Vikingų palikimas

Tai, ką matote šiandieninėse nuotraukose, lygiai taip pat galėjo atrodyti ir prieš gerą tūkstantmetį, kai šią techniką – nalbinding – VIII-XI a. dar prieš paplintant nėrimui vąšeliu ir mezgimui virbalais šiltų daiktų gamybai naudojo vikingai Šiaurės Europoje, o šios technikos pavyzdžių dar gerokai prieš Kristų randama visame pasaulyje. Pastaruoju metu ją gana sėkmingai nukonkuravo virbalai ir vąšelis, kurių pagalba mes galime sukurti elastingesnę medžiagą iš nenutraukiamo siūlo, bet džiaugdamasi stebiu ir kitą šių dienų tendenciją – domėjimąsį pačiais įvairiausiais amatais ir tekstilės technikomis bei jų atgimimą.

Rasa sukūrė nalbinding technika dailiai stilingą kolekciją, parinkusi ir labai tikrą natūralių spalvų šiaurietišką vilną (airiškas tvidas, vilna iš Farerų salų ir lašelis nedažytos alpakų vilnos iš Peru (suokalbiškas mirktelėjimas globalizacijai 😉 ).

Kaip ir kiekviena technika, nalbinding turi savo priemonių arsenalą ir Rasa savo kolekcijai kurti naudojo ne tik skirtingus siūlus bei spalvas, bet ir pynimo būdus. Pilkoji mova pagaminta Broden dygsniu (Broden stitch), jis yra platesnis ir plonesnis, o visi kiti daiktai – Jorko dygsniu (York stitch), kuris yra elastingas ir dėl to ypač tinka kojinėms.

Rasos Staniūnaitės nalbinding technika nerti daiktai ir nuotraukos. Kepurė nerta iš Isager Aran Tweed (Sand), kaklo movos – iš Sirri 5/3 20 ir 31, viena pora kojinių – iš Sirri 5/2 20 ir Isager Alpaca 2 E3S, kita – iš Sirri 5/2 10, 31, 32.

Svajonių krepšelis

Šio Eglės neriamo krepšelio nuotraukų instagrame laukdavau kaip vaikystėje filmukų valandėlės – toks saldus man tas melanžinis margumas, o dar taip gražiai Eglės pateiktas ♥.

Tokio stiliaus puodkėles nerdavome iš babutytės (taip meiliai mano vaikystės kaime vadindavo mamos draugės, pas kurią vasarodavau, mamą) paruoštų siūlų likučių – ji iš kažkur gautą maišą siūlų atliekų taip sutvarkydavo, kad išmetimui skirtas daiktas tapdavo ne tik naudingu, bet ir pačiu gražiausiu man iki šiol. Maiše siūlai būdavo be jokios tvarkos sumesti trumpomis atkarpomis (ten buvo tikra ta žodžio prasme atliekos), amžinatilsį babutytė traukdavo po vieną ir rišdavo. Tada sukdavo tokį pačios pagamintą siūlą į kamuolį, bet jis plonas, kad galėtum ką megzti ar nerti, reikia daug tokių sudėti. Įsivaizduojate, tokia spalvų mišrainė susidarydavo! Mes nerdavome iš tokio sudėto siūlo puodkėles – tais laikais fotografija nebuvo taip lengvai prieinama ir niekam tikrai į galvą nebūtų atėję fotografuoti puodkėles iš siūlų atliekų, bet mano galvoje saugojamame prisiminimų albume jos yra vieni pačių gražiausių kadrų 🙂 .

Eglės maišelis, palyginus su babutytės likučių kamuoliukais, yra prašmatna ir prabanga – aš, augusi visiško siūlų bado metais, net dabar įkvepiu ir pamirštu kuriam laikui kvėpuoti, pamačiusi „likučių” rinkiniui priskirtą moherį su šilku. Bet galbūt tas moheris ir suvaidino tokį lemiamą vaidmenį derinyje (o gal ir koks kitas, slaptas 😉 , Eglės ingredientas), kad nunertas krepšelis puikiai laiko formą, nesitampo, nesideformuoja – jis net neturi pamušalo! – ir tikrai iš namuose prie ūkio naudojimo daikto (ko galėtum tikėtis iš tokio projekto) yra pakilęs į solidų ir prestižinį rankinių luomą.

Prie to, aišku, prisidėjo ir odinės rankenos – ir prie tvirtumo, ir prie užbaigtumo, ir prie stiliaus. Jos lyg rėmelis, suteikiantis paveikslui visai kitą statusą.

Pagrindiniai krepšelio ingredientai yra įvairiausių siūlų likučiai, kuriuos Eglė planavo visus sėkmingai sunaudoti. Kaip jai šitai sekėsi, galite atspėti iš pirmo karto 😉 . Jei kas nesusidūrė su likučiais ir nelabai supranta, apie kokį mastą čia kalba, tai sufleruoju – šita užduotis nepasisekė 😉 . Ir tai yra didelis gėris, atveriantis naujų gražių projektų galimybes – Eglė Ravelry šiam projektui jau suteikė numerį 😉 .

Esu mezgėja iki vidaus gelmių ir niekada nemaniau, kad imsiuosi nėrimo. Bet… atėjo toks emociškai sunkus metas, kai rankos nekilo megzti, bet protas sakė – daryk ką nors, išjudėk! Beskrolindama internete užmačiau krepšį, nertą iš likučių. Tokių visiškai visiškai likučių, kai siūlo ilgis pusmetris ar metras. Ir tai buvo impulsas “atsikratyti” tais visais galais galeliais. Sunkus buvo tik pirmasis “blynas” – 5 ar 7 cm apskritimukas. Toliau pagavo kūrybinė jėga, noras dėlioti siūlų derinius, juos fotografuoti. Krepšys didėjo ir nuotaika gerėjo! Ir štai turiu nuostabaus gerumo, didumo ir patogumo krepšį! Labai juo džiaugiuosi. Bekeldama šį įrašą prie pavadinimo parašiau #1, nes mano įsivaizdavimas, kad sunersiu visus likučius – buvo klaidingas. Sunėriau tik trečdalį.

Visuose Eglės projektuose prie siūlų spalvų ir derinių lygiomis teisėmis dalyvauja dar vienas dalyvis – jos nuostabios proceso ir jau gatavo daikto nuotraukos. Tegu jos ir yra nematomos, žiūrint realius, nešiojamus daiktus. Pilkųjų kardinolų reikšmė istorijoje akivaizdi visiems 😉 . Tokiame kontekste ir pats materialus megztas (nertas) daiktas turi visai kitą aurą.

Eglės Lašinskienės nertas krepšelis, pastabos ir nuotraukos. Siūlai – Rowan Felted Tweed, Drops Alpaca, Schachenmayr Rheuma Thermal Wolle, Drops Puna, Karisma, Cotton Merino, Baby Merino, turėtas moheris su šilku (Drops, Rowan, Isager) ir t.t. Spalvų kodai ir numeriai šiame projekte neturi jokios reikšmės, kaip ir nepilnas visų siūlų naudotų siūlų sąrašas, idėja akivaizdi 🙂 . Modelis – „Scrap Yarn Basket„.

Kūrybinis procesas

Rūtai patinka kūrybinis mezgimo procesas ir nuolat leidžiasi įvairiausiais nepramintais takais, kad iš siūlo ir virbalų sukurtų 3D kūną atitinkančią formą. Kelių, kaip suprantate yra tam reikalui pasiekti, pačių įvairiausių. Kaip sakė peliukas Stiuartas Litlis, gali eiti į Šiaurę ir per Pietus – Žemė yra apvali! Tai Rūta ir vaikšto įvairiomis kryptimis – tikslą pasiekia tą patį, užtai vaizdas ir konstrukcijos įdomumas kaskart primena, koks mezgimo pasaulis yra daugialypis ir daugiakryptis.

Ši liemenė – ne išimtis, gal tik jos konstrukcijai Rūta pasirinko išskirtinį takelį, kuris ir takeliu tapo tik jos kojai pirmai juo žengus.

Rūta suderino mezginyje dvi rimtas ir labai šiltas vilnas nukeltų akių raštui ir jau tas langelių raštas padiktavo ir formos konstravimo būdą, kuris iš tiesų yra dar sudėtingesnis, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgnio. Vertikalios nukeltų akių juostelės dauginasi ir vėl sueina į vieną ne tik suėmimų bei pridėjimų būdu, bet ten, kur reikalauja piešinys, jos dar yra kryžiuojamos kaip pynutės, kad eitų pageidaujamu kampu ir kryptimi.

Visas šis sudėtingas pasaulis reikalavo tokios nuolatinės priežiūros, kad su šita liemene Rūtai teko pamiršti tokius mezgėjų džiaugsmus, kaip mezgimas „žiūrint” filmą, jo net klausymas susikaupti trukdytų. Susieinančios ir išsiskiriančios linijos formavo mezginyje kaip tikrame peizaže įdubas ir kalveles ir teko gerokai pasukti galvą, kaip viską sudėlioti į vietas, kad liemenės formos prisitaikytų prie kūno.

Rūta nebūtų Rūta, jei su iššūkiais nesusitvarkytų ir vaikšto dabar ne tik rimtai apsišiltinus (pasikartoju, dvi šilčiausios šiaurinių šalių vilnos nukeltų akių raštuose!), bet ir labai stipriai akį traukdama 🙂 .

Pafotografavau detalių iš arti, nes malonumas žiūrėti į tas kintančias linijas, kaip ugnį stebėti – užburiantis veiksmas. Skarelė, spalviškai prie naujos liemenės priderinta – savaime suprantama „smulkmena”.

Rūtos Juzėnienės megzta liemenė iš Sirri 5/3 32 ir Istex Lettlopi 1408.

Ruošiam roges žiemai

Toliau rūpinamės rogėmis ateinančiai žiemai ar šiltu spalvingu pavasariu – kam koks planas arčiau širdies ;). Pirmą pavasario dieną pristatome pačią storiausią ir šilčiausią vilną iš Farerų salų – Sirri 5/3 (100% vilna, 100 g ~ 165 m). Gavome jos tiek smagiai spalvotos, tiek natūralių atspalvių.

Siūlas yra pakankamai storas, tai ilgai su mezginiu negaišite, o kovas yra vienas permainingiausių ir klastingiausių pavasario mėnesių, todėl prieš planuodami ateities mezginius, įsitaisykite greitai sau šiltą megztinį ar liemenę atsisveikinimo su striukėmis (ir centriniu šildymu) laikui 🙂 .

Item added to cart.
0 items - 0,00