Kaimo megztinis I

Atsidarę mano kaimo spintą, greičiausiai rasite (tai yra, būtumėte radę iki šiol) pažįstamą istoriją. Kas jau nelabai tinka į žmones, į darbą, apsinešiojo, prasilenkė su mada, bet dar per geras išmetimui, keliauja viena kryptimi – į kaimą. Antra, turbūt daugeliui taip pat pažįstama, istorijos dalis – spinta lūžta, o apsirengti… nelabai ir yra ką ;). Ilgai rankos prie tos spintos nepriėjo (nes kojos su galva labai aktyviai sabotavo ;)), karantinas čia suvaidino aktyvų ir teigiamą vaidmenį. Kaimas pakeitė visas iki tol vykusias keliones bei renginius ir apsirengimo, o ir tvarkos poreikis gerokai paaštrėjo, privertęs pagaliau imtis radikalių permainų. Išrinkau visus per mažus, per didelius, nepatogius ir nefunkcionalius ar tiesiog susinešiojusius rūbus ir tokiu būdu didžioji mano buvusios spintos dalis iškeliavo į konteinerį. Nemeluosiu, tikrai nepirkau kaimui specialių kelnių ar trikotažinių palaidinių ilgom rankovėm – su šiais drabužiais aš duoduosi po miškus ir artimos draugystės su uogomis bei grybais yra daug mielesnės, kai nereikia drebėti dėl eilinio mėlynės ar avietės antspaudo. Bet keisčiausia situacija pasirodė besanti su megztiniais. Jų į kaimą buvo privežta visokių, daugiausia – keistų ekstravagantiškų modelių, pačios išsirinktų ar testuotų, kurie neprilipo Vilniuje, ir, savaime aišku, dar mažiau tiko kaimui. Būtent jais, atsilaisvinusi lentynas, aš šiemet ir užsiėmiau.

Kaimo megztiniui turiu specifinius reikalavimus. Visų pirma, kadangi jų, naujų, numatyti trys (baigiu antrą), o ne trisdešimt trys, tai jie turi būti universalūs (kaip labai nemėgčiau šito “tikimo prie visko” kriterijaus) tiek modelio, tiek spalvų prasme. Kai spintoje vaivorykštė, gali traukti spalvas pagal nuotaiką ir aplinkybes, o vienas megztinis turi niekada neerzinti ir tikti prie besikeičiančios aplinkos, tai yra, gamtos nuo pavasario iki rudens.

Dėliojausi visokius siūlus ir galvoje, ir realybėje – nuotraukose matote rezultatą. Nuo žieminio megztinio likusią estišką vilną suporavau su Spinni likučiais nuo kito tos pačios dizainerės modelio bandymų (kai kas liko visai nepanaudota, nes mažas bandymėlis labai aiškiai nubraukė didelio projekto planus). Lengva asimetrija atsirado ne dėl siūlų trūkumo, o specialiai – švelnus melanžas man priminė spaudinį, tai ir efekto tokio, kaip atverstas seno laikraščio puslapis, norėjosi.

O vat modelis – tai jau pati paprasčiausia forma be jokios asimetrijos: viskas tarnauja funkcionalumui. Kaime megztinį rengiuosi tada, kai iš tikrųjų šalta, o tada tai man jau tikrai būna šalta kaklui – tam reikalui ilgas, beveik golfinis stulpelis. Kišenių išlindimo pro apačią neplanavau, bet jos pačios man yra būtinos bet kokio patogaus drabužio dalis. Reglano rankovės pasirinktos dėl savo universalumo – po apačia telpa bet kas. Ir ilgis – ne madingas trumpas, kokį rinkčiausi šiandien darbiniam megztiniui, o toks truputį ilgesnis, kad pasilenkus miške ar darže nugara liktų vėjams nepasiekiama.

Vienintelis priekio ir nugaros raštas – duoklė vaikystės ir jaunystės laikų nostalgijai. Juo dažniausiai būdavo mezgami mūsų namuose vadinami “stori megztiniai”. Šis pagal savo funkciją toks ir yra, kad ir ne pats storiausias pagal siūlą (mezgiau 3.5 mm virbalais).

Mano Kristė papozavo įvairiomis aplinkybėmis, kaip šis megztukas bus nuolat dėvimas – net pavaidino, kad mezga ;). Vieną kartą (!) jį apsivilkau ir aš – birželio mėnesio buvo vienas tam tinkamas vakaras. Ir dar daug jų laukia rudeniop – šiais metais aš kažkaip ir spėju, ir net kartais aplenkiu sezonus (dar viena padėka karantinui ;)).

Megztukas megztas iš estiškos Aade Long 8/2 natural vilnos kartu su Isager Spinni 40, 8S, 7S.

Skara kaip austinis divonas

Kenčiantys liepos karštyje, tikiuosi, atvės nuo sniego vaizdų (skara fotografuota dar žiemos gale), o jei ir ne, tai skaros gražumas neabejotinai laimės konkursą laisvoms sirenų choro vietoms užimti prieš įžūliai kylantį termometro stulpelį. Entrelac ir pereinamų spalvų siūlų sąjunga tikrai danguje sutverta, o nevienodo dydžio stačiakampiai su kvadratėliais labai paprastu būdu sukurs išskirtinai įmantriai bei turtingai atrodantį ir akį traukiantį rezultatą.

Apie technikos paprastumą rašau ne šiaip sau – būtent tai yra puiki priežastis išsirinkti ją kelioniniam mezginiui. Pagauni judėjimo ritmą ir jokių schemų bei sudėtingų skaičiavimų nereikia, o jei rinksitės didelę skarą ar pledą, tai ir reikalų turėsite tikrai ilgoms kelionėms. Ir dar atostoginiams pasisėdėjimams prie jų ;).

Visi švelniai keičiantys spalvas siūlai čia dėmesio verti kandidatai, ypač ilgo spalvinio žingsnio. Kandimo bijančių laukia prašmatnūs Schoppel-wolle merino vilnos kamuoliai, o tikros rimtos vilnos fanai sunkiai ras ką geriau už estišką vilną. Šios ilgi perėjimai kartais rodosi minusu, bet netolygaus entrelac technikoje jie suteikia struktūrą ir pabrėžia piešinį, kuris labiau primena austinį daiktą nei mezginį.

Eilėms ilgėjant puikiai veiktų ir vieno atspalvio sruoga, bet pakaitom derinant dvi, garantuotai turėsite visai unikalų derinį, nes spalvas rinksitės jūs, o kurioje vietoje vienos sruogos dalis susitiks su kitos sruogos spalvomis, jau kaip kortos kris ;). Storis taip pat yra galimas visoks, bet skara iš pačios ploniausios estiškos vilnos bus didelė, puri (ypač jei dalį ar viską megsite ripsu), šilta be galo, besvorė kaip vasaros debesėlis danguje ir graži kaip žydinti pieva.

Aušros Svarauskienės megzta skara iš estiškos Aade Long 8/1 artistic vilnos.

Paukščių plunksnos margosios

Paukščio plunksna – vienas gražiausių ir romantiškiausių dalykų, kalbančių mums apie skrydžio svaigulį, gamtos įvairovę, besvorį svajų pasaulį. To paties pavadinimo skara šildys greičiausiai žiemą, bet saulėtas vasaros lengvumas apgaubs mus kartu su materialia vilna…

Trys plunksnos – trijų skirtingų paukščių :).

Eglės – originalia ryškiai oranžine pabaiga, padryžuota, pataškuota, tvido efektu pamelanžinta ir skaisčiai turkiu vietomis paspalvota. Priderinta beretė į komplektą taip pat iš gamtos – Daivos sukurtas modelis, gražiųjų stereum ostrea grybų įkvėptas. Tokių pat pereinamų spalvų – ir prie skaros, ir prie gamtos ;).

Aušros skara beveik visa dryžuota, ryškias spalvas pramaišiui su neutralesne užslopinant, tik pabaigoje sodriu raudoniu pasidabinusi.

Saulės – lengva ir siūlų, ir spalvų prasme. Tikras vasaros ženklas. Iš dangaus tau po kojomis. Ant pečių ir kaklo – šį kartą.

Visos skaros megztos pagal tą patį modelį – “Paukščio plunksna“. Pirmoji skara megzta Eglės Kiškienės iš estiškos Aade Long 8/2 artistic vilnos. Priderinta beretė taip pat megzta iš estiškos vilnos, modelis – “Stereum Ostrea“. Antroji skara megzta ir fotografuota Aušros Svarauskienės, siūlai – SMC Select Highland Alpaca Fino 7233, Zauberball100 2245 (Sofos kampas) ir 1699 (Alyvų kvapas). Trečioji skara megzta ir fotografuota Saulės V., siūlai – Meu Bem 03, 07, 13.

Reta viešnia

Vietoj bežodžio penktadienio – šis su labai daug žodžių :). Ne mano – šiandieninio dienoraščio įrašo herojės.

Rasa Žiburkutė MZ pasirodo ne taip jau dažnai – ji gyvena, dirba ir kuria Norvegijoje. Kaip baltiškų raštų specialistę natūralu, kad ją traukia tikra vilna – visi lengvai atpažinsite naujoje Rasos tunikoje pereinamas estiškos vilnos spalvas. Dėl storumo prie jos pridėtas dar plonas lininis siūlas, o pritrūkusi pereinamų spalvų siūlų mezgėja taip sėkmingai pritaikė tokio pat atspalvio vienspalvę sruogą, kad atskirkit dabar , who is who ;).
Modelis pačios kurtas, kaip ir visi jos mezginiai. Daugiau autorės darbų galite apžiūrėti jos Ravelry puslapyje , o interviu Lietuvos radijui galite rasti čia. Įkvepiančio klausymo!

Rasos Žiburkutės megzta tunika ir nuotraukos. Siūlai – Aade Long 8/2 artistic su priedais.

Item added to cart.
0 items - 0,00