Dar vienas šiltas megztukas kitoje spintoje – pavasariui pasitikti 🙂 . Taip pat iš estiškos vilnos – ir ne tradicinių perėjimų, o originalaus melanžo. Tokie eksperimentiniai spalvynai (šiuo atveju ir netradicinio 6/2 storio) karts nuo karto atsiranda Raasiku fabrike ir nesikartoja, jų nerasite pagrindinėje ir nuolat palaikomoje paletėje – tuo smagiau kokį unikalų pagauti 🙂 . Pasitaiko tarp jų ir tvido imitacijų, ir ne taip tradiciškai tvarkingai keičiančių spalvas.
Melanžai tame siurprizų skyrelyje – gana retas paukštis. Pas mus jie retą palieka abejingu, daugelis lengvai pasirenka vieną iš love-hate pusių. Vieniems jie asocijuojasi su skurdžia praeitimi, kai buvo bandoma kūrybiškai suktis iš siūlų trūkumo, kiti (aš esu šioje stovykloje) myli juos dėl netikėtų derinių ir naujų spalvų, kurios optiškai susimaišo, duodamos turtingą ir sudėtingą atspalvį.
Spalva, spėju, ir papirko Eriką 😉 . Joje ir skanūs kulinariniai atspalviai, ir turtinga gamtos paletė, kam kas labiau akį ar širdį džiugina.
Spalvai valdant modelis taip pat išsirinktas minimalistinis, tik Erika mezgė ne iš galvos, o pagal populiarios dizainerės Petitknit modelį, ne vienas jos megztas, išbandytas ir visi puikiai tinka. Tik ilgio pridėta – tai pačiai šilumai 🙂 .
Erikos Martinavičiūtės megztas megztinis iš Aade Long 6/2, modelis – „Caramel Sweater„.
Koks bebūtų šaltas kovo mėnuo, visi jaučiam pavasarį ore. O kad taip pat šiltai ir maloniai jaustumęsi ir ant žemės, reikia pasirūpinti rimta apranga, ypač kai prie kaprizingų ir permainingų orų prisideda šaltas medžių žydėjimo periodas, dažniausiai sutampantis su šildymo sezono pabaiga.
Naujas Sigitos megztukas iš dvigijės estiškos vilnos su moheriu gavosi toks netikėtai rimtai neplonas ir šiltas, kad ji žiemą nelabai rado progų jį ir pavilkėti – nieko, pavasaris viską kompensuos 😉 . Tuo labiau, kad ir spalvų visi esame išsiilgę ir jau su džiaugsmu mojam atsisveikindami ne tik žiemai, bet ir pilkam bei juodam garderobui.
Pereinamų spalvų estiškos vilnos sruoga ilgokai laukė savo projekto. Sigita suderino ją su dviejų spalvų moheriu – šis ir perėjimus lengvai patušavo, lengvą pūkuotą filtrą uždėjo, ir papildomos šilumos bei švelnumo suteikė.
Su pereinamom spalvom Sigita pažaidė taip, kaip jai norėjosi – tamsesnius atspalvius pataikė prie veido, ryškiai raudoną palikdama apačiai. Ir moheris atitinkamai priderintas. Kam baisu draskyti sruogas ir savo spalvynus kurti, visada prisiminkite, kad jūs čia esate bosas ir siūlai yra tik priemonė jūsų kūrybai. Ir iš tų pačių kamuoliukų mes visi galime nusimegzti skirtingus ir unikalius bei tikrai savo daiktus.
Modelis – paprastas reglanas. Universalus ir patogus – už nuotaiką atsakingos spalvos 🙂 .
Sigitos Janušonienės megztas megztukas iš estiškos Aade Long 8/2 artistic vilnos kartu su Drops Kid-Silk 36 ir 14.
Dalia mūsų tarpe yra viena produktyviausių mezgėjų (bent kiek aš matau, konkurentai, pasirodykit!), bet taip supuolė, kad pastaroji savaitė buvo išskirtinai gausi… jos mezginių vaizdų 🙂 . Visi sau numegzti megztiniai įamžinti, draugams ir dukrai išdalinti pagaliau atkeliavo nuotraukų pavidalu, todėl nusprendėm padaryti Dalios mezginių savaitę 🙂 .
Dienoraščio dėka niekam ne paslaptis, ką kas mezga, ir juo labiau mes su Dalia aktyviai demonstruojamės (tai yra, taip aktyviai, kaip kas mezga 😉 ), todėl tikros „susipažinkime” savaitės suorganizuoti nepavyks, kai parduotuvėje dirbantys žmonės prisistato – visiems turbūt smagu pamatyti, kuo gyvena ir ką daro žmogus kitoje prekystalio pusėje. Bet – jei ne naują Dalios pusę, tai pastarojo laiko tendencijas tikrai ši savaitė pademonstruos (viena užuomina į priekį – visi modeliai skandinavų (ir net, jei neklystu, visi danų) dizainerių, siūlai taip pat – išimtis tik šiandieninis megztukas.
Jis megztas draugei – Dalia spėja ne tik gausią šeimą aprengti, bet ir pati batsiuvo be batų įvaizdžio tikrai nekultivuoja. Prieš gerą laiką tinkamo projekto laukusi plonytė pereinamų spalvų estiška vilna sulaukė savo modelio ar greičiau siūlo kompanjono, nes visi taškai ant i susidėliojo atkeliavus labai gražiai natūralios tamsiai rudos spalvos vilnai iš Farerų salų.
Estiškai vilnai pastorinti buvo pridėtas moherio siūlas, jis ir spalvų perėjimus švelniai suliejo, bet išsaugojo gaivų pavasarišką spalvyną. Žakardinis raštas megztuke taip paskaičiuotas, kad dailiai sueina reglano linijos ir išsilaiko nepertrauktas madingose plačiose rankovėse. Tam ir priekio kaklo iškirpimas Dalios nukeltas į pažastis – kad niekas nesuardytų rašto ornamentikos. Pats raštelis minimalistinis (sveikas, skandinaviškas stiliau!), todėl spalviniai perėjimai šmaikščiai jį pagyvina.
Trečia draugė apdovanotąją su nauju megztuku nufotografavo – lauke, aišku, kur gražiausia dienos šviesa. Paprastai žiemomis tokios fotosesijos labai primena egzekucijas, bet šį kartą, spėju, niekas nekentėjo: ar galite įsivaizduoti, kokio šiltumo yra šis – moheris, estiška vilna ir vilna iš Farerų salų – trejetas?
Dalios Liepuonienės megztas megztukas iš Aade Long artistic 8/1 (lilac) kartu su priderintu moheriu ir Sirri 5/2 32; modelis – „Spot Sweater„, nuotraukos – Virginijos Sankalienės.
Vąšelis mane ištinka kaip gripas – retai ir ūmiai. Na gerai, gal nebūtinai gripas, juo sergu kartą per dešimt metų, bet šis įvykis prilygsta ūmiam virusiniam susirgimui. Neturiu jokios kitos išeities, kaip imti vąšelį ir nunerti kokį daiktą – tokį, kokiu tuo metu „susergu”, laisvos valios šiame reikale nedaug. Tada kuriam laikui praeina. Imuniteto nuo nėrimo tikrai nestiprinu, greičiau nedaug jo matau su mezgimu palyginus, tai ir užklumpa jis mane rečiau. O gal ir kitur šuo pakastas, tų virusų kelių nelabai suseksi… Saulė pastebėjo, kad dažniausiai aš susergu pledais, tas tiesa, nesiginčiju, bet šį kartą mane užklupo nertinis.
Nėriau jį pagal populiarų liaudišką receptą „Ką matau, tą dainuoju”. Pirmiausia pamačiau šį nertinį, bet nuo jo aprašymo mane sulaikė du dalykai. Pirmas – nerimtas. Aš lengvai skaitau mezgimo instrukcijas, jaučiu, jei labai būtų aktualu, turbūt įveikčiau jas ir ta kalba, kurios nemoku, kad tik kokia užuomina skaičių ar diagramų pavidalu būtų, ko niekaip nepasakyčiau apie nėrimo aprašymus, kalba čia jokios rolės nevaidina, tegu jie ir lietuviški būna. Bet žinau (ir tą nuolat kartoju visiems bijantiems instrukcijų) – tereikia kartą kitą nueiti tuo keliu ir viskas – jis jau pažįstamas!
Pagrindinė priežastis nerti savaip buvo mano nenoras turėti lygiai tokį patį megztuką, kokio nėrimas yra aprašytas, nors gražus jis man be galo, ne veltui taip ūmiai juo apsikrėčiau 😉 . Labai norėjau, kad koketė, rankogaliai ar net spalvų deriniai pagrindiniame plote turėtų savitumo. Kaip senovėje, kai kaimuose plito raštai. Viena kaimynė nusižiūrėjo nuo kitos, ne iki galo atsiminė, dar klaidą padarė, kitus siūlus turėjo ir žiūrėk – jau naujas raštas gimė. Ir net sekdamos viena kitą mezgėjos niekada nesipuošė vienodais rūbais, vis nuo savęs ką pridėdavo.
Tas savitumo siekimas man kainavo du kartus iš naujo nunertą koketę (trečias kartas nemelavo), nes vąšeliu nebuvo taip lengva paskaičiuoti platinimo ritmą. Pirmyn judėjau bandymų ir nuolatinio matavimosi keliu. Smulkius raštelius mezgiau tikrai iš lubų, pagrindinį raštą nusižiūrėjau nuo originalo, centrinėje dalyje visai atsisakiau spalvų, jas prisimindama tik nertinio apačioje ir rankogaliuose (pastarieji sąmoningai skirtingi).
Pagrindinis siūlas – Rowan Felted Tweed, jis man nertas gal net už megztą labiau patinka. Kaip ir islandiška Plotulopi vilna. Prie tamsiai mėlyno tvido didžiojoje dalyje priderinau labai neutralią Drops Karisma spalvą, o visos spalvotos juostelės nertos iš to, kas tiko 3 mm vąšeliui.
Nertinio įkvėpimo šaltinis – „Alpine Sweater„, siūlai – Rowan Felted Tweed 170, Drops Karisma 54, Istex Plotulopi 9448, 484, 2021, WYS Bluefaced Leicester DK 150, 301, 501, Aade Long 8/3 (šviesiai mėlyna) ir dar šio bei to po lašiuką. Nuotraukos – Jurgio Eidikio.
