Out into the World

Isager gerbėjams šiandien yra džiugi diena – dienos šviesą išvydo antrasis Marianne Isager trilogijos „A Knitting Life” tomas „Out into the World”, skirtas jos kelionėms po svečias šalis ir tų kelionių įspūdžių įkvėptiems modeliams. Ir pati geriausia dalis yra pranešti, jog ši knyga jau yra MZ 🙂 .

Sekantys M. Isager kūrybą tikrai yra pastebėję jos pakankamai egzotiškų modelių, įkvėptų Afrikos, Japonjos ar Pietų Amerikos tekstilės, ornamentikos ir spalvų, ji yra išleidusi ne vieną konkrečiai šaliai skirtą knygą. Šiame tome, kaip ir pirmame, rasite ne tik senus bei visai naujus modelius, rasite pačią slapčiausią ir įdomiausią užkulisių dalį – istorijas, piešinius, nuotraukas, kurie atskleidžia įkvėpimo ir dizainų gimimo kelią – keramikos artefaktas nedideliame miestelio muziejuje, turguje nupirkta vietinio meistro megzta kepuraitė, net architektūra ar peizažas gali virsti stilingu ir labai šiuolaikišku megztuku.

Didelė ir stora knyga pilna tiek įdomiausių istorijų, tiek labai gražių nuotraukų ir detalių aprašymų. Neįsivaizduoju labiau įkvepiančios ir džiuginančios dovanos po eglute kūrybiškai mezgančiam žmogui.

Šiandieninis įrašas bus toks pats gausus gražių vaizdų – kviečiu virtualiai susipažinti su visais knygoje aprašomais modeliais. Išsamesnę informaciją apie naudojamus siūlus ir dydžius rasite čia, o sukūrimo istorijos ir daug įkvepiančių detalių laukia jūsų naujoje knygoje.

Šalia pirmųjų, numegztų po kelionių, modelių rasite 16 šiuolaikinių variantų su detaliomis instrukcijomis ir megztų iš šiuolaikinių siūlų. Kokybiškas rankų darbo mezginys, pasak pačios autorės, tveria ilgus metus, todėl verta jam skirti pačias geriausias medžiagas. Grožimės 🙂

Megztinis TAQUILE:

Megztinis INCA STRIPES:

PELICAN:

Megztukas ALPACA:

UGANDA:

SHOOWA:

ASANTE SANA:

SAFARI kepurė ir megztinis:

WHALE:

INUIT megztuką rasite knygoje, o to paties pavadinimo šalikas jau nebetilpo į knygą, tai išleistas atskirtu modeliu, kurį galite rasti tiek Isager puslapyje, tiek Ravelry.

Megztinis WAVES:

ANORAK:

HIMALAYA:

Švarkelis YAKKE:

Palaidinė NAMASTE:

Kepurė PETER’S HIMALAYAN HAT:

Didesnis mastelis

Žinios dažniausiai palengvina žmogui gyvenimą, bet tikrai ne visada – „šventas naivumas” ir kalnus nuverčia (nes nežino, kad sunku 😉 ), ir leidžia pasitenkinti mažu (nes nežinai, kad yra kitaip 😉 ). Neabejotinai Liepai žinios apie natūralius pluoštus pasitarnavo kuriant gražius ir ilgalaikius daiktus, bet… gerokai pagadino santykius su senu mylimu šaliku. Čia taip švelniai tariant, viskas buvo daug dramatiškiau, nes supratus, kad šalikas yra grynos sintetikos, skyrybos tapo neišvengiamos.

Ir čia ne tas atvejis, kai po skyrybų nereikia stačia galva pulti į naujus santykius – be šaliko šalto sezono neišgyvensi, teko skubiai megztis naują. Ir ne šiaip naują – o dailų, švelnų, gražų ir labai funkcionalų :).

Maža Sophie skarelė taip užtikrintai įsitaisė visuose mezgimo krepšiuose ir spintose, kad net nesu tikra, ar visi žino, jog ji turi ir didesnį bei platesnį variantą – jį ir matote nuotraukose. Iš tiesų, tai, ką matote nuotraukose yra stipriai daugiau nei originalaus modelio versija – Liepa nusirišus ir iškėlus rankas bando parodyti, koks jis yra ilgas (o aš tuo pačiu bandau tą labai ilgą sutalpinti į kadrą 🙂 ).

Daugelis vien iš siūlų pavadinimų supras, kokio švelnumo ir jaukumo reikalas šildo Liepą šią žiemą – pats geriausias moheris su minkštute merino vilna. Pereinamų spalvų kamuoliuką labai dailiai pridengia pilkšvai violetinis moherio pūkelis, ir apjungdamas, ir prislopindamas ryškias rudeniškas spalvas.

Naujasis šalikas nėra tik šalikas – Liepa demonstruoja, kaip ji susisuka, kad jis dengtų ir galvą, ir kaklą. Ir negali atsidžiaugti miela šiluma, nes su kepurėmis iki šiol nesusidraugavo, o su šalčiu gi nedraugauja niekas! Naujas mezginys pora apsisukimų nubraukė ir šitą problemą 🙂 .

Liepos Žukauskaitės megztas šalikas iš Schoppel-wolle Zauberball100 2479 (Šunvyšnė) kartu su Isager Silk Mohair 60, modelis – „Sophie Shawl„.

Violetinės variacijos ir kiti bendri reikalai

Abu šiandieninius megztukus jungia tas pats violetinis moheris, abi mezgėjas – daug daugiau, bet apie viską iš eilės 🙂 .

Violetinį moherį prie plono Drops Alpaca silk siūlo Jurgita išsirinko pagal pačią artimiausią spalvą, bet kad megztukas įvyktų, neapsiėjo be gerų mezgimo dievų (ar deivių) įsikišimo, faktas kaip blynas. Nes kuo kitu paaiškinsite faktą, kad randi prisipirkti jau seniai nebegaminamo siūlo, kurį kažkada nusipirkai jau nebepameni kokiems tikslams, bet pagal kiekį tikrai ne megztiniui 😉 , papildomus kamuoliukus ne tik tos pačios spalvos, bet net ir tos pačios dažymo partijos. Ženklas iš dangaus, ne kitaip.

Vienas siūlas gana plonokas, o ir modelio aprašymas prašo derinti fingering vulgaris su moheriu, tai čia sunkumų Jurgitai nebuvo. Būdama labai jautri net menkiausiems vilnoniams dantims, Jurgita gali rinktis tik iš pačių švelniausių moherių, laimė, kad toje grupėje netrūksta nuostabių spalvų :).

Šios dizainerės modeliai – ne pirmasis Jurgitos pasirinkimas ir labai aiškus 😉 . Toks minimalizmas su gražia medžiaga, lakonišku siluetu ir nedidelėmis, bet iškalbingomis detalėmis nugaroje ir rankogaliuose persuktų akių stulpelių pavidalu ir menama siūle per nugaros vidurį.

O vat Daumantės megztinyje violetinis nebuvo toks jau tiesmukas pasirinkimas. Tiesą sakant, buvo jis labai nelengvas, nes pagrindinis siūlas – pilkas tvidas su spalvotais intarpėliais – buvo dėkingas patiems įvairiausiems deriniams: nuo klasikinio pilko priedo iki visų vaivorykštės spalvų margų konfeti (siūlo spalva, beje, taip ir vadinasi 😉 ). Violetinė spalva čia nebuvo vienintelis kandidatas, ji laimėjo konkursą. Ir tikrai pateisino pasirinkimą, apgaubusi spalvotais pabarstukais nusėtą pilką spalvą violetiniu rūkeliu ir sukurdama gilų, sudėtingą ir labai dailų atspalvį.

Pasiteisino ir pats derinys. Nors nesutapus skaičiams su originalo modeliu (jis plonesnis) teko pavargti persiskaičiuojant, rezultatas tikrai buvo to vertas – šiltas, storas, švelnus, lengvas ir labai gražus susagstomas megztinis. Pakankamai rimtas, kad kartais gali pavaduoti išorinį drabužį, o apatinis sluoksnis po juo gali būti vasariškai lengvas, neprapulsit 😉 .

O kad šias dvi mezgėjas jungia toli gražu ne tik violetinis moheris, jų Instagram sekėjai žino jau senokai, stebėdami karts nuo karto smagias susitikimų kavinukėse nuotraukas. Ir visi – net nevartojantys instagram ar kitų socialinių tinklų 😉 – žino, kad iš bendraminčių susitikimų gimsta nuostabūs dalykai, nes geros tų pačių interesų vedamos galvos kartu yra galingas idėjų šaltinis. Ne tik abstrakčių idėjų, kurios ne kaži kuo nuo vienišių svajų skiriasi, kartu svajojant idėjos įgauna kūną ir pavidalą. Tai Jurgita su Daumante ir pasiryžo, jausdamos pačios, kokie smagūs yra tie artimų sielų susitikimai, suorganizuoti renginį visiems mezgantiems ir svajojantiems pabūti savų kompanijoje. Lapkričio 26 dieną, sekmadienį, 11- 14 val. jos kviečia visus norinčius su virbalais ar vąšeliais į Sapiegparkyje esančią Miesto laboratoriją vėlyvų pusryčių. Jei jaučiatės kaip ateivis savo draugų rate ir neturite su kuo aptarti fantastinio naujo modelio ar ką tik atrasto nuostabaus grožio siūlo, pasidalinti nauja technika, nepraleiskite tokios progos. Mitą, kad nauji artimi draugai surandami tik mokyklose, na, vėliausiai universitetuose, jums paneigs bet kuri mūsų ketvirtadieninio mezgimo klubo dalyvė. O geras draugas, su kuriuo jus sieja dar ir bendras hobi, yra neįkainojama vertybė. Iki pasimatymo 🙂 .

Pirmas megztukas megztas ir fotografuotas Jurgitos Mieželytės. Siūlai – Drops Baby Alpaca Silk 4314 kartu Isager Silk Mohair 12, modelis – „Uhuru Sweater”. Antras – Daumantės Strelčiūnienės megztas megztukas ir nuotraukos. Siūlai – Isager Aran Tweed (Confetti) kartu su Isager Silk Mohair 12, sagos – Union Knopf, modelis – „Champagne Cardigan„.

Svajonių krepšelis

Šio Eglės neriamo krepšelio nuotraukų instagrame laukdavau kaip vaikystėje filmukų valandėlės – toks saldus man tas melanžinis margumas, o dar taip gražiai Eglės pateiktas ♥.

Tokio stiliaus puodkėles nerdavome iš babutytės (taip meiliai mano vaikystės kaime vadindavo mamos draugės, pas kurią vasarodavau, mamą) paruoštų siūlų likučių – ji iš kažkur gautą maišą siūlų atliekų taip sutvarkydavo, kad išmetimui skirtas daiktas tapdavo ne tik naudingu, bet ir pačiu gražiausiu man iki šiol. Maiše siūlai būdavo be jokios tvarkos sumesti trumpomis atkarpomis (ten buvo tikra ta žodžio prasme atliekos), amžinatilsį babutytė traukdavo po vieną ir rišdavo. Tada sukdavo tokį pačios pagamintą siūlą į kamuolį, bet jis plonas, kad galėtum ką megzti ar nerti, reikia daug tokių sudėti. Įsivaizduojate, tokia spalvų mišrainė susidarydavo! Mes nerdavome iš tokio sudėto siūlo puodkėles – tais laikais fotografija nebuvo taip lengvai prieinama ir niekam tikrai į galvą nebūtų atėję fotografuoti puodkėles iš siūlų atliekų, bet mano galvoje saugojamame prisiminimų albume jos yra vieni pačių gražiausių kadrų 🙂 .

Eglės maišelis, palyginus su babutytės likučių kamuoliukais, yra prašmatna ir prabanga – aš, augusi visiško siūlų bado metais, net dabar įkvepiu ir pamirštu kuriam laikui kvėpuoti, pamačiusi „likučių” rinkiniui priskirtą moherį su šilku. Bet galbūt tas moheris ir suvaidino tokį lemiamą vaidmenį derinyje (o gal ir koks kitas, slaptas 😉 , Eglės ingredientas), kad nunertas krepšelis puikiai laiko formą, nesitampo, nesideformuoja – jis net neturi pamušalo! – ir tikrai iš namuose prie ūkio naudojimo daikto (ko galėtum tikėtis iš tokio projekto) yra pakilęs į solidų ir prestižinį rankinių luomą.

Prie to, aišku, prisidėjo ir odinės rankenos – ir prie tvirtumo, ir prie užbaigtumo, ir prie stiliaus. Jos lyg rėmelis, suteikiantis paveikslui visai kitą statusą.

Pagrindiniai krepšelio ingredientai yra įvairiausių siūlų likučiai, kuriuos Eglė planavo visus sėkmingai sunaudoti. Kaip jai šitai sekėsi, galite atspėti iš pirmo karto 😉 . Jei kas nesusidūrė su likučiais ir nelabai supranta, apie kokį mastą čia kalba, tai sufleruoju – šita užduotis nepasisekė 😉 . Ir tai yra didelis gėris, atveriantis naujų gražių projektų galimybes – Eglė Ravelry šiam projektui jau suteikė numerį 😉 .

Esu mezgėja iki vidaus gelmių ir niekada nemaniau, kad imsiuosi nėrimo. Bet… atėjo toks emociškai sunkus metas, kai rankos nekilo megzti, bet protas sakė – daryk ką nors, išjudėk! Beskrolindama internete užmačiau krepšį, nertą iš likučių. Tokių visiškai visiškai likučių, kai siūlo ilgis pusmetris ar metras. Ir tai buvo impulsas “atsikratyti” tais visais galais galeliais. Sunkus buvo tik pirmasis “blynas” – 5 ar 7 cm apskritimukas. Toliau pagavo kūrybinė jėga, noras dėlioti siūlų derinius, juos fotografuoti. Krepšys didėjo ir nuotaika gerėjo! Ir štai turiu nuostabaus gerumo, didumo ir patogumo krepšį! Labai juo džiaugiuosi. Bekeldama šį įrašą prie pavadinimo parašiau #1, nes mano įsivaizdavimas, kad sunersiu visus likučius – buvo klaidingas. Sunėriau tik trečdalį.

Visuose Eglės projektuose prie siūlų spalvų ir derinių lygiomis teisėmis dalyvauja dar vienas dalyvis – jos nuostabios proceso ir jau gatavo daikto nuotraukos. Tegu jos ir yra nematomos, žiūrint realius, nešiojamus daiktus. Pilkųjų kardinolų reikšmė istorijoje akivaizdi visiems 😉 . Tokiame kontekste ir pats materialus megztas (nertas) daiktas turi visai kitą aurą.

Eglės Lašinskienės nertas krepšelis, pastabos ir nuotraukos. Siūlai – Rowan Felted Tweed, Drops Alpaca, Schachenmayr Rheuma Thermal Wolle, Drops Puna, Karisma, Cotton Merino, Baby Merino, turėtas moheris su šilku (Drops, Rowan, Isager) ir t.t. Spalvų kodai ir numeriai šiame projekte neturi jokios reikšmės, kaip ir nepilnas visų siūlų naudotų siūlų sąrašas, idėja akivaizdi 🙂 . Modelis – „Scrap Yarn Basket„.

Item added to cart.
0 items - 0,00