Jurgitai užkūrus lietuviškų pirštinių sąjūdį, į jį įsijungė nemažai mezgėjų. Kas kabino giliau, kas įkrito plačiau, bet net jei nebuvo baigtos visos poros, mūsų lietuviškas mezgimo ratas gerokai praturtėjo ir naujais raštais, ir naujais atradimais, ir naujais patyrimais, nekalbant apie labai realius vaisius naujų unikalių porų pavidalu.
Labai tikiuosi dar šiame dienoraštyje daugiau rezultatų parodyti (pasirodykite, mezgusios iš islandiškos Einband ir Farerų salų Sirri vilnos!), šiandien – Eglės pora. Su jos mintimis, pastabomis, nuostabiomis nuotraukomis ir labai įspūdinga baigta pora. Plonyčiais virbalais megzta žakardu – trim siūlais vienoje eilutėje!!!
“Pusę vasaros planuota, godota, nerimauta, skaityta, kalbėta, svarstyta apie senovinių lietuviškų pirštinių mezgimą. Ir štai tas momentas atėjo. Muziejinis eksponatas pasirinktas, siūlai ir virbalai (adatos?) išrikiuoti, raštas (beveik) rekonstruotas. Viską kol kas matau kaip per tirštą rūką. Bet… Turiu nuostabią bendramezgėjų grupę. Mus visas subūrusią mielą Jurgitą (@jurgitamie). Ir didelį norą nusimegzti Promočiučių pirštines, kurias dėvėdama susijungsiu su močiute Juze ir promočiute Uršule. Ir tikiu, rūkai išsisklaidys.
Megzdama šias senovines pirštines, jaučiuosi, kaip kokiam žaidime. Pradžia slėpėsi rūkuose, dabar vėl lyg kokios šaknys ir kebeknės. Bet judu į priekį, akis po akies. Viena akis po vienos akies. Vis galvoju apie močiutes ir promočiutes. Pavartau senas nuotraukas, išbūnu graudulį. Leidžiu sau neskubėti. Dėlioti ožekšnių širdutes, apjungiančias šias moterų kartas.
Noriu pasidžiaugt: lietuviškų tradicinių pirštinių mezgimas – tarsi kokia neatverta gėrybių skrynutė! Pravėriau dangtelį, o iš ten pasipylė gausa netikėtų dalykų. Tariamės su #lietuviškųpirštiniųKAL bendramezgėjomis, kalbinu mamą, drauges ir pažįstamas, ar jų šeimų moterys mezgė pirštines. Tada, visai netikėtai sulaukiu skambučių su pasakojimais, nes pakalbintosios tyrinėja toliau. Siūlai ir pasakojimai jungiasi, raštas ryškėja, širdys dalinasi.
Pats lėčiausias mano mezginys. Pirma atėjusi mintis – turbūt dėl to, kad 3 spalvos vienoje eilėje. Nors labiausiai tikėtina, kad kiekviena akis susijus su senomis istorijomis, kurias išgirstu. Apie vieną mano Močiutę, kuri mezgė kojines ir pirštines. Ir kitą Močiutę, kuri nėrė staltieses. Kol apie jas pagalvoju, valandžiukė ir prabėga.
Nykščio “žaizdą” uždengiau ligustro lapais. Toliau mezgu, skaitau, kalbuosi, dalinuosi, svarstau, kokios tos moterys, mamos, seserys, močiutės buvo. Gerai skaičiuojančios ir vizualizuojančios tai tikrai. Nes išmegzti tokius raštus be kompiuterių, milimetrinio popieriaus ar kitų pagalbų, manau buvo įmanoma ne kiekvienai.
Ten tolumoje, prie horizonto matosi pabaiga. O dabar dar tik pusiaukelė. Kairė ranka apšiltinta, o dešinę laikysiu užantyje, prie širdies, kur šiltai įsitaisiusios Močiutės, stebi, kaip aš čia darbuojuos, virbalais švytruojuos.
Mezgiau iš archyvinės nuotraukos. Originalas yra Kauno M. K. Čiurlionio muziejaus archyve (būtų įdomu pamatyti).”
Eglės Lašinskienės megztos pirštinės, nuotraukos ir tekstas. Siūlai – Isager Highland Wool (Wine, Turquoise, Navy).
