošnumo suteikia, ir dailiu kritimu pasirūpina 🙂 . Atkeliavusios spalvos – tik nedidelė visos paletės dalis, joje tikrai bus iš ko rinktis 😉

Originaliai išbandytas

Mes dažnai žiūrime į gamtą kaip sektiną ateities pajautimo pavyzdį (smilgos užauga virš būsimo sniego linijos, kad žvėrys nebadautų, paukščiai numato orus savo kelionėms ir t.t. ir t.t.), žmogų dažnai nurašydami kaip nebejautrų ir iš natūralių gamtos ritmų iškrentantį pavyzdį – gyvename mechaniškai sustyguotame pasaulyje, kur ritmą diktuoja darbai, mokslai ir kiti žmogaus sugalvoti dalykai, vietoj ateities spėjimo skaitome prognozes, bet MZ bendruomenė yra puikiausias įrodymas, kad viskas tikrai nėra taip dramatiška ;). Turiu galvoje vasarinius mezginius.

Nepaneigiamas faktas yra tai, kad aplinkui pastebi tą, kuo pats gyveni. Netikėtai pačiai sau jau nuo pavasario užsiėmiau vasaros mezginiais ir, aišku, akyliau stebiu aplinką, tai tam tikrą kiekį megztų vasarinių palaidinių MZ galėčiau nurašyti šitai taisyklei, bet tikrai ne visas. Dar nedidelį procentą priskiriu Daliai, kuri su savo meile vasariniams mezginiams ir į mano mezgimą prikapsėjo, bet vis tiek man patinka galvoti, kad didžioji dalis ryškios gausos tiek mano, tiek visos MZ bendruomenės vasariškų projektų yra mūsų giluminis pajautimas, kad šią vasarą jų reikės 😉 .

Nuo pavasario pastebimas ryškus poslinkis vasarinių projektų pusėn (su Jurgita juokėmės, kad su dukros suknele ji net vasarą pralenkė) dabar, rugpjūčiui įsivažiavus, tik patvirtina, kokie jautrūs yra mezgantys žmonės. Pavasaris buvo ilgas ir šaltas – gamta padovanojo gražaus laiko pasiruošimui vasarai, kuri, dabar jau matome, šiais metais apsiėjo be karščių, antra vasaros pusė nepagaili mums nuolatinio lietaus ir idealios temperatūros savo megztomis palaidinėmis džiaugtis. Ruduo taip pat žada būti ilgai šiltas… 😉

Todėl man dar labai smagu rodyti įkvepiančius vasariškus mezginius (kurie kūrybiškų žmonių spintose labai sėkmingai gali prireikus ir liemenės rolėje pabūti) net dabar, rugpjūtį. Kol nebuvau pagavusi tos vasarinės bangos, linines ir medvilnines palaidines trumpomis rankovėmis pradėdavau megzti paskutinį vasaros mėnesį, tiek man užtrukdavo įsijausti į naują sezoną. O ir nuo prakaitos limpantys pirštai kiek atvėsindavo mano meilę vilnai. Baigdavau, aišku, pačiu laiku naujam sezonui ir dažniausiai taip pat pralenkdavau vasarą. Kitų metų 😉 .

Tad šiuos vasariškus rugpjūčio įrašus skiriu ir sau iš praeities, ir vilnoniams mano sielos (ar mezgimo 😉 ) draugams, kurių mezgimo planus tik dabar vasara paveikė (ar priveikė 😉 ).

Atsiprašau už tokią ilgą įžangą naujam Daivos mezginiui, kurį nekantriausi tikrai jau apžiūrėjo pirmiau visų tekstų 😉 . Net neabejojau, kad naujas storesnis Trio 2 siūlas ją patrauks – o ir koks kūrybingas žmogus praeis pro šalį! Ir spalvos gražios, ir storis labai tinkamas, ir naujienos visiems rūpi, ir Isager stilius mums artimas kaip retas kuris.

Daiva kartais mezga pagal gatavus aprašymus, bet vis dažniau regiu modelius „iš galvos” ir baisiai man tie kūrybingų galvų lobiai patinka 🙂 .

Nauja vasarinė palaidinė – gili lengvos laivelio formos iškirptė, nuleistos rankovės, klubų link siaurėjantis ilgas siluetas, visai arti tunikos. Labai man patinka ši gilaus miško žalumo spalva, lengvai sudryžuota švelniai spalvotais dryžiukais. Pilko siūlo nespėjau išsiaiškinti, bet violetiškai rusvos juostelės – iš likusio Edition 6.0 kamuoliuko. Ir visai nesvarbu, kad spalvotas kamuoliukas vilnonis, jis tinka savo storiu ir spalva, o kūrybinis sumanymas yra daug svarbiau už stereotipinį medžiagos grynumą.

Dar kas man labai patinka, tai rašto parinkimas – paprasto 1*1 stulpelio. Siūlas dėl savo sudėties formos nelaiko ir stulpelis vietoj elastingo aptempimo šitai palaidinei suteikia gražaus tekstūrinio purumo. Kartu jautriai suskaido spalvotus dryžiukus, kurie švelniai suvirpa gerų ir išvirkščių akių derinyje.

O kaip rėmas pagrindiniam raštui – dailios detalės: plati išvirkščių akių juosta šonuose su gerų akių linija per viduriuką ir lygi plati apykaklės dalis su kitos spalvos stulpelių pabaiga, susišaukiančia su apačia. Smagi skarytė prie palaidinės – užuomina į kitą projektą 😉 .

Daivos Janavičienės megzta palaidinė iš Isager Trio 2 (Bottle Green) kartu su Schoppel-wolle Edition 6.0 2474 (Kaimynų sodas).

Ilga suknelės mezgimo istorija

Pamenate beveik lygiai prieš metus MZ dienoraštyje publikuotą straipsnelį apie nuostabią G kelionę su pačia gražiausia vasariška suknute? Praėjo metai ir naujieji atnešė naujus įspūdžius, naujas vietas ir… naują suknelę ;)) .

Kada gimė mintis atostogauti Dovilyje (Deauville) Normandijoje nepasakysiu. Planavau prieš ketverius metus, bet dėl didelio kelionių skaičiaus tą vasarą nusprendžiau atidėti metams. Doviliui reikia vasaros, nes oras prie Atlanto ir Lamanšo permainingas ir nuvykus iš lietaus Lietuvoje vaikščioti su skėčiu nebūtų laimės. Žinoma, vykti ko gero labiausiai įkvėpė filmas „Vyras ir moteris” (1966 m.) – dviem „Oskarais“ ir Kanų “Auksine palmės šakele” apdovanotas vienas garsiausių kino istorijoje meilės filmų. Toookio gerumo man jis. Tačiau įvyko Covid ir Dovilio atostogas teko atidėti dar kartą. Filmas turi du tęsinius su tais pačiais aktoriais – Anouk Aimee ir Jean-Louis Trintignant : „Vyras ir moteris: po dvidešimt metų“ (1986 m.), o štai naujausioje dramoje „Gražiausi gyvenimo metai“ veikėjai susitinka po 50-mečio ir dar kartą atsigręžiama į  Žano Luji ir Anos meilės istoriją  – juos garsieji prancūzų aktoriai suvaidino sulaukę beveik 90 metų amžiaus. Trečiajame filme vietomis viskas panyra į prisiminimų rūką, iškyla jų pirmojo filmo jaunystė, paplūdimys prie jūros ir viešbutis, kuriame prasidėjo romanas – Le Normandie, Deauville.

Labai graži filmo scena, kai Žano Luji mintys skrieja Paryžiaus, Dovilio gatvėmis su didžiule nostalgija ir abejone, ar jis, buvęs lenktynininkas,  ten kada dar pralėks… 2020 m. covid pavasarį žiūrint šias filmo scenas mano mintys lėkė kartu – ar sugrįšiu į Paryžių, išvysiu Dovilį…

Ta proga pagalvojau, kad artėja Dovilis ir dar kelios kelionės, būtų neblogai nauja Schoppell-wolle suknelė: 3 kamuoliukai Schoppell-wolle Zauberball Cotton „Darbininkų klasė” ir 1 Isager Trio2 dėl kitoniškumo.

Norėjosi tamsesnių Schoppell-wolle spalvų ir kaip apsidžiaugiau gavusi „Mezgimo zonos” siuntą, nes Dalia turbūt „perskaitė“ mintis. Paprastai toks mano mezginys įvyksta per 7 – 10 dienų. Atsipūtusi numezgiau du gabalus, o trečiasis kamuoliukas turėjo sujungti suknelės viršų. Tada ir pamačiau, kad nieko gero nebus, mano gabalai nedera ir reikia pradėti iš naujo.

Iki Dovilio turėjau spėti, bet… nutiko daug neplanuotų darbų ir reikalų. Permezgiau tik tuos du kamuoliukus, siūlai ir spalvos nugulė į savo vietas, tad parskridusi ramiausiai ketinau per porą trejetą dienų pabaigti ir su ja išvykti atostogų į Italijos Rivjerą – Portofino bei Cinque Terre. Ir atsakyti sau klausimą, kas gražiau  – Portofino ir Cinque Terre ar Amalfi ir Kapri 😉 .

O į Paryžių ir Dovilį šalia kitų prigriebiau ir savo pernykštę Schoppell-wolle suknelę, kuria džiaugiausi Amalfyje. Nesistengiu perteikti abiejų kelionių miestų grožio, tik keletas foto ir tos, kur pateko mezginys. Dovilis – tai prabangos, prancūziško skonio ir rafinuotumo pavyzdys, nuostabaus grožio kurortas, kaip ir kiti pakrantės miestai. Nenusakomo dydžio pliažas (net ir įpratusią prie milžiniškų Italijos paplūdimių, mane jis stebino),  Les Planches promenada. Oras buvo kaip užsakytas (+23/+28 oC ) – tokio ten reta.

1913 m. Coco Chanel šalia garsiojo viešbučio „Le Normandy” ir Deauville Casino atidarė savo pirmąją parduotuvę. Pro ją praeidavau kasdien – šiandien miniatiūrinės patalpos stovi tuščios.

Nespėjau suknelės pabaigti ir iki sekančio skrydžio. Buvo pačiai netikėta, bet nepikta – apsirengti aš turių ką, o mezgimas – tai maloni veikla, ne suknelių fabrikėlis… Taigi pernykštė, patogi karštam orui, nesiglamžanti ir spalvinga kaip Cinque Terre miesteliai, nugulė lagamine į Portofino (https://www.youtube.com/watch?v=W2lJwkMgeRg):

Grįžus mėgavausi namais, maloniu bendravimu ir mezgimu. Tada viskas ir pavyko, pernykštė turi rimtą konkurentę:

G megzta suknelė (abi 🙂 ), istorija ir nuotraukos. Siūlai – Schoppel-wolle Zauberball Cotton 2343 (Darbininkų klasė) ir Isager Trio 2 (Navy).

Ilmava 23

Jaučiu, simboliška, kad atnaujinto ketvirtadieninio „Ilmavos” serialo autorė yra istorikė, nes įrašas turi visas šios specialybės žmones dominančias sudedamas dalis: ir priešistoriją, ir tęsinį…

Dvidešimt trečiosios „Ilmavos” serijos priešistorė yra čia: „Ilmava 11„, taip saulėtai ir šmaikščiai Vilmos sudryžuota palaidinė, kuri panorėjus sėkmingai ir liemenės rolei tiko, po poros metų („Po dvidešimties metų” – man galvoje nevalingai iškyla A. Diumas romanų viršeliai… norėčiai pamatyti ir tokį tęsinį 😉 ) atgimė… suknelės pavidalu.

Kaip Vilma įsigudrino išsaugoti tų pačių siūlų atsargas ar meistriškai priderinti prie buvusio kolorito naujus sijono dryželius, ši istorijos dalis neištirta ir apgaubta paslapties, mūsų akims – puikus rezultatas. Labai gražus, ryškus ir išskirtinis rūbas, idealus šios lietuviškos vasaros orams ir įsipaišantis į vasarišką Vilniaus paveikslą kaip jo dalis 🙂 . O kad jau suknelė paveldėjo chameleonišką palaidinės prigimtį, tai garantuotai ir kelionėse jausis kaip namie, ir prie orų kaitos paslaugiai prisitaikys.

Vilmos Bukaitės megzta palaidinė iš įvairių vasariškos sudėties siūlų – Rosarios4 For Nature, For Nature print, Rowan Revive & Co, modelis – „Ilmava„.

Item added to cart.
0 items - 0,00