Pastaraisiais metais aš testuoju daugelį dizainerės Midori Hirose modelių ir šis megztukas buvo vienas keisčiausių ir vienas labiausiai laukiamų mano mezginių. Tie pirminėse nuotraukose pasirodę spalvoti spurgeliai ir dar su prierašu “likučiai” man buvo toks kabliukas, kad jokio kito slieko daugiau nebereikėjo 😉 . Jau senokai turėjau atsargose labai specialių ir labai keistų likučių, kurie iki tol į jokį vientisą paveikslą nelipo, bet aš ir neskubinau, žinojau, kad ateis jų valanda, tereikia išlaukti.
Aš nuolat dairausi naujų siūlų parduotuvei ir labai norėjau kitokios merino vilnos, nei esame pripratę matyti – slidžią ir elastingą, norėjau mažiau apdorotos ir labiau vilniškos, bet kartu ir nekandžios. Atsisiunčiau nusižiūrėtą siūlą iš Prancūzijos pabandymui, visam megztiniui, nuo jo, aišku, liko. Tuo pačiu užsiėmė ir Dalia, tik ji siuntėsi dar papildomai įvairių pavienių kamuoliukų spalvoms apžiūrėti, o dar per klaidą keli pas ją pateko ne tie, kurie buvo užsakyti. Spalvas ji apžiūrėjo, o savo likučius ir siuntimo klaidas sudėjo man juokdamasi: “Nenustebčiau, jei tu iš to padarytum megztinį”. Tai aišku, kad iškart suplanavau mezgtinį – per daug vienos rūšies siūlų, kad taškytumei juos kokiai smulkmei 😉 . Tik va, modelis taip greitai į galvą neatėjo, vangiai pagalvodavau apie dryžiukus, bet kažkas nesidėliojo… kol nepamačiau šio megztinio.
Visos kamuoliukų spalvos krūvoje man priminė kerpėmis apaugusius medžius ir akmenis, tereikėjo parinkti foną. Jis taip pat kantriai laukė atsargose – dvigijė pereinamų spalvų estiška vilna. Kiekvienoje siuntoje iš Estijos yra dalis kinder siurprizų – be įprastų spalvynų gamintojai nuolat improvizuoja ir eksperimentuoja ir tokias naujienas aš visuomet prašau įdėti į siuntą. Niekada nežinai, kas atkeliaus, ir tame yra labai daug saldaus džiaugsmo. Pora tokių švelniai marginų sruogų aš greitai į savo atsargas paslėpiau ir jau gerokai laiko praėjo, o jos nieko taip ir neišgulėjo.
Taip abu siūlai buvo ištraukti į dienos šviesą ir sėkmingai supiršti – estiškos vilnos pagrindas su spalvotais merino vilnos spurgeliais.
Megztukas yra labai rimtas, nors patys siūlai yra banalaus fingering storio, jie naudojami skirtingais kiekiais. Pagrindas yra megztas iš vieno dvigijės estiškos vilnos siūlo, krašteliams ji yra sudėta dviguba, o spurgeliai – net iš sutrigubingo siūlo, kad sukurtų reikiamą tekstūrą ir apimtį. Nusimezgiau rudenį, tai kurį laiką vilkėjau kaip tarpinį variantą tarp megztuko ir striukės 😉 .
Prie ilgai laukusių savo žvaigždžių valandos atsargose siūlų prisidėjo ir sagos – pilnai trijulei 🙂 . Jas taip pat kažkada nusipirkau be jokios idėjos – vien dėl gražumo. Neatsilaikiau prieš tų skirtingų paukščių plunksnų atvaizdus gelsvame ir melsvame fonuose ir prašom – naujam megztiniui tiko visos 🙂 .
Paskutinis akordas buvo fotosesija. Vaikams išsibarsčius, fotografavimas tampa tikru įvykiu, reikalaujančiu gero planavimo. Šio megztuko nuotraukų negalėjau atidėti, nes reikėjo atsiskaityti už testą, todėl nusprendžiau su juo važiuoti į Norvegiją, kur susitikom su dukra, ir melstis, kad nereikės striukės, nes tokį daiktą paversti apatiniu sluoksniu nėra lengva užduotis.
Oras buvo toks, koks retai ir eilinėmis progomis pasitaiko. Virš Skandinavijos siautė audra, mano Kristė skrido iš Vokietijos po debesimis dėl didelės turbulencijos, o kitą rytą atskridusią mane pasitiko toks lietus, kad atrodė esi duše. Bet! Nepaisydamos oro mes nuvažiavom į nepaprasto grožio vietą, kur tikėjausi gerų parodų, bet tikrai ne tobulo fono, iliustruojančio mano sumanymą renkantis spalvas.
Nuotraukos greitos, šlapios ir labai vėjuotos, bet išsaugosiančios tos stebuklingos dienos prisiminimus.
Megztukas megztas iš dvigijės Aade Long 8/2 artistic estiškos vilnos su prancūziško merino spurgeliais, sagos – Jim Knopf. Modelis – “Popcorn Cardi“.
