Jei manote, kad kojininių siūlų yra tiek daug, kad išsirinkti iš siūlomų yra pakankamai vargo ir nemenkas darbas, tai prašom jums naujų perspektyvų – Gunta savo kojinėms siūlus dažosi pati! Tad neieškokite jokių numerių po įrašu – kūryba yra unikalumo ir savų vizijų pasaulis.
Mezga iš savo pagamintų subtilių, lengvai mirgančių, gilių spalvų tą patį, ką ir iš visų kitų siūlų – juvelyriką.
Abu modeliai (ir žalias, ir mėlynas) yra kitų dizainerių testai, bet jų kūryba labai artima Guntos mezgimo stiliui – smulkūs rašteliai, įdomi konstrukcija, preciziškos detalės, vienu žodžiu – atitiko kirvis kotą 🙂 .
Paskutinei porai Gunta rado ką pasirinkti iš gamintojų siūlomo asortimento ir jos siūlo pritaikymas idėjai yra, mano galva, vertas medalio. Kojinės yra iš prisiminimų serijos (žalios skirtos Vaidavai), paskutinė pora nukelia mus į Brukliną ir tie pilki trinto džinso atspalviai su tamsaus asfalto mėlynumo raštais – šiuolaikinio didmiesčio kvintesencija.
Guntos Jarutės megztos kojinės. Žalia ir tamsi mėlyna poros megztos iš Guntos pačios dažyto Schoppel-wolle Admiral Hanf siūlo. Mėlynos poros modelis – „Vaidava Memories Socks„, žalios – Doroty’s socks by Jenny Wiebe (dar testuojamos). Raštuota pora megzta iš Schoppel-wolle Jeans Ball 2126 kartu su Regia 4-ply 2137, modelis – „Brooklyn Memories Socks„.
Muhu sala su Saaremaa yra sujungtos žmogaus supiltu keliu (dar caro laikų reikalas), tai mes, kaip ir visi, keliaujantys į Saaremaa salą, atplaukėme keltu į Muhu, paskui jau autobusu važiavome toliau. Bet tai buvo tik pirmas mini stabtelėjimas (rankdarbių krautuvėje, tai gal ne toks ir mini, ir tikrai ne blankus 😉 ), šios salos rankdarbiams buvo numatytas laikas tolimesnėje programoje.
Poros dienų pabuvimas Muhu saloje buvo labai ryškiomis spalvomis nuspalvintas, tuoj pamatysite iš nuotraukų 🙂 . Pirmą dieną iš karto po pusryčių turėjome Muhu siuvinėjimo pamoką ir nors siuvinėjimas nėra man stiprioji pusė, bet man jis toks yra gražus, kad labai labai laukiau užsiėmimo.
Pamoka vyko prie šv. Kotrynos bažnyčios (1267 m.) esančiuose parapijos namuose, kurie dabar yra po truputį restauruojami ir taps kultūros centru bei parodų erdve. Tiesą sakant, net nebaigus restauracijos, jie tokie ir yra – vyksta užsiėmimai, o apatinėse nuotraukose matote Muhu salos kėdžių parodą (kitose salėse buvo eksponuojama šiuolaikinė tekstilė).
Muhu saloje mūsų pagrindinė mokytoja buvo Alliki Oidekivi, kuri rankose laiko knygą, vadinama Muhu biblija (rankdarbių pasaulio hierarchijoje 😉 ) . Ši sala garsi ir savo siuvinėjimu, ir mezgimu, bet pirmiausia, mano galva, savo spalvomis – tokių neoninės rausvos ir oranžinės, tokios geltonos (dryžuoti moterų sijonai, vieną jų matėte pirmos dienos reportaže iš trumpo stabtelėjimo Muhu uosto rankdarbių parduotuvėje), tokių intensyvių derinių jūs nerasite jokioje kitoje Estijos vietoje.
Mes visos gavome po maišelį su adata, plonais siūlais siuvinėjimui (naudojama tiek vilna, tiek akrilas tvirtumui) ir juodos vilnos skiautę. Pagrindinei mokytojai talkino Velli Saabas, mūsų pažįstama tos pačios uosto rankdarbių parduotuvės šeimininkė. Be kitų rankdarbių ji, kaip ir jos tėvai, užsiima siūlų dažymu, todėl mezgėjos per pertraukėlė greitai papildė savo aruodus specifinėmis ryškiomis Muhu spalvomis ir dar pasikvietė dažytoją su visais siūlais vakare į Tonise ūkį 🙂 . Aš tuo metu buvau saunoje ir per vieną pasisėdėjimą karštyje praleidau visą improvizuotą parduotuvę – man išėjus kieme nebebuvo nei siūlų, nei pardavėjos ;)) .
Muhu siuvinėjimas neturi kažkokių griežtų kanonų, mokytoja jį vadina tapyba adata, kiekvienas siuvinėjantis kuria savo pasaulio viziją, bet yra susiklosčiusios tam tikros tradicijos ir mėgstami motyvai. Žemuogės – vienas populiariausių ir man asmeniškai vienas gražiausių, todėl labai apsidžiaugiau, kad būtent jis buvo išrinktas pamokai.
Siuvinėtų žemuogių pavyzdžių netrūko nei mūsų klasėje (adatinės, megztukas), nei Muhu muziejaus parduotuvėje (Maija joje matuojasi baltą beretę). Žemuoges kartu su gėlėmis matote ir ant mūsų mokytojos kojų – tokie siuvinėti bateliai yra labai populiarūs Muhu saloje.
Tiek uogytėms, tiek žiedams bei lapeliams gavome įvairių atspalvių raudonų, žalių bei baltų su rausvais atspalvių, kad išgautume gamtoje stebimą turtingumą, šešėliavimą bei perėjimus. Mums buvo parodytas pagrindinis dygsnys ir kad tai nėra tiesiog adinukė (labai tikiuosi, kad nepainioju pavadinimų) galite pamatyti iš išvirkščiosios pusės – siuvinėjama taupant siūlus, kad visos spalvos būtų matomos gerojoje.
Per gana ilgą pietų pertrauką spėjome ne tik skaniai pavalgyti, bet ir apžiūrėti Muhu centrą Liivą, tai yra, visas jame esančias rankdarbių ir vietinės produkcijos parduotuves, pažiūrėkite tik apatinėje nuotraukoje, kokio grožio pardavėją ir jos aplinką radome. O apėjusios visas mus dominančias vietas susėdome ant nedidelės pievelės prie laukiančio autobuso… pratęsti ryto darbus, savaime aišku 😉 . Aš savo žemuogių puokštelę baigiau siuvinėti tikrai ne ant tos pievelės miesto centre, bet baigiau ir pasisiuvau adatinę 🙂 .
Po pietų mūsų kelias vedė į Muhu krašto muziejų, kur lydimos gidės turėjom progos susipažinti su salos gyvenimu nuo senų laikų iki dabartinių. Aišku, įdomiausia muziejaus dalis mums visoms turbūt buvo ta, susijusi su tekstile, bet vienas momentas sukėlė visokių minčių. Pirmoje nuotraukoje matote iš šios salos kilusį rašytoją Juhaną Smuulį, labai populiarų ir įtakingą tarybinį veikėją, kurio knygos buvo leidžiamos ir verčiamos į visas įmanomas sovietinio pasaulio kalbas. Tame pačiame kambaryje įrengta ekspozicija ir jam (knygos, nuotraukos), ir jo broliui, kuris aktyviai kovojo prieš rusų okupaciją. „Labai tipiška istorija to laiko Estijoje”,- gidės komentaras. O aš galvoju apie tai, kad mes pirmo tipo veikėjus dabar aktyviai iš muziejų šalinam, Estijoje jie gyvena šalia priešingos tautos pusės kaip tokia pat istorijos dalis.
Grįžtant prie tekstilės tai pirmiausia krinta į akis spalvos, kurios ne šiaip spalvos, o SPALVOS iš visų didžiųjų raidžių! Mūsų gidė juokėsi, rodydama raudoną anklodę, siuvinėtą ryškių spalvų gėlėmis, kad žmonės paprastai taip spalvų nederina, ima ryškias prie nuosaikių, spalvotą prie neutralaus, bet ji jau dvidešimt metų matydama Muhu tekstilę priprato ir jai tokie deriniai tapo norma 🙂 .
Siuvinėjimas (geometrinis stilius yra senesnis, mūsų išmoktu dygsneliu laisvo stiliaus naujesnis), akivaizdu, yra labai svarbi Muhu tekstilės sudedamoji dalis. Siuvinėjamos buvo tiek anklodės, tiek bateliai, tiek įvairios smulkios detalės. Ir tai nėra tik tolimos istorijos dalis, visa tai gyvena šiuolaikiniame gyvenime ir šiuolaikinėje spintoje (tuos pačius siuvinėtus batelius mūsų mokytoja nešioja jau kokius 15 metų).
Smagūs pavyzdžiai iš visai nesenų laikų – trumpikės su žymiosiomis žemuogytėmis. Jų idėja ir dizainas priklauso muziejaus stende kabančiai autorei, bet idėja taip visiems patiko, kad kitos siuvinėtojos ėmė aktyviai kopijuoti. Kai žemuoginėmis trumpikėmis susidomėjo „Playboy” žurnalas ir pakalbino vieną siuvinėtoją, kopijuotoją, idėjos autorė buvo giliai įsiskaudinusi.
Šalia siuvinėjimo muziejus turi ir turtingą megztų daiktų kolekciją. Vąšeliu nerti daiktai yra naujesni, o megztos virbalais kojinės, pirštinės ar tipiškos oranžinės spalvos megztiniai turi seną istoriją. Man labai gražūs iš gabaliukų siūti mezgimo krepšeliai – tekstilė buvo brangus resursas ir sunaudojama viskas iki smulkiausių gabaliukų.
Dar truputį lobių iš pirštinių stalčiaus ir siuvinėtų antklodžių išvirkščioji pusė (ji taip pat turi būti daili!). Ir medinis paršelis prie muziejaus parduotuvės, nežinau nei jo prasmės, nei istorijos, nufotografavau dėl išraiškingo stiliaus 🙂 .
Siuvinėjimui skirtą dieną vainikavo vizitas į siuvinėtojos Sirje Tuur studiją, kur autorė demonstravo savo siuvinėjamas antklodes, šiais laikais dažniausiai kabinamas ant sienos.
Tamsiai žalias kilimas su saulėgrąžomis yra skirtas karo Ukrainoje temai (baltos ramunėlės – žuvusių vaikų sielos). Jei mes Lietuvoje kartais ir pamirštame, kad kaimynai iki šiol yra rusų puolami, tai ne vienas salų gyventojas mums tai primindavo, dėkodavo šalims už paramą, kalbėdavo apie Rusijos grėsmę, rodėsi, mes jaučiamės daug saugiau nei jie.
Pagrindinis Sirje įkvėpimo šaltinis yra tikros gėlės, jos darželio, gaila, nenufotografavau, o jis ne mažiau įspūdingas už rankdarbius. Autorė pasakojo, kaip gimė viena ar kita idėja, kaip ji bandė įvairiais dygsneliais išgauti kuo didesnį panašumą ir tikroviškumą. Jos siuvinėjimas yra laisvesnis už tradicines antklodes, kur raštai komponuojami simetriškai, autorės pagrindinis moto yra greičiau taisyklių nepaisymas ir kūrybinė laisvė, toks buvo ir jos patarimas naujai iškeptoms siuvinėtojoms, tai yra, mums 🙂 .
Kitai diena Kulli buvo mums numačiusi ne visai tekstilinę programą – iškyla prie šiaurės rytiniame krante esančių uolų ir stručių ūkį, bet tekstilės dievai, aka atsitiktinumas (?) nusprendė kitaip 😉 . Liiva centre prie Kulli priėjo ją iš rankdarbių pažinusi moteris, užkalbino ir pakvietė atvykti į Hellamaa kultūros centrą apžiūrėti laikinos parodos – vietos gyventojos iš savo namų sunešusios savo gamintus ar paveldėtus rankdarbius. Kulli net neklausė mūsų nuomonės, nes ir taip buvo aišku, ką pasirinktume, bent jau dauguma.
Kulli demonstruoja ir liūdnos istorijos dalelę. Okupavę Estiją sovietai liepė rengtis raudonais marškiniais, kurių vietiniai gyventojai neturėję, tai raudona spalva nudažė savo tautinio kostiumo dalis ;( ,
Stručių fermos mums niekas nesutrukdė aplankyti ir atvykus paaiškėjo, kad ten laikomi toli gražu ne tik stručiai, bet ir labai nemažai kitų egzotinių gyvūnų. Savo noru niekada nebūčiau sugalvojusi čia apsilankyti, bet su kompanija sužinojau daug man negirdėtų dalykų – mūsų vadovė po šį ūkį su didele meile gyvūnams ir išmanymu mus pavedžiojo.
Pamatėm dviejų dienų zebriuką (apatinėje nuotraukoje), prancūzų ūkininkų gyvo traktoriaus rolei išvestą Poitou asilą (arklio ir asilo hibridas), kuris buvo jau ant išnykimo ribos, labai meilų ir draugišką, sužinojome, kodėl emu ir kengūros yra Australijos simboliai (ne tik dėl to, kad ten gyvena, o dėl to, kad jie niekada neina atgal, visada tik pirmyn).
Stručiai, davę visam ūkiui vardą, pasitinka lankytojus pirmiausia, mūsų vadovė leido juos maitinti (parodžiusi kaip) ir papasakojo daug įdomių faktų. Kad stručiai turi po kengūrų stipriausias kojas pasaulyje ir paprastai puolami bėga, bet jei šalia yra lizdas, patelė jį užgula įsisukdama į smėlį, kol primena pilką akmenį, o patinas tada jau pasitinka visus agresyviai nusiteikęs. Kiaušiniai yra dedami smėlyje maždaug pusės metro gylyje ir iš čia kilo kvailas mitas, kad strutis slepiasi kišdamas galvą į smėlį. Iš tiesų, jis galva varto giliai padėtus kiaušinius, ką reikia daryti kelis kartus per dieną. Strutis yra vienas iš penkių pasaulyje neskraidančių paukščių – nors turi didžiulius sparnus, neturi jokių krūtinės raumenų. Ir dar daug visokių dalykų apie čia laikomus gyvūnus papasakojo. Man, esančiai toli nuo gyvūnų pasaulio, tas neilgas vizitas suteikė labai daug naujų žinių
Muhu saloje buvo numatytos dvi pamokos – siuvinėjimo ir mezgimo, tai antrą dieną jau po pietų rinkomės jau pažįstamuose parapijos namuose, kur tos pačios mokytojos prižiūrimos mezgėme Muhu pirštinių kraštelį. Mezginiai yra labai margi ir gausiai raštuoti, bet visi raštai dėstomi be chaoso ir visada veidrodinio atspindžio principu. Gavome atskiras schemas su pačiu krašteliu ir dar dviejų juostų raštais. Muziejuje saugomame originale visi tie raštai baigėsi prie nykščio ir dar liko vietos visiems pirštams išmegzti. Mes mezgame laisviau ir gal iš storesnių siūlų, todėl išmezgus kraštelį ir tik vieną rašto juostą, aš jau turėjau pakankamo ilgio riešines ateinančiam pilkam sezonui 😉 . Mokytoja pasiūlė jas užbaigti vąšeliu, kaip būdavo saloje daroma, tai pasinaudojau jos patarimu.
Šios dienos vakaras buvo paskutinis Tonise ūkyje ir mes leidom jį kas su mezginiu, kas saunoje, kas pasipildymas Muhu spalvų siūlų atsargas (kaip minėjau, siūlai atvažiavo pas mezgėjas 🙂 ), o rytą jau buvome uoste – grįžtam į Estiją, kaip salos gyventojai sako modami žemyninės dalies pusėn.
Trečia kelionės po Estijos salas diena buvo paskutinė diena Saaremaa saloje ir pagrindinė rankdarbinė jos tema – vilnos vėlimas. Su daug įdomių nukrypimų, kaip visada 🙂 .
Atsisveikinomi su Saaremmaa sostine Kuressaare aplankydami šalia miesto įsikūrusią profesinę mokyklą, tiksliau, jos audimo klasę. Mokslai joje yra valstybės apmokami (3 metai) nepaisant to, kad nemažai studentų yra jau toli gražu nebe mokyklinio amžiaus ir mokosi amato savo malonumui ar papildomai profesijai. Šalia pagrindinio dalyko, pvz., audimo, dėstomi ir kiti šalutiniai (?), bet labai reikalingi, jei nori ne tik pats vienas džiaugtis savo rankų vaisiais, bet paversti jį produktu – fotografija, pakuotės dizainas ir pan.
Pagrindinis dėmesys buvo audimui, bet klasėje buvo pilna ir tautinių drabužių, ne tik austų, bet ir megztų ir siuvinėtų. Pasirodo, vyksta ir kokio atskiro rūbo gamybos kursai (netrumpi!), visada prasidedantys vizitu į muziejų ir nuodugniu autentiškų gaminių tyrinėjimu.
Maija demonstruoja klasėje rastą kepuraitę (tokias vakar matėte ant šokėjų galvų) ir dar nežinodama, kaip ji nešiojama, užsidėjo taisyklingai – ištekėjusios moterys kepurės galą su kutu permesdavo per dešinį petį.
Pakeliui į kitą rankdarbių stotelę aplankėme 1260 metais pastatytą šv. Petro ir Povilo bažnyčią (Kaarma Kirik), vieną seniausių salose. 1410 metais pristatytas centrinis bokštas (mums leido į jį pakilti 🙂 ) ir ta proga ant sienos atsirado pirmasis žinomas istorijoje įrašas estų kalba.
Vidus kuklus, po baltu tinku šviečia protestantizmo eroje uždengta spalvota sieninė tapyba, kolonos puoštos išraiškingais raižiniais, o sakykla nusižiūrėta nuo Liubeko bažnyčios, tik ten ji yra marmurinė, o čia, neturint lėšų tokiai prašmatnai, buvo pagaminta iš medžio su marmurą imituojančiu dažymu.
Kita mūsų stotelė buvo Mareli Rannap ūkis ir studija. Šeimininkė mus pasitiko apsirengusi liaudies kostiumu šalia savo veltų pano – vilnos vėlimas ir tautinių drabužių gamyba yra pagrindinė jos veikla šiuo metu (prieš įsigydama su vyru šią sodybą ji daug metų dirbo dailininke animatore).
Lauke mums buvo pademonstruoti tik trys pano iš metų laikų ciklo (ruduo jau buvo nupirktas, o vasariškos aguonos iškeliavo su viena mūsų grupės dalyve į Ameriką 🙂 ), bet dailininkės studijoje mūsų laukė daug visokiausių jos darbų – nuo veltų iš vilnos iki įvairių tautinio kostiumo dalių. Pati autorė demonstruoja mums saloje nešiojamą žieminį moters galvos apdangalą, o kitose nuotraukose ji yra su maža megzta kepuryte. Kažkokiu būdu kituose regionuose nešiotos kepuraitės su ilgu galu ir kutu (vieną tokią ryte matavosi Maija) čia susitraukė iki tokios mažylės, kuri dengė tik patį viršugalvį, bet net ir tokia nykštukine pavirtusi ji išsaugojo pagrindinius principus – galas puoštas siuvinėtu „kutu”, kuris taip pat atsukamas į dešinę ar kairę priklausomai nuo moters šeimyninės padėties.
Man pro akis neprasprūdo ir labai dailios tekstūrinės pirštinaitės su riešinėmis, ir iš gabaliukų siūtas ir gėlytėmis iš dar mažesnių skuduriukų dekoruotas rankdarbių krepšelis.
Pietauti ir šios dienos pamokai keliavome į Angla vėjo malūnų kalvą, kur ant šimtametės kalvos stovi penki iš devynių išlikę vėjo malūnai (labai būdingas Saaremmaa vaizdas), kurių vienas vėjo pagalba mala miltus. Malūnai ne atvežti, o stovi taip, kaip buvo pastatyti.
Čia yra įkurtas kultūros paveldo centras, kur vyksta įvairios dirbtuvės, mums čia buvo suplanuota vilnos vėlimo adata pamoka. Nuotraukose matote mūsų mokytoją Anu Noor, kuri demonstruoja, kokius dalykus galėtume pasidaryti per artimiausias porą valandų. Apatinės nuotraukos demonstruoja, ką padarė mūsų grupė. Kadangi ši sritis yra labai ne mano, tai „pasigirti” galiu tik mažulyte kreivų giliukų pora – mano pagrindinis tikslas per tą pamoka buvo neprivelti su aštria adata vilnos prie savo pirštų 😉 .
O kas pradžiugino – tai originalūs tam tikrus kambarėlius ženklinantys piešinukai, vaizdžiai iliustruojantys, kokia veikla šiame centre užsiimama 🙂 .
Po vėlimo pamokos popietę ir vakarą praleidome Nooda ūkyje pas fantastinio veiklumo jo šeimininkę Mare Kallas. Pabandysiu kuo išsamiau papasakoti, kuo ji užsiima, nors tiesą pasakius, lengviau yra turbūt išvardinti, kuo neužsiima.
Mus pasitikusi, ji pirmiausia paklausė, ar mes matėme autobusų stotelę. Kulli tik pasijuokė: „Ką jos matys, kai visą laiką autobuse mezgė!” . Tai mes ten ir nukeliavome su savo šeimininke ir šios stotelės atkūrėja. Stotelė, dabar taip gražiai ištapyta, yra tipiškas pabaisiškos sovietinės architektūros pavyzdys ir jau buvo suplanuota nugriauti, tik nuo sunaikinimo ją saugojo vietinių gyventojų sentimentai. Laimjaloje Marės jaunystės laikais vyko patys geriausi šokiai (ji gyveno kitame kaime ir čia atvažiuodavo) ir šioje stotelėje būriuodavosi merginos, paskui ilgai drąsindavosi prieš šokius vaikinai, žodžiu, stotelė buvo vienas svarbių socialinio gyvenimo punktų ir nugriauti ją reiškė sunaikinti daugeliui vietos ir aplinkinių gyventojų brangius prisiminimus. Taip visiems bedūsaujant ta baisi stotelė gyveno, metus buvo šnekama, kaip ją atnaujinti, kitus, bet viskas būtų šnekomis, o gal net ir griovimu pasibaigę, jei Nooda ūkio šeimininkei nebūtų trūkusi kantrybė ir ji parašė pirmą projektą, gaudama maksimalią skiriamą sumą (jei nepainioju, 11000 eurų). Po tokio sėkmingo debiuto („pinigai guli ant žemės, tereikia pasilenkti juos paimti”) Mare yra parašiusi labai daug projektų ir sėkmingai gavusi lėšas patiems įvairiausiems dalykams įgyvendinti, bet grįžkim prie stotelės.
Dviejų menininkių ji buvo ištapyta šiai vietovei būdingais augalais (tarp jų nemažai saugomų) ir drugeliais, šonuose pakabinti papildomi informaciniai stendai ir kasmet šeimininkė pasodina vis kitas gėles. Stotelėje įrengta stebėjimo kamera, sujungta su Noode ūkio kompiuteriu, bet jos nelabai ir reikia – freskos buvo tik vieną kartą apgadintos, vietiniai gyventojai stotelę myli ir prižiūri, Marei tenka tik kokį kartelį per savaitę ją pašluoti ir palieti gėles.
Rankdarbių srityje Mare Kallas užsiima senos tekstilės perdirbimu – gamina įvairias rūbų ir namų testilės kolekcijas, iš audinių atraižų siuva krepšelius ir maišelius, o nuotraukoje žemiau matote ją demonstruojančią originalių padėkliukų gamybą.
Dar ji siuva tradicinius tekstilinius batelius iš angliškos vilnos su nepaprasta istorija. Kaip minėjau, ji yra kilusi iš kitos vietovės, o Noode ūkyje gyveno jos teta, tarpukariu turėjusi krautuvę. Atėję sovietai jos parduotuvę nacionalizavo, bet leido šeimininkams pasiimti prekes, kurios buvo sukrautos namo palėpėje. Ilgą laiką šiame ūkyje niekas negyveno, nes teta su šeima emigravo į Kanadą, o atsikėlusi į tuščius namus ir radusi angliškų vilnų aruodą iš tos prieškarinės parduotuvės, Mare ėmė siūti iš jos batelius-šlepetes ir siūs iki tol, kol baigsis tų medžiagų atsargos.
Vidurinėje nuotraukoje – iš senų rogių padarytas gultas poilsiui su knyga, bet aš net neįsivaizduoju, kada šeimininkė randa laiką tokiai veiklai, kai kitos – everestai! Už senų rogučių matote labai jaukią įstiklintą veradą, šeimininkės dirbtuvę, kurios tokios šviesios ir puikiai organizuotos ne viena padūsavom…
Viršutinėje nuotraukoje – sodybos detalės (dryžuotos durys!), o apatinėse – dar viena Nooda šeimininkės veiklos sritis – kulinarija. Ji ne tik gamina maistą kitų šventėms (mums ištaisė tokią vakarienę, kad mirsiu, nepamiršiu, su laukinės anties sultinuku, šešias valandas virtu, česnakų iš daržo sviestu, pačios kepta duona, mmm), bet ir tyrinėja regiono kulinarinį paveldą, organizuoja mokymus ir parašė knygą „Tradiciniai Laimjalos skoniai”. Mes paprašėme knygas pasirašyti ir nufotografavau specialiai jos parašą. Pagal pasą ir ant viršelio knygos autorė yra Mare Kallas, bet salose žmonės turi kitus vardus. Pirma sakoma ūkio vardas, paskui žmogaus. Knygas parašė Mare Kallas, o pasirašė Nooda Mare.
Nufotografavau mielą detalę – vienas iš jos mokymų vaikams dalyvių nupiešė Nooda ūkio namą ir piešinys kaba ant gyvenamo pastato durų. Skraidantį su drugeliais, nes laimingas namas skraido, o nestovi ant žemės 🙂 .
Dar ji parašiusi knygą apie laivą „Helene”, kuriuo vėlyvą ir audringą 1944 metų rudenį salos estai traukėsi nuo artėjančios raudonosios armijos. Sumanaus kapitono dėka pabėgėliai pasiekė Švedijos Gotlandą ir pasklido po pasaulį. Autorė sudarė keleivių sąrašą ir papasakojo kiekvieno istoriją. Čia taip, tarp kitų darbų 😉 .
Dar mus išmokino šokti estišką krakoviako atmainą. Ir dar…
Turėjom nepaprasto gerumo dirbtuves – darėm štai tokius ant piršto užmaunamus kiškučius. Jie net ne siuvami, o iš medžiagos juostelės, vilnos gabalėlio ir siūlgalio yra suformuojami. Mare buvo mums paruošusi reikiamo dydžio juosteles su įlygintu trikampėliu, tereikėjo pasirinkti patinkančią medžiagytę ir pabaigoje nuspręsti, mūsų zuikutis bus mergytė ar berniukas, duoti jiems vardus ir prisistatyti kompanijai 🙂 . Tokie zuikučiai buvo maunami ant kairės rankos mažylio ir jį lengvai judinant „šnekino” vaiką, kai tuo tarpu dešinė ranka buvo užimta kitu darbu – moterys ūkyje privalėjo sugebėti vienu metu ir vaikus užimti, ir ūkio darbus nudirbti. Kaip juos gaminti, Mare išmoko ir savo močiutės, ši – iš savos, akivaizdu, kad tradicija sena. Ši pamoka turbūt buvo trumpiausia iš visos mūsų šiųmetinės programos (be estiško krakoviako 😉 ), bet viena smagiausių – tik pažiūrėkite į dalyvių šypsenas!
Aš susukau du zuikučius, berniuką ir mergytę, dviems panašaus amžiaus savo draugės anūkams (melsvas berniukas ir uogytėm marginta mergaitė). Paskutinėje nuotraukoje matote visą mūsų „zuikyną”, o iš visų išsiskiriantis baltas zuikutis, mums demonstravimui padarytas iš paprastos popierinės servetėlės, kilęs iš Prancūzijos – pamokos įkvėpta Patricija rodo, kokius rankinius zuikučius iš medžiagos skiautės vaikams užimti darydavo jos močiutė.
Po labai intensyvios ir įspūdžių kupinos dienos palikome Saaremaa ir nakvynei apsistojome Muhu saloje, jaukumo ir ramybės oazėje Muhu Tõnise Talu. Šeimininkai nusipirko Tonise ūkį prieš trejus metus ir pavertė jį tikru rojaus kampeliu su tokia gera atmosfera, kad net gyvūnai, atrodė, yra vien tam, kad jaustumeisi dar geriau. Kas rytą mus pasveikinančio ir su kiekvienu pasilabinančio pusryčių salėje šuniuko nenufotografavau, bet ūkio katės aktyviai ir kartu labai švelniai dalyvavo grupės gyvenime – budėjo prie baro, miegojo ant Maijos schemos, nusprendusios, kad šį vakarą jai mezgimo jau užteks, apsilankė pas ją šešto ryto, kad pasiglaustytų lovoje, padirbėjo murkiančiu žadintuvu Elsbeth…
Kelios detalės iš įvairių sodybos vietų – kiemas, durys, jaukūs kampeliai intymiems pokalbiams ir poilsio vietos didžiuliame kieme. Ką mes ten veikėm, ir be nuotraukų nesunku atspėti – mezgėm 😉 . Detalių pafotografavau nedaug, bet noriu atkreipti dėmesį į jų tikrumą ir kokybę – ant lauko (!) stalų gyvos gėlės, nertos vąšeliu (!) staltiesės bei užuolaidos, jokių pigių šiuolaikinių pakaitalų, viskas su skoniu ir meile įrengta, net valgomajame kabanti rankomis siuvinėta antklodė – šimtmečio senumo.
Mūsų grupė buvo nemaža (16 žmonių), todėl užėmėme visas svečiams skirtas vietas, kurios buvo ne viename name, o išbarstytos po visą kiemą (erdvės kiekvienam sočiai ir per akis, jau nekalbant apie bendras), trys mūsų (aš tame tarpe) patekome į pagrindinį gyvenamą namą, kur šalia savo miegamųjų turėjome didelę bendrą svetainę, vonios kambarį ir erdvią įstiklintą verandą (apatinėje nuotraukoje su nertomis užuolaidėlėmis). Tiesą sakant, į tą verandą buvo galima patekti ir iš lauko, tai „privatizuoti” ją mums trims kaip ir nebuvo visai legalu, bet kažkaip saldžiai išdykėliška. Ką mes ten veikėm? Tą patį :).
MZ dienoraštis atostogavo ne dėl to, kad rašantys pirštai perkaito nuo šiltos vasaros, aš tuo metu keliavau po Estijos salas, tyrinėdama kraštą ir mokydamasi tradicinių rankdarbių. Tai jau trečia mano kelionė (praeitų metų įspūdžius, kam smalsu rasite pradėję čia) su Kulli (jų programą galite pamatyti čia) ir kiekvienais metais laukiu ateinančios vasaros, žinodama, kad tai bus pati geriausia mano atostogų dalis. Pati būdama šios srities specialistė (jos puslapyje galite pamatyti, kokias pirštines iš estiškų avyčių vilnos ji mezga), Kulli organizuoja tobulas kelionės mezgantiems ir besidomintiems senovine tekstile žmonėms – suranda kiekvienai vietovei būdingiausius rankdarbius, geriausius savo srities meistrus pamokoms pravesti, visada įtraukiami vietiniai muziejai su gidų pasakojimais ir net su rankdarbiais nesusijusios vietinės įžymybės (man tai yra pati smagioji turo dalis, nes kaip ir pažintinė kelionė, kurios pagrindinis kelias eina per mėgstamą sritį, bet nevengiama šalutinių keliukų 😉 ), tokios kaip senovinis kalkakmenio kasimo bei degimo kelias, stručių ūkis ar meteorito suformuotas ežeriukas.
Šių metų kelionė buvo skirta trims Estijos saloms (Muhu, Saaremaa ir Kihnu) bei žemyninės dalies pakrantei (Tostamaa, Parnu). Pradžios taškas paprastai būna Talinas, nes grupė yra tarptautinė ir didžioji dalis atkrenda lėktuvais. Aš šį kartą turėjau prabangą atvažiuoti autobusu, nes be latvės Maijos gyvenu arčiausiai. 8 valandų kelionė nėra trumpa, bet tai yra iš dangaus nukritusios laisvos valandos ir aš atvažiavau į Taliną išklausius pusę knygos ir su viena baigta liepos mėnesio Stephen West kojine 🙂 .
Apsistojusi viešbutyje išėjau į miestą susitikti su grupės draugėmis (su kuriomis buvau visose trijose kelionėse), pasidžiaugiau už kampo atradusi savo šalies ambasadą, o galiuką paėmus pamačiau ir kitą atstovybę, taip atrodančią ir saugomą nuolat budinčių policininkų. Trečia nuotrauka – mano pirmas megztas „laimikis”. Tokiose kelionėse aš visada žinau, kad be numatytos programos pamatysiu daug gražių ir įkvėpiančių mezginių ir akys pradeda ieškoti tik persijungus į atostogų režimą – vieno muziejaus foje slapta nufotogravau močiutę su anūku, nes labai patiko jos nertas užmestukas 🙂 .
Vakaras su mezgėjomis ar Taline, ar bet kurioje kitoje vietoje yra visada panašus – skanus maistas ir mezginys šalia 🙂 .
Mūsų programinė kelionė prasidėjo kitą gana ankstų rytą, nes turėjome spėti į keltą. Visų Lietuvoje karščius kentėjusių švelniam pavydui visą kelionę mus lydėjo nepranykstantis vėjelis (buvom visada netoli jūros!), kelionei keltui visai neprošal buvo ir šiltesnis rūbas – Maija specialiai šiai kelionei pasipuošė savo megztu megztiniu iš Kihnu salos (į ją taip pat keliausime 🙂 ) vilnos.
Pusvalandis laive ir mes jau Muhu uoste.
Pirmas sustojimas – uosto rankdarbių parduotuvėje , kurios šeimininkė Velli demonstruoja mums ką tik pagal užsakymą pagamintą specifinės šiai salai geltonos spalvos klostytą sijoną, o fone matote tradiciniais Muhu raštais ir spalvomis megztas kojines.
Pietų stotelei buvo išrinkta Kaali vietovė ir prieš skanią kelionės dalį nuėjome aplankyti visai netoli esančio meteorito kraterio (šis taisyklingo apskritimo formos ežeriukas), pirmo Europoje ir antro pasaulyje, kurio meteoritinė kilmė yra įrodyta. Ir tampa pretekstu įvairiems vietiniams juokeliams – kažkada Estijos švietimo ministrė pasidžiaugė, kad meteoritas nenukrito ant vietinės mokyklos 😉 .
Po pietų atvykstame į viešbutį Kuressaarėje ir vietinė gidė Marje supažindina mus su miestu ir pagrindine jo įžymybe – vyskupo pilimi.
Akmeninės tvoros yra salos skiriamasis bruožas ir paveldo dalis (jau kuo ši žemė buvo ir yra turtinga, tai akmenų 😉 ) ir jos tokios ne tik kaimo vietovėse, bet ir Saaremaa sostinėje. Didžiulė balta kėdė-skulptūra, ant kurios šalia žaidžiančių vaikų sėdi mūsų grupės vadovė yra Kuressaarei charakteringo dizaino. Šis miestas XIX a. buvo žymus pajūrio kurortas, o sovietiniais laikais tapo uždara karine zona, nepasiekiama jokiam užsieniečiui, o ir patiems estams su griežtai išduodamais leidimais.
Trumpa kelionė po miesto centą vainikavo vizitas į pilį, kurios nuotraukoje matote ne tik mūsų gidę, bet ir ardomus laikinus pastatus kairėje – Kuressaarėje kasmet vyksta žymūs visoje Estijoje operos festivaliai, kuriuose šalia melomanų dalyvauja visa Estijos visuomenės grietinėlė, todėl Kulli teko derinti mūsų kelionę prie šio renginio – tuo metu būna užimtos visos apsistojimo vietos 🙂 .
Muziejuje įrengta ekspozicija, pasakojanti salos istoriją, nuotraukose – rekonstruota Valjalos moteris (gyvenusi XII a. antroje pusėje) ir Karja vyras (XIII a. pradžia), siuvinėta antklodė (kaip praleisi!) ir realaus dydžio valtelės modelis, kuriuo 1944 m. estai bėgo nuo artėjančių sovietų į Švediją, tik joje sėdėjo toli gražu ne vienas žmogus, o visa gausi šeima su kažkokia manta ir daug nepasiekė savo tikslo audringa jūra…
Šalia eskpozicijos apie XII – XIII a. gyvenusius salos gyventojus yra įrengtas virtualus kampelis, kuriame tu gali nusifotografuoti ir kompiuterinė programa išskaičiuoja procentais tavo panašumą su tuo laiku gyvenusiais žmonėmis. Faktas, kad mūsų grynai moteriškos grupės narius, programa neretai imdavo lyginti ne su moterimi, o su XIII a. gyvenusiu vyru, sukėlė visokių minčių, kad ne tokie jau dideli tie mūsų skirtumai… 😉 .
Paskutinėje nuotraukoje – vaizdas nuo pilies viršaus. Dabar ją supa nuolat valomas ir fontanais papuoštas vandens griovys, o senais laikais pilį saugojo jūra, kuri kasmet po kelis milimetrus vis traukiasi.
Pirmas tiesioginis susitikimas su rankdarbiais mūsų laukė kitą dieną dailės centre, kurio pirmame aukšte yra dailės parduotuvė, o antrame – studija, kur vyksta įvairūs užsiėmimai tiek vaikams, tiek suaugusiems.
Būtent antrame aukšte mūsų laukė specialiai mums paruošta Imbi Padar pirštinių pavyzdžių paroda. Ji per ilgą laiką surado visus Saaremaa saloje rastus ir muziejuose saugomus pirštinių pavyzdžius ir išmezgė tas 59 poras. Pati paruošė visų pirštinių katalogą su schemomis ir muziejiniais numeriais, dukra sukūrė dailų dizainą buvusiai parodai, o mūsų grupė entiuziastinai ėmė įkalbinėti autorę išleisti knygą. Dar kartą padūsavau, kaip estai rūpinasi savo paveldu, kiekviena vieta turi savo entiuziastų ir jų dėka neprapuola niekas ir yra galimybė protėvių darbus tęsti bei išlaikyti tradicijas.
Pirštinių autorę ir mūsų pirmo užsiėmimo mokytoją matote nuotraukoje su gėlėta suknute (gražiausiomis rožėmis žydi ne tik jos suknelė, bet ir studijos galinis kiemelis – atsitiktinumas?), o žemiau visą krūvą jos išmegztų pirštinių pavyzdėlių.
Visus sužavėjo pateikimo būdas – nemezgama visa pirštinė, o tik kraštelis ir pagrindinis raštas su užbaigimo detalėmis, tas megztas „namelis” užmaunamas ant kartoninės formos, kurios išsikišusioje dalyje nurodyta pirštinės kilmės vieta.
Kai kurios pirštinės, kur komponuojami įvairūs raštais, išmegztos visos, nemažai yra regionui būdingų kitokio rašto delnine dalimi nuo nykščio atskyrimo. Ta dalis greičiausiai susidėvi, daugiausiai trinasi, todėl mezgama smulkiu paprastu raštu, kad susidarytu kuo tankesnė, beveik dviguba medžiaga. Nykštys paprastai įstatomas kaip ir mūsų lietuviškose pirštinėse, be jokių paplatinimų prieš, bet pasitaiko ir retų išimčių. Vąšeliu nertos pirštinės – pačios naujausios, mezgimas virbalais dominavo gerokai seniau. Ir pačios spalvočiausios yra atkeliavusios iš mažo iškyšuliuko salos pietuose. Ten, deja, nebenukeliavom, nors ir mezgimas bei nėrimas saviti, ir savų avių siūlų parduotuvės esama – daug nepažintos Estijos palikom kitiems kartams 😉 .
Kai kuriuos pavyzdžius megzdama autorė pakeitė originalo spalvą, kaip tose šviesiai rusvose, kurios buvo megztos tamsios, bet tamsiame siūle įžiūrėti smulkutes pynes yra be galo sunku.
Pamokai buvo parinktas banguotas kraštelis iš Mustjala vietovės ir mokytoja demonstruoja mums, kaip mezgėjos kartais elgdavosi su tamsaus raštuoto kraštelio siūlu (kad nereikėtų jo nutraukti?) – išmegzdavo jį siaura juostele šone ar įkomponuodavo kelias spalvas į baltą kiauraraštį.
Tokia egzotika iš mūsų grupės užsiėmė tik super patyrusi Maija, visos kitos mezgėm pagal duotą schemą (tai yra, rinkomės iš trijų bangelių variantų). Siūlus naudojom tokio pat storumo, kaip ir senų laikų mezgėjos (8/2 Aade long būtų artimiausias atitikmuo), bet senos pirštinės buvo mezgamos taip tankiai, kad žmogaus rankai reikėjo 4 dantelių po 24 akis, mums daugeliui užteko 3, o siaurų rankų savininkėms – net 2 dantelių.
Pamokos tikslas buvo pradžia su smulkiais rašteliais ir baltas kiauraraštis, ką su tuo darys, kiekviena sprendė savaip. Mums buvo pasiūlyti trys kiauraraščių su krašteliais variantai ir raštai pagrindui. Kas norėjo pasidaryti nešiojamą daiktą, kas, kaip Elsbeth, jau ne pirmus metus besimokanti įvairių dalykų, turi sukaupusi nuolat pildomą pavyzdėlių albumą (šiais metais pradės antrą tomą 😉 ). Aš norėjau iš visų pamokų pasidaryti realius nešiojamus daiktus ir visų pirštinių kraštelių aš pasidariau riešines. Šioms, su banguotu Mustjala regiono krašteliu aš pritaikiau paprastą geometrinį raštelį iš parodoje esančių pirštinių, o kraštą pabaigiau žaisdama su siūlų likučiais.
Po pietų mūsų kelias vedė į Leedri kaimą, kuriame gyvenanti Jaanika Tiitson pabuvo mūsų gide ir papasakojo apie kaimą. Leedri kaimas turi paveldo saugomus dalykus – akmenines tvoras (jos buvo visose salose) bei būdingas trikampes sankryžas. Jaanika juokavo, kad kaimo gyventojai mėgsta pro langus stebėti, kaip pro šalį keliaujantys žmonės painiojasi tuose keliuose ir posūkiuose, o kai kas, kaip Jaanikos mama, ir pasiklysta čia ilgam, susiranda vyrą, išteka ir lieka kaime. Pati mūsų vadovė džiaugėsi, kad jų kaimas beatgimstąs (amžinos kaimų ne tik Estijoje problemos), jų kaime yra 25 sodybos, gyvena 77 žmonės, iš kurių po lygiai jaunų ir senų, kas taip pat suteikia vilčių. Jaanikos „buhalterija” gimtai vietai yra labai teigiama – +5, ji ne tik pati sugrįžo į namus, bet ir atsivežė vyrą ir augina keturis vaikus.
Mums buvo parodytas ir kaimo vėjo malūnas, kurių seniau buvo ~ 10 ir jis stovi ant nedidelės kalvelės. Kadangi sala yra labai lygi, tai tą nedidelę kalvelę vietiniai vaidina kalnu ir vaikai žiemą naudojasi čiuožinėjimui 🙂 . Dežinėje nuotraukoje iš plytelių išdėliotas ženklas – ne atsitiktinis. Saloje ūkio darbai sunkūs ir kaimynai nuolat ateidavo vieni kitiems į talką. Įrankius sudėdavo į krūvą, o kad būtų aišku, kuris kieno, įrankiai būdavo žymimi šeimos ženklu. Vienos šeimos ženklas ir išdėliotas šiuolaikiniame jos kiemo grindyje.
Bendruomeninis gyvenimas yra saloms labai būdingas bruožas, su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Jei žemyniniai estai geriausiai jaučiasi apsupti miško ir nematomi jokioms pašalinėms akims, tai salose kaime trobos statomos taip, kad pro savo langą matytum visus artimiausius kaimynus ir nuolat dalyvaudamas vienas kito gyvenime. Jaanika juokėsi, kad tvorų aukštis priklauso nuo to, kaip žemai moki ropoti ir gali pasislėpti už tvoros, kai norisi privatumo, nuo visareginčių kaimynų aplinkui.
Aprodžius kaimą Jaanika atvedė mus į bendruomenės pastatą, kuriame parodė savo siuvamus skiautinius. Žalias su vėjų rože yra siuvamas specialiai keliautojų porai, o raudoną su žaliu ji po truputį, neskubėdama, tik rankomis siuva kažkuriai iš savo dukrų (turi 3), kai ši užaugs ir kurs savo namus.
Tame pačiame kaime yra įsikūrusi ir nedidelė sirupų parduotuvė – Kadakakoda, prekiaujanti šalia verdamais kadugių sirupais. Kadugių gyvatvorę matote už ūkio šeimininkės (geltonu megztuku) nugaros, bet sirupams kadugiai yra renkami prie jūros, nes ten turi daugiausia maistingų medžiagų. Bazinis sirupas yra praturtinamas įvairiais skoniais (pagal fantaziją ir kas užderėjo darže ar sode) ir kiemelyje, o lietui užklupus, parduotuvės viduje mums buvo suorganizuota degustacija.
Prisiragavusios sirupų keliavome į Mihkli muziejų atvirame ore, kurio išdidi vadovė mus pasitiko, jos žodžiais tariant, pačiame geriausiame ir unikaliame muziejuje atvirame ore, nes jis, priešingai daugeliui tokio tipo muziejų, nėra suvežtinis, o visi pastatai stovi taip, kaip buvo pastatyti šiame ūkyje, kurį daugiau nei 300 metų valdė ta pati šeima. Paskutinis šeimininkas Jakob Eduard Reht padovanojo ūkį valstybei kaip muziejų, nes buvo praradęs abu savo sūnus (vienas mokyklinio amžiaus mirė nuo meningito, kitas žuvo sovietų armijoje), kurie galėtų paveldėti šeimos namus. Paliko su trimis sąlygomis – kad galėtų gyventi savo namuose iki mirties, kad joks daiktas nebūtų išvežamas iš sodybos ir kad nuolat būtų atnaujinami stogai. Pirmą sąlygą įgyvendinti buvo lengviausia, su antra muziejaus vadovybė nuolat eina į kompromisus, nes kai kuriems daiktams (pvz., muzikos instrumentams) originalioje aplinkoje nėra pakankamai gerų sąlygų (ypač žiemą), todėl jie yra išvežti į specialias saugyklas. O stogai yra tokia juoda finansinė skylė, kad vos surinkęs reikiamą sumą muziejus atnaujina kokį stogą (jei neklystu, reikia tą daryti kas 10 metų) ir vėl sėdi minuse…
Matant tokį didelį ūkį kyla klausimų, kaip čia šeimininkams pavyko išvengti trėmimo. Gali būti, kad sovietai savo naudai priskaitė ir vieno jų sūnaus mirtį armijoje kaip pakankamą duoklą okupantams, bet svarbiausias momentas skaičiuojant „kaltes” buvo tai, jog šiame ūkyje niekada nebuvo samdomų darbininkų, viską darė šeimos nariai. Koks tai buvo sunkus gyvenimas, šiuolaikiniam žmogui net įsivaizduoti sunku, kad ir faktą, jog maistą pirmiausiai gaudavo tas, kad dirbdavo. Vaikai eilėje būdavo paskutiniai ir jei jiems maisto nebelikdavo, reikėjo prasimanyti patiems – bėgti į mišką uogų ar kaip kitaip suktis. Tokį mūsų laikais nesuvokiamą elgesį lėmė paprasčiausias išgyvenimo instinktas – jei šeima praras darbuotoją, badaus visi. Todėl dirbo, kas tik galėjo ir negalėjo, o šio ūkio gyventojai iš visų išsiskyrė. Būdavo kalbama, kad kai kitas ūkininkas prie pusryčių planuoja dienos darbus, Mihkli ūkio šeimininkas jau pro vartus išjoja.
Iš įvairiausių ūkio eksponatų į akis krito kojinių blokatoriai ir labai graži antklodė, ant kurios patogiai įsitaisiusi gulėjo muziejaus vadovės katė 🙂 .
Mums pasisekė, kad tą vakarą vyko kažkoks renginys ir kiemelyje nuolat repetavo įvairių šokių ansambliai su tautiniais drabužiais, tai pasigrožėjom ir netikėtais pasirodymais.
Grįžtant į Kurresaarę Kulli pravedė 1,8 km ilgio senoviniu kalkakmenio apdorojimo keliu. Šis akmuo randamas saloje, vietoj kasamas, degamas senovinėse krosnyse (tai išsaugota dėl paveldo, ne dėl ekonominių priežasčių) ir buvo viena pagrindinių (nes vietinė ir pigi) statybinių medžiagų.
Ilgą dieną baigėm itališkame restorane, kur smagus šeimininkas (pabrėždamas, kad yra tik šeimininkės vyras 😉 ) su vyno taure atėjo pakalbinti mūsų grupės.
Patricija visą dieną labai intensyviai autobuse mezgė ir jau vakarienės metu demonstruoja, kokį krepšelį, pritaikiusi kutus, ji padarė iš ryte pradėto pavyzdėlio.
Siekdami teikti geriausią patirtį, įrenginio informacijai saugoti ir (arba) pasiekti, naudojame tokias technologijas kaip slapukus. Jei sutiksite su šiomis technologijomis, galėsime apdoroti duomenis, tokius kaip naršymo elgsena arba unikalūs ID šioje svetainėje. Nesutikimas arba sutikimo atšaukimas gali neigiamai paveikti tam tikras funkcijas.
Funkcinis
Visada aktyvus
Techninė saugykla arba prieiga yra griežtai būtina siekiant teisėto tikslo – sudaryti sąlygas naudotis konkrečia paslauga, kurios aiškiai paprašė abonentas arba naudotojas, arba tik tam, kad būtų galima perduoti ryšį elektroninių ryšių tinklu.
Parinktys
Techninė saugykla arba prieiga yra būtina teisėtam tikslui išsaugoti nuostatas, kurių neprašo abonentas ar vartotojas.
Statistika
Techninė saugykla arba prieiga, kuri naudojama tik statistiniais tikslais.Techninė saugykla arba prieiga, kuri naudojama tik anoniminiais statistikos tikslais. Be teismo šaukimo, jūsų interneto paslaugų teikėjo savanoriško įsipareigojimo ar papildomų įrašų iš trečiosios šalies, vien šiuo tikslu saugoma ar gauta informacija paprastai negali būti naudojama jūsų tapatybei nustatyti.
Rinkodara
Techninė saugykla arba prieiga reikalinga norint sukurti naudotojo profilius reklamai siųsti arba sekti vartotoją svetainėje ar keliose svetainėse panašiais rinkodaros tikslais.
