Pats vienas spalvotas merino vilnos kamuoliukas, kurį Jolita panaudojo savo megztukui, yra pakankamai ryškus ir spalvingas, bet Jolita pasistengė pridėti prie jo tokius kompanjonus, kurie neužmurzino ir nepakeitė gamintojo spalvų, tik labai subtiliai jas prigesino ir dar pažėrė žvaigždžių dulkių ant viršaus – kad sukurtų sniego ant vakarėjančio miesto pasaką. Pridėdama prie plonos merino vilnos ploną moherinį siūlą Jolita parinko garstyčių spalvą, kuri pasitarnavo kaip perėjimas tarp dviejų kontrastingų spalvinio spektro viršūnių, iš kurių susuktas margasis Lace Ball 100 – geltonos ir violetinės, iš čia toks gražus naujo megztuko spalvinis sprendimas :). Na, o plonas blizgus siūlas dar nekam nepakenkė 😉 . Ir taip, tai yra vienas iš atsakymų, ką žmonės daro su tooookiu PLONU siūlu, neretai iškylančiu prie Schoppel-wolle Lace Ball 100 dėžės – kuria savus unikalius derinius!
Spalvų sutapimai megztuke – ne atsitiktinumas, Jolitos likučių turbūt užtektų dar vienam megztiniui, bet užtai rezultatas – tobulai sudėlioti perėjimai – pasiektas!
Jolita nesirėmė jokiu konkrečiu modeliu – pritaikė savajam megztiniui įvaldytą peties linijos nugaroje metodą. O per gilų kaklą išsprendė kakavos spalvos nėriniu – sunku tai pavadinti klaida, bet jai trukdė ir man suteikė puikią progą priminti auksinius E. Zimmermann žodžius tiems, kas bijo klaidų. Ji manė, kad didieji dizaino atradimai gimsta iš klaidų ir siūlų trūkumo. Jolita didelę puošnumo dalį savo megztukui pridėjo naudodamasi pirmu punktu.
Jolitos Riliškienės megztas megztinis iš Schoppel-wolle Lace Ball 100 2331 (Komforto zona) su priedais.
