Aš labai norėčiau, kad tas ankstyvas vasariškas blyksnis nepakenktų gamtai, nes man tai buvo tikra dovana iš dangaus. Visai nesvarbu, kiek man sveikas protas kartu su Kornelija nuolat primintų, kad Kalėdoms reikia ruoštis vasarą, vasarinius daiktus megzti žiemą ir žvelgti realybei į akis, kai planuoji megztinį antro numerio virbalais ir tikiesi pabaigti po (darbo, net ne atostogų) savaitės, man vis tiek apie Kalėdas geriau galvojasi, kai už lango sniegas, o prieš nosį – papuošta eglutė ir net arkliui aišku, kad nieko jau nebespėsiu… Lygiai ta pati istorija yra ir su vasariniais mezginiais, kurie geriausiai einasi įsitaisius saulėkaitoje po obelimi, net jei pabaigus nebėra jau jokios saulės (arba ji nešildo) ir belieka guostis, kad kitais metais vėl bus vasara ir tada aš jau būsiu pirma ;).
Neįprastai šiltas kovo galas man buvo tas klaidinantis gamtos manevras, leidęs trumpam pasiklysti sezonuose ir aš, patikėjusi, kad jau kaip ir vasara, ėmiausi seniai brandinto sumanymo – palaidinės entrelac technika. Ne šiaip tvarkingo entrelac, o tokio iš pačių įvairiausių spalvų (ir net tekstūrų) kvadratėlių.
Kai aš pasižiūriu į savo mezginių galeriją Ravelryje, į atmintį paslaugiai pasibeldžia L. Gutausko eilėraštis apie dualizmą:
Vienas rauda, o kitas juokias,
Ir abu manyje – neišrausi,
Ir nepadeda maldos jokios,
Nes dviveidis kužda į ausį:
Tavo kuprai dvi naštos duotos,
Viena – juokui pro ašaras,
Kita – saulei žaizdotai,
Nes ji – ašarų ežeras.
Vienas rauda, o kitas juokias,
Ir abu manyje – iki karsto,
Juodu paakius apveda juodas,
Baltas baltu žiedlapius barsto.
L. Gutauskas „DU – VIENAS”. Iš rinkinio „Portretas”
Poetas, aišku, ne apie buitį, o egzistencinius dalykus, bet kažkur giliai mumyse viskas susipynę, tik mano estetiniuose pasirinkimuose dominuoja ne juodai balti pasirinkimai, o minimalizmo ir maksimalizmo kraštutinumai. Naujasis mezginys, kaip suprantate, iš pastarųjų skyrelio 😉 .
Susirinkau į vieną krūvą viską, kas buvo tradiciškai vasariškai laikomų pluoštų (medvilnė, linas, viskozė) ir tiko (plius minus) trečio numerio virbalams. Spalvas dėliojausi eigoje, į trasą ėjo ir vienspalviai, ir blizgūs, ir netvarkingai plėmeliais marginti siūlai ir dryžiukai. Konstrukcija taip pat formavosi eigoje ir neturint užbaigto išankstinio plano logiškiausia man pasirodė pradėti nuo tos vietos, kuri aiški – nuo apačios.
Apačiai numezgiau net trikampėlių po 20 akių ir jau mezgant antros juostos kvadratus kelis trikampius teko išmesti – buvo ryškiai platu.
Nuo pažastų prasidėjo šokiai su kardais, kai reikėjo galvoti, kokias figūras megzti, kad gautųsi norima forma ir turbūt didžiausias mano pasiekimas (ir netikėtas atradimas šioje technikoje) buvo dabar taip madinga įstriža paties linija nugaroje – akivaizdu, idėjos ne tik sklando ore, bet ir labai koncentruotu pavidalu 😉 .
Su rankovėmis jau nebandžiau išradinėti amerikos – surinkau akis palei visą pažasties perimetrą ir įmezgiau paprastas statytas rankoves. Abi skirtingų spalvų, kad netyčia nei žingsniuko nežengčiau į kokią minimalizmo užuominą 😉 . Kaklą užbaigiau stulpeliu po kelių ripso eilučių, apačią – tik ripso eilutėmis, nes numatyti galutinį ilgį mezgant įvairiomis kryptimis nuo apačios man dar yra misija neįmanoma…
Aišku, kad ir greitai mezgėsi toks įtraukiantis konstruktorius, tų pirmų šiltų dienų tikrai nebūtų užtekę jam baigti, bet impulsas buvo gautas ir saulės vietą užėmė grynas smalsumas ir azartas, nes niekas nebuvo aišku iki pat paskutinės eilutės. Dar vienam šilumos pliūpsniui atėjus reikia tik greitai kokį minimalistinį projektą susikurpti ir naujai vasarai būsiu pilnai pasiruošus 😉 .
Palaidinė megzta entrelac technika iš pačių įvairiausių “vasarinių” siūlų – dominavo Rosarios4 For Nature, For Nature Print, Alfama, Praia da Baleia, Schoppel-wolle Cotton Crazy, El Linio ir dar visa eilė šiobeito.
