linas

Kalėdos virtuvėje

Jau tapo tradicija, kad iškart po MZ gimtadienio daugelis mezgėjų ima galvoti apie kitą artėjančią šventę – taip, tą pačią turbūt anksčiausią kalėdinę MZ eglutę, kuria mes atidarome prieššventinį laikotarpį keisdamosis savo rankų darbo dovanomis. Ir šių metų kalėdinių mainų tema – virtuviniai pašluostukai ir rankšluostukai.

Pas mus dar ši tema nėra tokia populiari, kaip visoje Europoje (galbūt ne tik Europoje, bet pasakoju apie tai, ką stebiu pati), kur virtuvinės šluostės karaliauja net kiekvienoje save gerbiančio muziejaus parduotuvėje (nuotraukos iš Oslo) kaip aktualiausias ir madingiausias dalykas (turiu galvoje ne rankdarbių muziejus 😉 ).

Tokio tipo rankdarbių sugrįžimo tendencija ryški jau ne pirmus metus – šitą labai skanaus raudonumo šluostę iš dvigubo Trio 1 siūlo aš gavau dovanų iš Isager kompanijos artėjančių Kalėdų proga, bijau suklysti, bet man atrodo, prieš trejus metus. Neslėpsiu, naudoti pagal paskirtį man pasirodė per daug didelė prašmatna ir pašluostukas sėkmingai tarnauja parduotuvėje siūlų pavyzdėliu, BET. Laikas eina ir tendencijos po truputuką kapsi, kapsi ir… prikapsi 😉 .

Šią vasarą aš Latvijoje jau visai kaip įprasto mezginio ėmiausi indų plovimo skuduriukų mezgimo, pritaikydama išmoktą trumpų eilių pagalba formuojamą apskritimą. Tiesa, kol kas dovanoms, bet jaučiate, kokia pažanga! 😉

Toli gražu ne tik kaimyninių šalių tendencijos į mano galvą prikapsėjo, Sigitos projektas vieną ketvirtadienio klubo vakarą gerokai į tą taurę šliūkštelėjo:

Kai papasakojau mamai apie šią naują tendenciją, ji sureagavo taip, kaip turbūt daugelis iš mūsų: „Yra dabar visokių medžiagų ir technologijų, kam savo darbą skirti tokiam trumpalaikiam dalykui, kaip indų šluostė, čia jau atgyvena”. Ir ji yra visiškai teisi – pilna pirkti patogių, nebrangių šluosčių iš pačių šiuolaikiškiausių medžiagų, kurios ir patogios, ir higieniškos, ir lengvai įgyjamos (išmetamos taip pat 😉 ). Bet yra ir kita šitos tiesos pusė – taip, kažkuria prasme tai yra žingsnis atgal, kai tokie daiktai buvo gaminami, nes nebuvo kitų alternatyvų (kaip ir daugelis daiktų, kuriuos dabar įsigyjame už truputį pinigų ir galvos nesukame), bet rankomis gamintos šluostės sugrįžimas į madą rodo labai aktualią šiandienos tendenciją – pasaulis daugelyje sričių jungia atbulinį bėgį, nes vis skausmingiau jaučia, kad dideliu greičiu judant į priekį ta pačia kryptimi mūsų Žemės laukia neišvengiamas ir greitas galas. Stabdo vartojimą, sugrąžina rankų darbo vertę, grįžta ne tik prie daiktų vartojimo, bet ir jų darymo pačiam džiaugsmo. Todėl siūlau kartu į bendrą traukinį 😉 .

Net jei jūs iki šiol manote, kad tai yra tuščias laiko švaistymas ir nereikalingas daiktas jūsų virtuvėje, o šventės norisi, siūlau pažiūrėti į šį projektą iš nedidelės perspektyvos. Mados tendencijos yra kaip vėjas – kovok prieš jį, kiek tik širdis geidžia, jis vis tiek pūs savo kryptimi ir anksčiau ar vėliau palies visus. Galimas daiktas, kad šiemet gavę dovaną, jūs netikėtai ją „atrasite” po kiek laiko, kai ši graži mada užtikrintai įsitvirtins mūsų virtuvėse – turėsite ir naudingą daiktą, ir mielą prisiminimą. Kitas dalykas – dažnai megztas dovanas mūsų eglutėse lydi įvairios priderintos smulkmenos, tai prie virtuvinio daikto kaip niekas kitas tiks visi skanūs dalykai, o rankdarbiaujantys žmonės turi auksines rankas visose srityje, faktas kaip… pyragas ;), todėl šių metų tema yra puiki proga tiek keliagubai pradžiuginti kolegą, tiek pačiam pasirodyti 😉 . Trečias dalykas – tai yra nedidelis daiktas ir mezgančiam žmogui yra puiki proga nedideliame formate išbandyti naują tekstūrinį raštą ar siūlą, kuris drabužiui gal nelabai, tai yra, šis projektas yra labai nesudėtingas bilietas į gražią šventę ir džiaugsmingą gana stresinio periodo pradžią. Todėl labai kviečiu visus norinčius!

Dabar apie šventės TAISYKLES. Visi, norintys dalyvauti, renkasi ketvirtadienį, spalio 26 dieną, tada klubo susitikimo metu (sakysim, 17.30 val.) visi išsitrauksime, kam ruošime dovaną. Dalyviai iš anksto pasiruošia anketą (ant A4 formato lapo, perlenktą du kartus, kad visų lapeliai būtų vienodi), kurioje turi būti:

  1. Vardas, pavardė, telefonas, elektroninis paštas (čia tam atvejui, jei tektų ką derinti iš anksto).
  2. Norai, pageidavimai, mėgstamos spalvos, virtuvės stilius ar dar kas, ką jūs laikysite svarbiu žinoti jums dovaną megsiančiam (nersiančiam ir kt.) žmogui.

Be kažkokių individualių norų keli bendri dalykai, kurių siūlyčiau laikytis visiems. Šluostė nėra labai aiškiai apibrėžtas dalykas, todėl į tą pačią temą įeina tiek indų plovimo, tiek šluostymo dalykai, tai gali būti ir virtuviniai rankšluostukai, o kam visai tai nepriimtina, turėkite galvoje ir puodkėles su padėkliukais. Siūlai turėtų būti medvilnė, linas ar kuris kitas lengvai prižiūrimas pluoštas, nes higiena virtuvėje – ne antraeilis dalykas. Ir jokių apribojimų technikoms – tinka viskas, ką padarysite iš siūlų 🙂 . Nuotraukose žemiau – Loretos rankšluostukas, austas iš lino:

Svarbiausia data, kurią visi dalyviai pasižymi raudonai kalendoriuje, yra pati šventė, kurios metu keisimės dovanomis ir švęsime prieškalėdinio sezono atidarymą. Tradiciškai tai bus pirmasis gruodžio ketvirtadienis, gruodžio 7 diena, ir dalyvavimas visiems žaidėjams yra privalomas, kad šventė visiems dovanotų tik geras emocijas ir džiaugsmą.

Iki pasimatymo!

Nepamirštas linas

Lietuviškas linas jau senokai viešėjo mūsų dienoraščio puslapiuose, todėl Aušros nuotraukos su nauja palaidine labai pradžiugino. Spėju – sumegzti turėti likučiai. Į tobulą abstrakčią kompoziciją – ryškią, drąsią, spalvingą ir akį traukiančią. Kartu labai praktišką – Aušra lino gerumu turėjo progos įsitikinti ne vieną vasarą.

Man patinka visokie mezginiai, iš galvos ir pagal aprašymus, vienspalviai, margi, raštuoti, bet likučiai ir burtai su jais užima mano širdyje išskirtinę vietą ir naujas Aušros mezginys dar kartą patvirtino tai, ką slapta žino visi menininkai – kuo mažiau priemonių, tuo daugiau kūrybos ir galimybių. Siūlų likučiai skamba ne visuomet patraukliai, o sudedamosios originalios kompozicijos dalys – jau visai kita istorija, tegu ir daiktas iš esmės tas pats.

Kiek sugebėjau įžiūrėti iš nuotraukų, spalviniai blokai jungti ne intarsija (Aušra patvirtino), o greičiausiai primezgimo būdu (tą taip pat Aušra kitą dieną patvirtino), kas leidžia megzti neturint gatavo išankstinio plano ir improvizuojant su tuo, ką turi. Gerų akių plotai įrėminti užbaigti stulpeliu ir perliniu raštu su I-cord juostele, kurie neleidžia kraštams riestis.

Jei kam atrodys, kad plono lino palaidinė – ne rugpjūčio vidurio projektas, tai pasiremsiu Dalia, kuri, perskaičiusi kažkurį mano įrašą apie vasarą be karščių, pasitikslino, ar mes kartais negyvename paralelinėse visatose. Nes jai tai karšta. Labai. Aušra, įtariu, tikrai gyvena su Dalia toje pačioje visatoje, nes abiems stiklinė yra puspilnė dažniau būna per karšta nei per šalta. Ir abi mielai mezga vasarines palaidines, abi yra išbandžiusios beveik visus vasarinius MZ siūlus, gal tik linine dalimi Aušra kolegę nukonkuruotų. Tos visatos gyventojų tikrai šios dienos įrašu nenustebinsiu, o savo, dažniau šąlančių stovyklai primenu, kad:

1) daili plona palaidinė yra nuostabus apatinis sluoksnis permainingiems orams;

2) linas yra labai ilgai gyvenantis, labai tvirtas ir labai malonus kūnui pluoštas;

3) poryt bus kiti metai su kita vasara ir dabar dar turite labai daug šansų atsinaujinti pačiai jos pradžiai;

4) likučiams versti meno kūriniais yra tinkamos visos metų dienos.

Aušros Svarauskienės megzta palaidinė iš lietuviško 4 gijų lino ir nuotraukos.

Ketvirta diena Võru krašte

Ketvirta mūsų kelionės diena buvo skirta linui. Su juo susipažinti mes vykome į Karilatsi muziejų atvirame ore. Külli nešasi savo verpimo, o mes keliaujame į numatytus užsiėmimus pro štai tokius gražius vaizdus – išpuoselėtą aplinką, visur primerktas puokštes lubinų, mielą suoliuką-arkliuką, romantišką tvenkinį, kurio salelėje ir ant tiltukų mėgsta fotosesijas jaunavedžiai, su ant kalvelės stovinčiais bendruomenės namais.

Užsiėmimams mes buvome suskirstytos į tris nedideles grupeles ir pradėjome pažindintis su linu. Pirma grupė ruošė lino pluošą verpimui, antra bandė verpti, trečia keliavo su vadove apžiūrėti muziejų. Visos pakaitomis praėjo visus etapus.

Aš kaip ir teoriškai žinojau, kaip tas linas iš augalo virsta drabužiu, bet labai jau tos mano žinios buvo miglotos, o tą dieną turėjome galimybę kelis etapus išbandyti pačios savomis rankomis.

Linai iš pradžių yra išraunami, džiovinami ir mirkomi. Mirkymas (tik dabar susigaudžiau, kad tam reikalui turime labai gražų lietuvišką žodį „linomarka”), pasirodo, stipriai kenkia gamtai, todėl dabar taikomas kitas, švelnesnis, bet lėtesnis būdas: linai guldomi pievoje ir juos veikia rasos drėgmė.

Mūsų laukė dvi meistrės – Margit Pensa ir Marit Külv – ir paruošti linų stabarai. Mes turėjome specialia mašina sutraiškyti kietą išorinį lino stabarą (naudotinas lino pluoštas yra augalo viduje), tada specialiu mediniu įrankiu išdaužyti savo kuodelį, kad pašalintume kuo daugiau užsilikusių kietų išorinės augalo luobos dalelių. Po to trejomis skirtingo tankumo vinių šukomis savo kuodelius šukavome, kol pagaliau, po trečių šukų, iš gana stambaus pluošto mūsų rankose liko visai mizernas kuodelis, užtai šilko švelnumo. Iš jo būdavo verpiamas siūlas ir audžiamas audinys geriems rūbams. Niekas iš to, kas nukrito nuo kuodelio procese, nebuvo išmetama, iš šiurkštesnio lino buvo vejamos virvės, lukštu kreikiama gyvuliams.

Kitas etapas buvo verpimas – verpstuku ir rateliu. Tokia buvo programos dalis ir negaliu šiame etape pasigirti absoliučiai niekuo. BET! Kol mes laukėme savo eilės prie verpimo, mūsų mokytoja Margit parodė mums patį primityviausią verpimo būdą – su pagaliuku. Ir čia supratau, kad laikau rankose savo įrankį! Rimto ilgo siūlo su pagaliuku nepagaminsi, bet tokią primityvią virvelę kokiam senoviniam sumedžioto gyvūno kailiui susiūti, nedaug turėčiau konkurentų 😉 .

Atkreipkite dėmesį į mūsų prijuostes – visas jas Külli specialiai mums pasiuvo ir net galėjome pasirinkti spalvas 🙂 .

Elsbeth papuošta šalia augančių saulučių vainiku, Külli verpimo ratelius paliko mums – darbai patys nepasidaro 😉 .

Pietūs mums buvo tą dieną taip prašmatniai pateikti po dideliu ąžuolu. Ragavome regioninį patiekalą – perlines kruopas su bulvėmis, grietine ir spirgais, užsikąsdamos raugintais agurkais. Ta proga demonstruoju ir dar vieną savo parsivežtą iš vietinio muziejaus lobį – knygą apie Võru regiono virtuvę. Ir giriuosi savo lininiais „pasiekimais” – savo naują verpimo įrankį parsivežiau namo ir pasidėjau į garbingiausią vietą.

Po pietų mūsų grupė keliavo po plačiai išsidėsčiusį Karilatsi etnografinį muziejų atvirame ore. Tai didžiausias toks muziejus pietų Estijoje – jis apima daugiau nei 5 ha ploto ir jame išdėstyti autentiški pastatai, siekiant atkurti parapijos centro gyvenimą ~ prieš 100 metų.

Tarp daugybės įvairios paskirties pastatų (bendruomenės namai, valstiečių pirkios, tvartai, klėtys, svirnai su technika ir transportu) išsiskiria mokykla, kurioje atkurta autentiška to meto aplinka, o kai kurie kambariai skirti švietimo istorijai (yra ir kampelis su kaklaraiščiais – istorija, bet ui kokius jausmus dar kelianti 😉 ). Mus pasodino už atverčiamų suolų ir mokėmės estų kalbos – muziejaus vadovė parinko žodžius, kurie būtų lengvai atspėjami kitataučiams.

Kompiuteris apatinėje nuotraukoje – vienas pirmųjų, sukurtų specialiai Estijos mokykloms. Jis net savo vardą turi – Juku. O apatinėje nuotraukoje – vaizdai ne iš mokyklos, iš valstiečio pirkios, bet taip pat susijusios su vaikais. Ne veltui šalia padrožinėtų pagaliukų yra piešinėliai su gyvuliais – mes ne iš karto atspėjom, kuris pagaliukas reiškia kokį gyvūną 😉 .

Šalia senovinio riboženklio su iškaltu savininko ženklu pievelėje vietos darbų mokytojų kartu su mokiniais įrengtas Põlvos apskrities maketas su melsvomis rajonų ribomis, pastatų maketais ir net mažu geležinkeliu. Šalia į muziejaus teritoriją atvežtas malūnas ir vienos mūsų grupės narių kojos – puikūs masteliai mini vietovės dydžiui įvertinti 🙂 .

Po intensyvios dienos muziejuje – nedidelis žygis prieš vakarienę Taevaskoja dairantis į palei upelį išsidėsčiusias smiltainio uolas, kurios iškilusios virš upės iki 22,5 m (ne be istorinių žmonių pėdsakų, kurių kai kuriems jau beveik 100 metų 😉 ).

Prieš žygį – užkandukai, pakeliui – suoliukai-grybukai ir pats didžiausis Motinos šaltinis Taevaskoja, kuris maitina visus kitus šaltinius (greičiausiai iš čia ir kilo jo vardas). Švarus ir šaltas vanduo (5 – 6 laipsniai) trykšta po 4 – 4,5 l per sekundę. Buvo tikima šio šaltinio magiška galia – jo vanduo jaunina, skatina vaisingumą ir gydo, čia ateidavo poros šeimyninių santykių palaiminimo ir duoti vardus gimusiems vaikams. Panašu, kad tai nėra tik istorija, įvairiom „aukom” nukabintas medis šalia – akivaizdus liudininkas, kad tikėjimas šaltinio magiška galia gajus iki šių dienų.

Laikas po vakarienės – ta pati veikla toje pačioje vietoje 😉 .

Spalvota vasara

Su vasariniais mezginiais mano santykiai buvo greičiau šalti ar neutralūs, bet ir aš neatlaikiau tiek metų žiūrėdama į gražiausiai apsirengusius žmones, kurie nesibaido nei plonos medvilnės, nei kietoko lino, nei slidžios viskozės. Vasaros, kad ir trumpos kalendorine prasme, ilgos įspūdžių ir įvykių, ir jiems reikia visai nemažai rūbų, o meilė vilnai, deja, turi savo temperatūrines ribas 😉 . Todėl šiais metais aš nusprendžiau nelaukti jokio ten atšilimo ar dangiško įkvėpimo, o pasiruošti iš anksto. Planas buvo, tiesa, didesnis nei viena palaidinė, kurią nusimezgiau iki šiol, bet ir vasara dar neatėjo 😉 .

Nieko sau negaliu padaryti, traukia mane patys įvairiausi siūlų galiukai. Svarbi man tik jų kokybė, visa kita – gundantis iššūkis, grynas adrenalino kokteilis: kaip tą turimą balaganą sujungti į nešiojamą rūbą. Man užtai labai gerai šalia Dalios – jei mane gundo patys visokiausi likučiai, jai į širdį kalba pilnos pakuotės, o nuo jų, kaip žinia, visada atlieka… Be jos aš, beveik nemezganti iš vasarinių siūlų, nebūčiau turėjusi jokių šansų padaryti pirmą nuotrauką 😉 .

Dėliojant mane suviliojusius likučius į gatavą daiktą, man labai stipriai palengvina gyvenimą dvipusis skonis: gražu man labai tiek grynas minimalizmas, tiek grynas maksimalizmas. Likučiai dažniausiai apeliuoja į tą antrą punktą.

Kai galiukai yra riboto kiekio ir norisi sunaudoti viską iki galo, kojinėse paprastai renkuosi „Stripe Tease” modelį – naujoji palaidinė numegzta būtent tuo principu, juostelė jungiama prie juostelės. Truputėlį tik keičiau juostelių plotį ties pečių linija ir kaklo iškirpte, kad išgaučiau reikiamą formą. Ir karts nuo karto pakeisdavau siūlus, vengdamai ilgų vienos spalvos segmentų. Užtai visi reikiamų spalvų galiukai buvo sunaudoti iki paskutinio centimetro 😉 .

Projekte dalyvauja panašaus storio siūlai, visus juos aš normaliai megzčiau 2 mm – 2,25 mm, tai ir visą šitą įvairiaplaukę gaują tais pačiais dydžiais apjungiau – pagrindinę dalį mezgiau 2,25 mm virbalais, kraštelius – 2 mm. Krašteliai – ripsas su I-cord juostele apačioje (man nereikėjo sutraukimo) ir pora eilučių ripso su 1*1 stulpeliu kaklui bei rankovėms.

Kas mintyse jau mato raizgalynę išvirkščioje pusėje, kurią reikėjo sutvarkyti, tai skubu nuraminti: pradėdama megzti nauju siūlu seno galiuką aš prikabindavau darbiniu siūlu, prakišdama tarp mezgamų akių, todėl pabaigus apdailos turėjo tiek, kiek su bet kokiu eiliniu projektu.

Šiais metais jaučiuosi žengianti ne tik koja kojon su laiku – visu žingsniu priekyje! Palaidinė buvo baigta dar tada, kai niekaip nebūčiau jos vienos apsirengusi į lauką 😉 . Ta optimistine gaida atidarius vasaros sezoną einu ruošti kalėdinių dovanų – pats laikas tokiam rimtam darbui be skubos…

Beje, su Dalia mus šiandieniniame įraše sieja ne tik jos dosnūs podėliai, aš taip pat pasipuošus Kristinos karoliais, taip tinkančiais prie mano spalvotų lopinėlių. Neturiu kaip Dalia prie visų rūbų priderintų, bet šituos labai myliu, o savo universalumu jie man tinka kone prie pusės spintos 🙂 .

Palaidinė megzta kojinių modelio „Stripe Tease” principu, siūlai – Isager Bomulin, Japansk Bomuld, Isaer Hor Organic, Schoppel-wolle Cotton Ball, Schoppel-Wolle Zauberball® Crazy Cotton Stärke 4, Schoppel-Wolle Zauberball® Cotton, Schoppel-Wolle El Linio. Karoliai – Smagu visiems.

Ankstesni įrašai
Continue Shopping →
Item added to cart.
0 items - 0,00 €
Checkout