Trys poros

Kai pirmuosius pavasarinius žiedus jau norisi skinti plikais pirštais be pirštinių, bet tie pirštai dar visai nevasariškai šąla, prisiminkite riešines ar bepirštes pirštinaites, nes su jomis jausitės kaip pasakų herojė, kuriai buvo liepta atvykti nei nuogai, nei apsirengus. Iš tiesų tai riešinės į šitą schemą įsipaišo tik išoriškai. Atrodo beveik kaip apyrankės, nedidelis dekoratyvus daiktelis, tik šilumos šis daiktelis, dėvimas ant riešo, turi beveik tiek pat, kiek geras megztukas 😉 .

Gunta mezgė savo kolekciją kaip riešines, ripsu ir su karoliukais (nes Gunta ir karoliukai – tai kaip žibutės ir pavasaris, sunkiai įsivaizduojami vienas be kito), bet pridėjo trumpų eilių nykštį, kas pakėlė riešines arčiau pirštų ir… bepirščių pirštinių kategorijos 😉 . Kaip tokios, jos tikrai bus daug stipriau nešiojamos (rankos mūsų – darbininkės!), todėl švelnus (vilnonei daliai atstovauja merino vilna su kašmyru) ir tvirtas kojininis siūlas yra turbūt idealiausias joms pasirinkimas.

Dėl spalvų pasirinkimo visos trys poros atrodo kaip vieningas komplektas, bet atidžiau įsižiūrėję matysite, kad panaudoti du panašūs, bet net skirtingų gamintojų kojininiai siūlai su kašmyru. Dviejų porų raštas – Guntos darbas, o trečiai porai (skirtai sau) ji pritaikė raštą (ir spalvas!) iš savo megztuko. Idealiam komplektui 🙂 .

Guntos Jarutės megztos riešinės. Viena pora (su perliniais karoliukais) megzta iš Grundl Hot Socks Pearl 19, kitos dvi – iš Regia Premium Cashmere 20. Megztinio modelis (iš jo paimtas motyvas riešinių raštui) – „Do Ewe Yoke?

Trys vietoj vienos ;)

Vaizdelį pirmoje nuotraukoje turbūt esame matę ne kartą pačiose įvairiausiose vietose – vieniša pamesta pirštinaitė laukia sugrįžtančio šeimininko ant suoliuko, palangės, tvoros ar tiesiog šaligatvio krašto. Kur prašapo tos violetinės riešinės antra pusė, jau neaišku, bet faktas kaip blynas – žiemą šąlančioms rankoms skubiai reikia naujų pakeitimui!

Mezgantys žmonės paprastai padūsauja dėl prarasto rankdarbio ir… greitai imasi virbalų su siūlais. Kas nemezga, graudžiai praneša blogą žinią mezgančiam. Ir tubūt nėra tokio mezgėjo, kuris neužkibtų ant vaiko, žiemą pametusio šiltas riešines, kabliuko. Net jei tas vaikas jau persirito į trečią dešimtį 😉 .

Užkibo ir Ieva, tik būdama labai neeilinė mezgėja, ji iš vienos likusios riešinės padarė… trijų komplektą. Kaip ji pati sakė, „pagal nuotaiką ar jos nebuvimą”.

Nebepamenu su kuo kažkada MZ kalbėjomės apie riešines – kodėl jos turi būti abi vienodos, juk apyrankių niekas dviejų tokių pačių ant abiejų rankų net negalvoja nešioti?

Ieva numezgė vieną riešinę su skylute nykščiui iš labai gražaus Kaffe Fassett sukurto Regia siūlo (jis man pačiai buvo didelis siurprizas, nes šis dizaineris garsėja savo spalvomis, o čia tik skirtingo pločio juodos ir violetinės juostelės), tai ji kaip ir atliepia tą užduotą violetinę temą. O antra žalia – nes vaikas mėgsta žalią spalvą. Iš vienspalvės islandiškos vilnos, bet stulpeliu, sukuriančiu vertikalias tekstūrines juosteles.

Pamesta viena pirštinė paprastai panaikina visą porą – ką su viena darysi? Ievos gi koncepcija ir tą likusią pavertė naudinga trijulės dalimi – visas gali dėvėti, kaip tik norisi, ant kurios nori rankos, su kuo nori suporavęs. Visos trys tarpusavyje tinka, visos dera, visos šildo. Ir labai smagiai atrodo. Ir net dar vieną pametęs (tuk tuk tuk į artimiausią medį), nesvarbu kurią, neliksi – tikra ta žodžio prasme – ant ledo 😉 .

Ievos Abraitytės megztos riešinės iš Regia Design line Stripe Collection” by Kaffe Fassett 03867 ir Istex Einband 1763.

Merino Land naujienos

Plona merino vilna, tinkama kūdikių drabužėliams, aktuali žiemą vasarą, todėl labai stengiamės, kad lentynose nepritrūktų jokių spalvų. Ir, savaime suprantama, jokių naujienų 🙂 .

Merino Land (100% merino vilna, 50 g ~ 220 m) naujienose labiausiai akį traukia, aišku, neoniniai kamuoliukai – net trys spalvos! Ne visai įprasti tradicinei vilnai atspalviai ypatingai įdomiai gali suskambėti tokiuose tradiciniuose mezginiuose, kaip kūdikių drabužėliai ar riešinės (pastarosios yra pagrindinis projektas iš šio siūlo. Neoniniai atspalviai suteiks naujų efektų ir derinant šį ploną merino vilnos siūlą su kitais, moheriu, pavyzdžiui.

Šio siūlo lentynos ir be naujų ryškiausių spalvų yra gausios ir turtingos, tai kartu pasipildėm senais gerais (ir pačiais populiariausiais) pažįstamais – juoda, tamsiai mėlyna, pilkais, rausvais, violetiniais, turkio, baltais (sniego ir pieno) bei ryškiai mėlynais atspalviais.

Naujienomis šis siūlas gali pasigirti ne tik neoninėje paletės pusėje – atkeliavo nauji labai gražūs žali atspalviai, garstyčių, karamelės bei persikų spalvų kamuoliukai. Patiems įvairiausiems sumanymams 🙂 .

Penkta diena Võru krašte

Mūsų kelionė pamažu artėja prie galo ir penkta diena buvo skirta dviems užsiėmimams viešbutyje. Mūsų mokytoja tą ketvirtadienį buvo Lüüli Kiik, vedusi ir rytinį, ir popietinį kursus.

Pirmasis buvo mezgimo, skirtas ypač populiariai vakarų Estijoje inkrustacijos (roosimine) technikai. Meistrė demonstravo savo mezgamą pavyzdį, o mes gavome kitą, didesnę schemą. Visos vienodą, bet galėjome rinktis spalvas iš įspūdingos Külli spalvotų kamuoliukų krūvos. Aš truputį persiskaičiavau schemos akis pagal savo ranką ir pradėjusi megzti klasėje, jau autobuse namo pabaigiau porą riešinių, kad naujas mezginys ne papildytų pavyzdėlių kolekciją, o pasitarnautų ir prisiminimu, ir naudingu šiltu daiktu rudeniui atėjus.

Pirmą dieną parodžiusi visas savo pirštuotas pirštines, tądien Külli pademonstravo kumštinių pirštinių fondus.

Atskirą dalį mezginių parodoje užėmė raštuotos setų vyrų kojinės. O pora antroje nuotraukoje – stebuklingas Dianos laimikis užvakar lankytoje rankdarbių parduotuvėje. Atpažįstate tą pačią inkrustacijos techniką?

Antra, popietinė, pamoka buvo skirta cianotipijai. Mes gavome jau paruoštas medžiagos skiautes, Lüüli jas iš anksto saugodamąsi UV spindulių apdorojo specialiais chemikalais. Mes turėjome lauke prisirinkti įvairių augaliukų, sudėlioti iš jų sau gražias kompozicijas, užfiksuoti jas stiklu (mes naudojome užspaudžiamus nuotraukų rėmus) ir išnešusios į saulę palaikyti ~ 10 min.

Saulė, kaip tyčia, nusprendė tą popietę boikotuoti mūsų pamokas, bet ir pro debesis krintatys spinduliai, kiek ilgėliau, bet vis tiek veikė mūsų „sekretus” – nuotraukoje matote, kaip gelsvas fonas šviesoje pamažu tamsėja. Atnešusios atgal savo rėmelius į patalpą, nuėmusios stiklą ir žolele, per kelis vandenis skalavome skudurėlius, kol visa geltona spalva liko vandenyje, o mūsų augaliukų siluetai virto baltais mėlyname fone.

Šiame procese naudojami chemikalai nėra pavojingi žmogui, todėl iš išdžiovintas skiautes galima panaudoti patiems įvairiausiems vilkimiems ar namus puošiantiems projektams (viena mezgėja panaršė savo nuotraukų fondus ir pademonstravo mums visiems iš tokių augalinių antspaudų jaunystėje jos pasiūtas pagalves bei skiautinių antklodę).

Turėjome du bandymus – vieną pačios veikimo schemos perpratimui, o antrą jau turėjo būti tas pats pačiausias vasaros prisiminimų iš pietų Estijos paveiksliukas. Mūsų mokytoja juokėsi, kad kiek ji turėjo tokių pamokų, pirmas bandymas dažniausiai būna pats geriausias. Aš su savo dviem gėlynėliais tikrai patvirtinau jos stebėjimų statistiką 😉 .

Ta proga, kad šiandien esame visą dieną viešbutyje, norėjau parodyti detales iš jo. Mane visada žavėjo, kaip estai moka įterpti savo liaudies meną į šiuolaikinį dizainą bei interjerą, panaudoti savo paveldą šių dienų garderobe ar dekoratyvioje tekstilėje.

Pirmose nuotraukose – mūsų viešbučio kiliminės dangos. Pagalvėlės, takeliai, foteliai valgomajame – viskas dekoruota estų audiniams būdingais dryžiukais. Vienoje erdvėje sukomponuoti skirtingų spalvų (mėlyni ir raudoni) foteliai, bet visus apjungia tos pačios siauros spalvotos juostelės. Stilizuotais liaudies ornamentais dekoruotos ir grindų plytelės, ir patalynės užvalkalai, net kambarių numeriai!

Neišėjimo iš viešbučio dieną vainikavo vakaras su mezginiu ir mėgstamu gėrimu viešbučio bare. Prie mūsų prisijungė net skausmo (nesveika koja atsišaukė petyje ;( ) išvarginta Kathleen – net gulėti smagiau geroje kompanijoje 🙂 .

Item added to cart.
0 items - 0,00