Turėdami tradicines riešines, kurias Irena Juškienė taip išpopuliarino, kad aš vien dėl to skirčiau gražią Vilniaus gatvę jos vardui, savo paveldo skrynioje, mes jau taip priprapratome prie to tradicinio tankaus ripso su karoliukais, kad net galvoti apie kitokį modelį sunku. Tuo tarpu tradicinės riešinės, kaip aš jas bemylėčiau, tikrai nebūtinai yra pritaikomos kiekvienam garderobui ar progai. Tuo tarpu pat aksesuaras yra kosminio gerumo – ne tik puošia, bet ir šildo nemenkiau už megztuką.
Palmyra abi šias funkcijas įgyvendino visai netradicinėse riešinėse. Jos ir megztos ne išilgai, o kaip pirštinės. Nepaisant sutraukti turinčio 2*2 stulpelio, pasirinktas švelnutis ir puošnus moherinis siūlas bei jam tinkamas laisvas mezgimas visai pakeičia šio tradiciškai elastingo rašto vaidą. Ir vyšnaitė ant torto – dailus užbaigimas vąšeliu, gimęs šį kartą ne iš siūlo trūkumo ar klaidos (perfrazuojant garsiąją E.Zimmermann), o iš… laiko trūkumo. Kai iki dovanos įteikimo lieka pora valandų ir reikia gražios pabaigos, galva ir rankos sukasi ypač greitai. Ir atrandami gražiausi dalykai 🙂 .
Palmyros Kelertienės megztos riešinės ir nuotraukos. Siūlai – Isager Silk Mohair 100.
