Lengvas šiltumas pavasariui

Mes čia per tas kelias dienas truputį įsijautėme į vietoj pavasario pasirodžiusią vasarą, kas savaime nėra taip blogai, ypač turint galvoje, kad dabar pradėję megzti vasarines palaidines, tikrai vasarai atėjus, būsime pasirengę ir pasipuošę, bet iš tiesų tai porai dienų pamiršti megztukai tik juokiasi, žinodami, kad jų žvaigždės valanda toli gražu nepraėjo. Jų gali prireikti ir vasarą, o jau pavasarį tai tikrai yra rūbas numeris vienas 😉 . Ypač tokie lengvi ir šilti, kaip šio įrašo herojus 🙂 .

„Dalinuosi neseniai užbaigtu mezginiu ir džiaugiuosi, kad pataikiau pačiu laiku – orai mainosi, tad dar tenka jį nemažai panešioti. Plonas, lengvas ir šiltas.”

Rasa pasirinko dailų modelį su rašuota apvalia kokete, idealiu visais gyvenimo atvejais tiek stiliumi, tiek besvore (beveik 😉 ) šiluma. Nuo originalaus modelio „nukrypau tik tiek, kad apykaklės dvigubos nedariau, o palikau atsilenkimui į vieną ar kitą pusę ir vietoj dviejų moherio siūlų dėjau moherį su alpaca, kas labai pasiteisino dėl nepermatomumo :)”.

Iš šito derinio pati mezgus galiu patvirtinti jo gerumą (ir nepermatomumą taip pat :)), o puikų modelį dedu (spėju, ne aš viena 😉 ) į gerų įdėjų skrynelę 🙂 – šilto pavasario visiems!

Rasos Balčiūnaitės megztas megztukas ir nuotraukos. Siūlai – Isager Silk Mohair 65, 2S, 100 kartu su Isager Alpaca 1 100, E3S, 21; modelis – „Nord Sweater„.

Riddari

Mano berniukai, priešingai Kristei, ne taip ir trokšta tų megztų daiktų, na, gal koks šalikas ar pora kojinių praeina, bet tiktrai ramiai be mano mezgimo išgyventų jokio nepatogumo nejausdami. Aš karts nuo karto vis paklausiu, ar ko nenorėtų, nelabai ko tikėdamasi, todėl Jurgio atsakymas, kad gal ir visai norėtų megztinio, mane maloniai nustebino.

Aš bandžiau jam priminti namuose paliktą kolekciją, bet nelabai jį sudominau, jis, pasirodo, jei norėtų naujo megztinio, tai islandiško stiliaus su apvalia kokete. Jis tokius turėjo du. Abu buvo megzti pagal tą patį modelį – „Riddari„, kurį Jurgis pats išsirinko. Pirmąjį, iš juosvo Plotulopi, sunešiojo iki skylių, antrą, jau iš storesnio Lettlopi, žalią, išaugo (nesu tikra, ar nepasitelkė į pagalbą skalbimo mašinos 😉 ).

Noras buvo išsakytas prieš Kalėdas, tai aš nusprendžiau numegzti naują megztuką dovanų. Nei siūlų, nei modelio derinti nenorėjau – turėjo būti siurprizas (abiems pirmiems megztiniams spalvas rinkosi jis pats). Puoliau vartyti žurnalus ir knygas – nuo pirmo islandiško Jurgio megztinio dizaineriai gerokai naujų modelių prigalvojo. Varčiau, svarsčiau ir… likau su tuo pačiu, gražiausiu – Riddari 😉 .

Dar prieš renkant modelį žinojau, kad pagrindinė spalva bus šviesiai pilka. Tai beliko tik prigriebti glėbelį kontrastingų kamuoliukų raštui ir krašteliams 🙂 .

Matuoti taip pat negalėjau, tai paprašiau pagalbos brolio. Pačio jautriausio, kuris seniai jau jokių mano megztinių nenori, nes viskas iki šiol jį „kutina” ir „niežina”. Vaizdelis, kaip Karolis sustingęs stovi su nebaigtu mezginiu, buvo vertas fotografijos – taip atrodo kai kurie šuniukai, pirmą kartą šeimininkų aprengti ar apauti. Gyvuliukai sustingsta, nes jaučiasi taip keistai, jog linkę nejudėti – kad tik nejaustų. Karolis stovėjo sustingęs, kad tik joks islandiškos vilnos plaukelis neįdurtų jam per kelis apatinius sluosnius. Bet jo pasiaukojimas nebuvo veltui – Kalėdų rytą vyresnėlis rado – labai tikiuosi – sau tinkamo dydžio rūbą (jau L) ir buvo to paties jaunėlio įamžintas 🙂 .

Megztinis megztas iš Istex Lettlopi (0054, 1420, 1405, 1701, 1706, 1707), modelis – „Riddari„.

Rudeninis pavasario derlius

Vos prikalbinau Joaną rugsėjo gale pasirodyti su nauju megztuku – nepaisant to, kad siūlas plonas ir dar vilna per pusę su medvilne, vis buvo per šilta. Tai net kaimyniniame kiemelyje kaštonai pro saulę auksinėmis rūdimis pažibėjo, kad spalvomis prisiderintų ir nors taip kompensuotų vasariškas rudenio išdaigas 😉 .

Tuoj jau, manau, ir orai bus idealūs, o visa kita jau ir taip labai tinka – man taip gražu, kad Joana nebijo spalvų, žino, kas jai tinka ir patinka ir švyti su savo mezginiais plačia šypsena 🙂 .

Megztuko pradžia – ne vakar, o ankstyvą pavasarį, kai Joana nusprendė užsirašyti į apvalios koketės kursus, kad pagaliau išmoktų viską suskaičiuoti, o ne eiti pramintu „bandau-mezgu-ardau” taku. Susižavėjusi Jolantos idėja panaudoti margą kojininį siūlą juostelėms, Joana surado gerą margą Opal kamuoliuką ir parinko jam tinkamą foną – viskas iš jos mylimo kolorito. Tik margą siūlą įterpinėjo ne grynomis juostelėmis, o savo firminiais smulkiais rašteliais.

Kaip ten su tuo išsikeltu tikslu yra, žino tik pati Joana, kuri iš pradžių ateidavo konsultuotis dėl tų skaičių, paskui nustojo, tada nugirdau ne mano ausims skirtus žodžius, kad skaičiavimai nėra jos mėgstamiausia, švelniai tariant, mezgimo dalis… Bet kuriuo atveju, kaip mes pasiekiame gerus rezultatus, mūsų pačių reikalas, svarbu, kad viskas guli taip ir ten, kur turi, Joana šviečia su naujiena dailiau už gražiausių rudeninių jurginų puokštę.

Išvirkščių akių takeliai menamų šoninių siūlių vietose, preciziška apdaila ir labai geras prisitaikymas modelio sau – jau su pavasariniais kursais neturi nieko bendra, tai ilgametės patirties ir meistrystės derlius.

Joanos Bartkevičienės megztas megztukas iš Rosarios4 Jardim 27, Opal Schafpate X 9603.

Antras dublis – švelniai rausvas

Eglė ne taip seniai įžengė į vasarinių mezginių pasaulį ir, panašu, ne toks jau jis svetimas tapo, kaip atrodė iš pat pradžių – baigta jau antra palaidinė trumpomis rankovėmis iš to paties siūlo ir pagal tą patį modelį (čia be kitų 😉 ) . Pirmoji buvo testinis mezginys ir jam Eglė nusipirko dviejų spalvų Jardim siūlus, nes tą minutę sunku buvo apsispręsti 😉 . Tai šio sprendimo tęsinys – šiandieninis įrašas 🙂 .

Prieš metus mezgiau šią palaidinę testavimui. Kadangi aprašymas buvo klaida “ant” klaidos, tai atsimenu tik begalinius akių skaičiavimus ir perskaičiavimus. Šiemet, atitolus ir iškvėpavus visą tą įtampą, nusprendžiau numegzti šią palaidinę dar kartą. Juolab, kad pernai negalėdama apsispręsti kokios spalvos noriu, nusipirkau abejus nusižiūrėtus siūlus.

Štai rezultatas – smagi palaidinė – tinkanti vasarai, kaip vienintelis drabužis prie kūno, ir rudeniui – dėvėti ant suknelės!

Nors Eglė ir nusiteikė, kad palaidinė gali būti ir viena, ir kaip antras sluoksnis nešiojama, spėju, megzdama neįtarė, kad šie metai tokiems vasariniams mezginiams bus išskirtinai dosnūs – ar kas galėjo pagalvoti, kad rugsėjo galą pasitiksime trumpomis rankovėmis? 😉

Mezgėjų tarpe mes vis padiskutuodavom apie vasarinių mezginių vietą mūsų gyvenime. Kai labai karšta, su jais kaip ir per karšta (jei jau visai būti objektyviems, tuo metu per karšta su bet kuo), o kai šalta, tai ir rankovės nekenkia… Bet ši gana nuosaiki vasara (neskaičiuojant tų kelių dienų, kai norėjosi nusirengti viską, o po to nusirengti dar ką nors) ir ypatingai šiltas ruduo, spėju, turėjo gerokai pagausinti tokių mezginių mylėtojų būrį. Rytais ir vakarais gamta tyliai mums pašnabžda, kad vasara eina į pabaigą, ir megztas drabužis, kad ir be rankovių, yra pakankamai šiltas. Eglės palaidinukė megzta iš plono vilnos ir medvilnės derinio, kas ypatingai praplečia temperatūrines jo nešiojimo ribas, bet net ir megzta medvilnė ar kitas vasarinis pluoštas puikiai tinka tokioms rugsėjo dienoms. Išėję iš namų ryte, būdami dieną ir grįždami vakare, net ir termometro stulpeliui šokčiojant, jausimės patogiai ir be nuolatinio nusirenginėjimo ir apsirenginėjimo bei kelių sluoksnių pasiruošimo ateinančiai dienai.

Įtariu, šie metai padėjo tašką diskusijoje apie vasarinių mezginių prasmę ir naudingumą. Kitais metais tikiuosi dar didesnio jų derliaus 🙂 .

Eglės Lašinskienės megzta palaidinė, tekstas ir nuotraukos. Siūlai – Rosarios4 Jardim 47, modelis – „Honey Bee Tee„.

Item added to cart.
0 items - 0,00