Auksinis Redy

Geri modeliai nesensta, jokios čia amerikos neatrasiu. Redy matėt prieš aštuonis metus, matysit tikrai ir po aštuonių, o spėju, ir dar ilgiau. Jaukiai besidrapiruojantis pačiais įvairiausiais nešiojimo variantais, šis megztukas turi visus šansus ilgam įsitaisyti jūsų spintoje :).

Žvaigždės sutapo ne tik universaliame siluete, bet ir moherio įtraukime. Dabar jis siekia sudalyvauti visuose mezginiuose, o prieš vos ne 10 metų sukurtame modelyje sąmoningai dizainerės įtrauktas, nes sunku rasti jaukioms, gražioms drapiruotėms tinkamesnę medžiagą – ji prideda storio, bet ne svorio ir lengvu, efemerišku rūku gražiai prisitaiko prie figūros. Kalba pirmiausia eina apie ilgą kaklą, kuris gali būti ir į vidų palenktas, ir gyventi savarankišką gyvenimą tiesiog paleistas kristi, kaip jam norisi, gali uždengti tave iki ausų ar lengvomis bangomis pabrėžti dailų kaklo nuolydį.

Vilma panaudojo savo megztukui kojininį Zauberball Crazy – jo spalvynui Bandelė su cinamonu net viešai išpažino meilę kalėdinių mainų metu. Bet pridėjo prie jo moherį ir… abra-kadabra!.. jaukus popiečio arbatėlės užkandis akimirksniu pakilo į aukštojo pilotažo padebesius, virtęs aukso dulkėmis nubarstytu šventiniu desertu.

Vilmos Butkutės megztas megztinis iš Zauberball Crazy 2248 (Bandelė su Cinamonu) kartu su Isager Silk Mohair 63, modelis – “Redy“.

Tulip Guernsey

Šis megztinis stipriai nustebino mane pačią – dar turbūt taip nėra buvę, kad aš pirmoji ką nors nusimegzčiau iš naujo siūlo (jei visai atvirai, tai Loreta nusimezgė taip pat ir dar suderino naują Isager Aran Tweed su Lett lopi, sužadindama mano begalinį smalsumą, bet jo dar nemačiau, todėl ir demonstruoju savąjį kaip pirmą ;)). Paradoksalus dalykas, nes iš tiesų galiu prieiti prie naujienų beveik pirmoji, bet aš taip ilgai čiupinėjuosi, mezgu pavyzdėlius, galvoju, o kai pagaliau ką rimtesnio realizuoju, paaiškėja, kad esu ilgos eilės gale…

Nuopelnai čia mano nėra tokie jau vienareikšmiai – šis megztukas buvo testinis mezginys, turintis savo terminus, o naujas siūlas atitiko reikiamą mezgimo tankumą ir be galo mane viliojo.

Siūlas storas ir šiltas, bet labai mielas (po skalbimo gerokai pasipūtė ir pašvelnėjo), todėl suplanavau jį kaip ir vasarai ar bent pavasariui. Vasarai – nešioti vieną vėsią dieną, pavasarį ar rudenį – ilgom rankovėm marškinėlius pasirengus.

Gana trumpas ir platus (beveik kvadrato formos) daiktas mano suplanuotas ir prie kelnių, ir prie sijono.

Modelio pagrindas – tradiciniai žvejų megztiniai, tik su stambesnėmis ir dėl to raiškesnėmis tekstūromis. Raštai ir pynės baigiasi beveik ties pažastimis – senovėje toje vietoje prasidėdavo žvejų kelnės ir nebuvo daugiau reikalo vargti su gerų-išvirkščių akių raštais, kurie atrodo paprasti, bet mezgant tamsiu siūlu ir neturint tobulo regėjimo (o ir elektros šviesos, jei jau kalbame apie praeitus amžius) gali virsti rimtu iššūkiu.

Dizainerė suteikė testuotojams laisvę rinktis rankovių ilgį (net skatino įvairovę) – savajam aš ieškojau tiek praktiško panaudojimo (vasarą užtenka tokio ilgio per akis), tiek gražaus silueto. Bet giliau pakapsčius, tai mano pirmas bandymas (ilgai brandintas) priartėti prie vieno kultinio mano mamos garderobo rūbo.

Mes su mama, kaip ir daugelis turbūt, ne apie viską turėjome vienodą nuomonę ir ne visose srityse mūsų pasirinkimai sutapdavo, bet vieno dalyko niekada nekvestionuodavau – mano mama man visada buvo be galo graži moteris (kad ne man vienai, su tuo ankstyvame amžiuje labai nenorėjau sutikti ;)) ir turėjo nuostabų skonį. Jei ne pandemijos nulemta laikina atskirtis, ji iki šiol rinktų mano drabužiams sagas, nes taip genialiai sugeba pritaikyti pačias tobuliausias iš bet kokio pasirinkimo, kad man tai labiau panešėja į magiją (o kas renkate sagas mezginiams, suprantate gerai, apie ką kalbu, sagos užsegamame drabužyje sudaro 90% jo įvaizdžio).

Tarybiniais laikais garderobai paprastai nebuvo labai dideli, juolab jie tikrai nebuvo vienkartiniai. Kiekvienas drabužis dažnai buvo sunkiai įsitaisomas (ar gatavas, ar medžiaga ir gera siuvėja prie jo, ar siūlai ir koks įdomus modelis, perduodamas vienos mezgėjos kitai), ilgai įvairiai nešiojamas, persiuvamas reikalui esant ar perduodamas, todėl svarbus ir įsimintinas. Porą iš kiliminių siūlų mamos megztų daiktų dar planuoju pakartoti geresnėmis medžiagomis, bet šiandien kalba apie šią pilką iš plonytės vilnos siūtą suknelę.

Kaip matote iš nuotraukų, suknelė mamos buvo nuolat nešiojama ir pačiais įvairiausiais būdais – tiek viena, tiek su golfu ar puošnia palaidine po apačia. Suaugus aš tą suknelę paveldėjau ir gana ilgai nešiojau (mano mylimiausias būdas buvo be jokių matomų apatinių sluoksnių). Neišsaugojau, besikraustant ir daiktų gausai užplūdus, ko be galo gailiuosi (save raminu tik tuo, kad dabar tokio ilgio nebedrįsčiau rengtis – mama yra už mane žemesnė, o mano dukra praaugo mus abi). Bet prisiminimas toks ryškus ir gyvas, kad vis planavau kažką numegzti tos suknelės atminimui – panašaus silueto, pakartodama ar detales, ar labai neįprastą rankovių įstatymą.

Mano naujas megztukas gal iš pirmo žvilgsnio ir neturi tokių tiesioginių sąsajų su mamos suknele, bet šaknys jo ten – nuo vaikystės matytame paveiksle. Taip tos pačios giminės vaikai gali nebūti akies mirksniu atpažįstamo panašumo, bet štai mažoji žybteli močiutės žvilgsniu ar atrandi mažylio nagelyje trečioje kartoje vis perduodamą defektą… Taip pamačius dizainerės centrinį pynių intarpą, man iš karto galvoje iškilo kitas paveikslas – tokios pat formos suknelės centrinė dalis su trimis sagomis, užsibaigianti taip pat ties pažastimis. Ir jau žinojau, kokį rankovių ilgį jam rinksiuos.

Megztukas megztas iš Isager Aran Tweed (Green), modelis dar testuojamas – “Tulip Guernsey“.

Beveik vienspalvis Noras

Šis turtingu rudens derliumi kvepiantis Dovilės megztukas pratęsia atsisveikinimo su kai kuriais MZ lentynas paliekančiais siūlais seriją. Labai ypatingais siūlais, tikrai išskirtiniais tiek savo spalvomis, tiek pačiu siūlo suverpimu, traukiantis visų akis ir ne vieną pakabinęs ant savo kabliuko …;) Taip, kalba eina apie japoniškus Noro siūlus, o konkrečiau, apie pačius populiariausius Flower Bed, kuriuose turbūt pilniausiai atsispindi šio gamintojo braižas – tiek jų sudėtyje, tiek pačioje siūlo struktūroje, tiek ypatingai jautriai sukurtame spalvų perėjime ir be galo turtingoje paletėje, o ir vidutinis siūlo storis darė jį vienu universaliausių.

Vienintelis niuansas – ypatingi spalvų deriniai traukė visų akis, bet toli gražu ne kiekvienas gerai jausdavosi tokiame ryškiame kailyje – kaip viena mezgėja juokėsi, jei nori, kad į tave šiandien gatvėje neatsisukinėtų, Noro rūbo geriau nesirengti ;). Todėl nauja pusiau vienspalvių Flower Bed siūlų kolekcija buvo sutikta ovacijomis. nes siūlas išsaugojo savo charakterį, savo unikalumą ir spalvos turtingumą, tuo pat metu persiorientavęs iš spalvinių kontrastų į toninius, jis pritiko daug platesnei projektų skalei. Ant tokio pusiau vienspalvio gerai matėsi raštas ir jį buvo gerokai lengviau pritaikyti prie visų progų bei kitos spintos dalies.

Dovilė su raštais nepersistengė – pagrindui pasiliko santūrų klasikinį ripsą, kuris išdykėliškai susibanguoja kišenių, kaklo ir užsegimo krašteliuse. Tik tiek, bet tas tik tiek taip į patį viduriuką pataikytas, kad megztukas atrodo kaip tos pačios rudeninės gamtos dalis – paprastas ir stebuklingas tuo pat metu :).

Dovilės Žydelienės megztas megztukas ir nuotraukos, siūlai – Noro Flower Bed 20, sagos – Union Knopf.

Karantino likučiai

Klubui ir mezgėjams išsiskirsčius po namus MZ judėjimas vis labiau krypsta į vieną pusę – siūlai iškeliauja, o mezginių iš jų vis rečiau pasirodo, todėl atėjusią su naujiena Jolanta pirma nurengiau (striukę, dengiančią naujieną) pasigrožėti, o tik paskui ėmėmės naujų planų aptarimo…

Savo naują mezginį Jolanta įvardijo kaip karantino likučius. Turbūt ne vienam per tą laiką rankos iki podėlių priėjo ir kai ten randi erzinančių keistų likučių (neleiskite šiam žodžiui jūsų suklaidinti, nes likučiai tik skamba kaip kažkas tokio menkesnio ar prastesnio, atliekamo, kurį gali suprasti kaip nereikalingo, kalba eina tik apie kiekius), jie pas Jolantą pasitaikė labai prašmatnūs, bet nė iš vieno jokio rimto daikto nepadarysi. Užtai kartu sudėjęs padarysi nepaprastai gražų!

Visai nesvarbu, kad vieni siūlai net du kartus storesni už kitus – viskas susibanguoja į nepaprastai gražią spalviškai jūrą. Ir pereinami, ir vienspalviai, ir su blizgesiu, ir matiniai. Priekis skiriasi nuo nugaros – tokie spalviniai niuansai mano patys mylimiausi :). Ir tamsūs krašteliai – kaip tobulas rėmas tobulam paveikslui.

Jolantos Vainutienės megztas megztukas iš likučių – Zauberball 100 2365 nuo šito megztuko, Lace Ball 100 1699, Rowan Lace 922, 945, 940 nuo šaliko ir tunikos, dar, kaip visada, šiobeito…

Item added to cart.
0 items - 0,00