Specialų megztinį žiemos šventėms svajojau nusimegzti jau keletą metų, bet kažkaip lakdavau tos kalėdinės žiemos nuotaikos, o su ja kasmet ateidavo ir stipriai išaugęs darbo kiekis, tik spėk suktis – su bet kokiu megztiniu 🙂 . Praeitų metų rudenį jau buvau apsisprendusi ir dėl modelio, ir net siūlus atsidėjusi, bet kelininkų istorijos – koks siurprizas! – pasikartojo ir aš tuo metu ne tik prie šventinio megztinio, išvis prie mezgimo, net neprieidavau.
O po Naujųjų atsitiko savaitinės atostogos ir aš realizavau tai, apie ką tiek laiko svajojau ir planavau. Ne laiku? Kaip čia pasakius… Po Naujųjų, nepaisant gausaus sniego ir jau pamiršto šalčio, kažkur giliai širdyje jau ateina pavasaris ir man nesinori net jokių žieminių dekoracijų namie, bet megztinį dar smagiai porą mėnesių nešiojau. Buvau sugalvojus jį prie languoto vilnonio sijono, bet šaltis sutrukdė šią idėją realizuoti darbe, o nuotraukoms radom laiko tik kelionėje, prie patogių kelnių, bet riebi raudona varnelė uždėta turbūt kokia dešimtmečiui į priekį 😉 .
Kai aš galvojau apie kalėdinį megztinį, neturėjau mintyse nieko su konkrečia šventine simbolika, ką apsirengtum trumpam laikui tarp Kalėdų ir Trijų Karalių. Norėjau universalaus rūbo, kurį galėčiau rengtis bet kuriuo metų laiku, o žodį “kalėdinis” man čia realizavo raudona spalva – pagrindinė žiemos švenčių paletėje.
Modelį pasirinkau jau kartą megztą, labai norėjosi tokio tradicinio, jaukaus, gal truputį senovinio (prie vilnonio languoto sijono!), nes šitos šventės man yra apie tradicijas ir pastovumą, o ne eksperimentus. Susegamo (parinkau net tokias truputį juokingas medines sagutes su pušies šakele ir kankorėžiu), lyg kokio močiutės megztinio.
Siūlus pasirinkau ne rekomenduotą dizainerės vilną su moheriu, nes norėjau vilnos be moherio, seniai rūpėjo rimčiau išbandyti portugališką Amalia vilną, o ir jos lentynoje radau pačią gražiausią raudoną spalvą.
Retas procesas suteikė man tiek malonumo, kiek šio megztuko atsiradimas. Aš turėjau laiko, niekur neskubėjau, o ir siūlas buvo reto gerumo – pakankamai storas, elastingas, gražiai atskleidė tekstūrinius raštus ir buvo vienas džiaugsmas rankoms. Nusimezgė greitai, net pati nepastebėjau. Labai džiaugiuosi, kad neatidėjau šito reikalo kitoms Kalėdoms – per tą užimtą metą jau turėsiu kuo tinkamai apsirengti 🙂 .
O apatinės nuotraukos – linksmai fotosesijai prisiminti, kaip mane, bijančią aukščio, Kristina mokino užsimerkus atsišlieti į laukan pasvirusį langą.
Megztinis megztas iš Rosarios4 Amalia 37, modelis – “Esther Jacket“.
