Medvilniniai baktusai

Mezgėjai visada turi savo specifinius atsakymus į gamtos krečiamus pokštus ir medvilniniai baktusai tapo mūsų MZ kompanijos reakcija į vėlyvą, vėsų ir labai ilgai užsitęsusį pavasarį.

Galima būtų tuos mezginius laikyti atsitiktinumu, nes nei baktusų, nei medvilnės jokiais metais niekas neatšaukė, bet šį pavasarį tendencija ėmė plisti miško gaisro greičiu (nuotraukose jie toli gražu ne visi 😉 ).

Kiekviena rinkosi sau ir savo spintai labiausiai tinkantį kamuoliuką, smagu, kad gamintojo spalviniai interesai toli į visas puses keliaujantys ir atrasti savą keliuką nėra taip jau sunku.

Plona medvilnė prasčiau laiko formą nei vilna ir plonesnė atrodo, nes neturi kur pūstis ar pūkuotis, todėl visiems baktusams pasirinktas ne tradicinis ripsas, o stambesni gerų bei išvirkščių akių dryžiukai.

Rūta nuo savęs dar pridėjo skylučių ir vienintelė rinkosi ne tradicinio baktuso mezgimo būdą, o įstrižą jo modifikaciją.

Spalvos skirtingos, bet vienas spalvynas ryškiai dominuoja.

Taip ryškiai, kad susirinko net visa kompanija su tos pačios spalvos skarelėmis 🙂 .

Kamuoliukai tų pačių numerių ir pavadinimų, bet kiekvienos skirtingai susuktas ir skarelės kiekviena gavosi vis kitokia. Aušra nebūtų Aušra, jei nepridėtų detalės nuo savęs – šmaikštaus kutuko viename gale 🙂 . O Jolanta atsinešė ne tik baktusiuką, bet ir atsivedė jo saugotoją 😉 .

Dabartinėmis karštomis dienomis toks rūbas visai nėra aktualus (kaip ir joks iš esmės 😉 ), bet megzti medvilnę yra maloniau nei vilną, o rudenį bus galima gražiai ir džiaugsmingai pasitikti pirmas vėsias dienas. Su aiškiu atpažinimo ženklu bet kurioje, net labiausiai nutolusioje nuo MZ vietoje: „Tu ir aš – vieno kraujo!“.

Guntos Jarutės megztas baktusas iš Schoppel-wolle Cotton Ball 2342, modelis- „Wavy Baktus„. Antra skarelė megzta Jolantos ŽilinskienėsSchoppel-wolle Cotton Ball 2369. Modelis- „Wavy Baktus“ . Kita skarelė megzta Rūtos Juzėnienės, modelis – modifikuotas „Arabian Nights“, siūlai – Schoppel-wolle Cotton Ball 2369. Ketvirtasis baktusas megztas Audronės Steponaitienės Schoppel-wolle Cotton Ball 2407, modelis – „Wavy Baktus„. Tas pats modelis ir siūlai priskirtini ir Aušros Grigelionienės, Jolantos Žilinskienės, Rimos Daugėlienės bei Jolantos Vainutienės megztiems baktusams paskutinėse nuotraukose.

Joninių žiedai

Kas kuo pilnomis rankomis keliauja į joninių vakarėlį, o Virginija prie gėlių, vyno ir torto dar turi pirštinių porą – stebuklingą, kokia kitokia gali būti tokia proga 🙂 .

Abi pirštinės turi skirtingus fono ir rašto siūlus, bet kažkas daugiau už mylimą uogyčių raštą jas suriša į darnią porą – kūrybos, spalvų ir vidurvasario nakties magija. Jei tikėsim latviais, kad tikrai šiltos pirštinės gali būti tik numegztos vasarą, tai šios bus ne tik šiltos, jos atneš į šaltą ir baltą laiką ypatingus ilgiausios vasaros dienos ir žydėjimo piko burtus.

Virginijos Sankalienės megztos pirštinės ir nuotraukos. Siūlai – Zauberball Crazy 1537 (Rudens saulė) ir 2095 (Indiška rožinė) kartu su Opal uni 4-ply 5181 ir WYS Signature 4-ply 545 (Sarsaparilla).

Spalvinga trijulė

Bežodis penktadienis keliasi šiandien į pirmadienį – ką čia bepridursi prie tokios gražios šeimynos nuotraukų? Tik kad visi mamos megztukais iš skirtingų Zauberball Cotton spalvynų.

Modelis – paprastas reglanas nuo viršaus, skaičiavau proporcijas pati 🙂 „.

Trys patys gražiausi vasaros žiedai. Sodininkas, kaip dažniausiai ir būna, kitoje objektyvo pusėje ;), bet… į vieną kadrą pateko :)) .

Ramunės Juzikienės megzti megztukai vaikams ir nuotraukos. Dukrų megztukai megzti iš Zauberball Cotton 2369 ir 2370, sūnaus – iš Zauberball Cotton 2407.

Beveik 3 kilogramai ir daugiau nei 7 kilometrai

Šiandieninio įrašo herojus (kaip matote iš nuotraukų, greičiau reikėtų vartoti daugiskaitą) – labai ypatingas projektas, pareikalavęs daugybės resursų tiek medžiagų (beveik 3 kg marginto Zauberwolle merino!), tiek laiko prasme (ir mezgimo, ir net pirkimo, išsidėliojusio per kelis užsakymus), bet finišo gale laukė tikrai viso to vertas prizas – fantastinio dydžio, švelnumo ir gražumo pledas! Spėju, ne ką mažiau įspūdingesnis buvo ir procesas – megzti vidutinio storio švelnų siūlą pasikartojančiu raštu gėrintis beveik nepasikartojančiais (ir nelabai nuprognozuojamais) spalviniais perėjimais. Ne viena mezgėja tokį „darbą“ išmainys į atostogas, baliuką sode ir turistinę kelionę kartu sudėjus 😉 . Jau nebesuseku, kokiu laiku jis buvo mezgamas, bet taip įsivaizduoju žiemą ant kelių…

Aišku, daiktas traukiantis akį – toks pat grandiozinis antras melsvas jau buvo mezgamas dovanų, nuotraukoje jo dar tik pradžia.

Neabejoju, modelis daugeliui pažįstamas (pati mezgiau jo apvalią versiją) ir variantų nueiti ilgą kelią po 10 akių yra pačių įvairiausių – nuo visiškų likučių panaudojimo iki savito spalvinių gabalėlių derinimo, bet Deimantė pasirinko malonų ir užtikrintą kelią (jei mezgimo maršrutus reikėtų kažkaip apibūdinti, tai šis man primintų takelį išpuoselėtame sode tarp kvepiančių rožių) – pačius gražiausius siūlų gamintojo sudarytus spalvynus, belieka tik mėgautis vis naujai atsiskleidžiančiomis spalvomis ir jų deriniais su kaimyninėmis juostomis. Geras bei patikimas siūlas turi ir kitų privalumų – kai numezgi tokią nedidelio miestelio dydžio pievą, labai norisi, kad ji ilgai ir laimingai gyventų, kad nuolat džiugintų akį ir būtų labai maloni liestis.

Šiandieninio įrašo herojus, koks bebūtų ryškus, turi priešistorę, stipriai man padariusią įspūdį savo užmoju beveik pačioje MZ gyvavimo padžioje, ir dar stipresnį dabar, pagaliau po tiek metų išvydus rezultatą.

Noro Kureyon siūlai MZ atsirado su jos pradžia ir buvo vienas iš mano išsvajotos parduotuvės atraminių stulpų – taip juos mylėjau. Įspūdį jie darė ne man vienai, bet buvo tokie brangūs, kad dažniausiai mezgėjos rinkdavosi juos kaip prieskonius – ką paspalvinti ar paraštuoti. Arba kokiam nedideliam aksesuarui. Megztinis iš tokių siūlų būdavo labai išskirtinė šventė. O Deimantė ėmė juos pirkti… pledui! Aš dar tada nebuvau tokia pledų mezgimo ir naudojimo fanė (dabar tai suprantu, kad jei kur reikia investuoti, tai į antklodes, kurios pergyvens ne vieną mados bangą ir visą plejadą megztinių, jau nekalbant apie nuolat sėjamas pirštines), bet tuomet tai man buvo panašu į kelionę į kosmosą. Pirkti siūlus, kurie išties kainavo karvę, pledui! Tuo metu tai atrodė tokia prabangos viršūnė kaip kai kam jachtos, pilys ar privatūs sporto klubai.

Deimantė išsidėliojo ir tą procesą laike – vis užsukdavo prisipirkti kamuoliuką kitą, spalvų numeriai čia kertinio vaidmens nevaidino, nes visos spalvos harmoningai derėjo tarpusavyje, o ir ta pilis, perkama po kambarį, turbūt ne taip drastiškai atrodė, ir suko ratą po rato tas 10 akių pačių gražiausių ir išskirtiniausių spalvų pasaulyje, kol sudėliojo tuos ir taip gražius kamuoliukus į žadą gniaužiantį, brangakmenių spalvomis žėrintį mezginį. Šiltas ir lengvas (Noro siūlai išsiskyrė iš kitų ne tik unikaliomis spalvomis, bet ir beveik perpus mažesniu svoriu), šis pledas gyvena toje grožio pasaulio dalyje, kur tekstilė ribojasi su juvelyrika. Ir leidžia naujus stebuklingus daigelius, kurie nepastebimai – akytė po akytės, juosta po juostos, tėvus priauga. Net tokius milžiniškus, daugiau nei dviejų metrų kraštinės kvadratus…

Deimantės Garuolytės megztos antklodės ir nuotraukos. Pirmasis megztas iš Zauberwolle 1701 (Papūga), kitas – 1535 (Pakrantės akmenys). Trečiasis megztas iš įvairių atspalvių Noro Kureyon. Visų modelis – „Ten Stitches Blanket„.

Item added to cart.
0 items - 0,00