Sniegenos atskrido

Kalėdų senelio maišo apžiūrėjimą tęsime ir po numatytos Trijų Karalių datos (pasirodykit, kas dar prislėpęs kokių lobių turite), nes labai jau jis gausus ir gražus, tik šiandien trumpam nuo jo atsitraukiame, kad pro langus pastebėtume labai svarbų žiemos įvykį – sniegenos atskrido!

Sniegenos visą laiką gyvena pas mus, bet prie žmonių ima rodytis tik žiemos viduryje, kai miške nulestos visos šermukšnių uogos (matote, kiek nedaug jų ant šakelės beliko?). Į mišką atgal sugrįš sniegui tirpstant, todėl mums jos asocijuojasi su žiema, kada jas matom:).
Naujose Vaidos pirštinėse sniegenos labai gražiai stilizuotos, kas keistai dar labiau sustiprina jų realumo pojūtį. Uogos veltos, šakelės siuvinėtos, paukšteliai sniege išmegzti ripsinės intarsijos būdu, žodžiu, buvo reikalų, bet rezultatas toks gražus ir džiuginantis, ne mažiau už tikras raudonpilves:). Tik vilnonės šiltesnės, kaip ir žiemai pridera;).

Raudoną ne veltui sniegenos žiemą ant savo pilvelių mums atneša – ši spalva teikia džiaugsmą, ji šildo ir gydo bei sukuria šventę. Gyvena ji šalia mūsų visus metus, bet kaip ir sniegenas, ją labiausiai pastebime žiemą, kai aplinkui viskas palengva juodai baltu kinu virsta. Jei dideliam raudonam drabužiui kartais mums pritrūksta ryžto (o seniau ir dažų), tai spalvingi ryškūs aksesuarai yra kaip prieskoniai virtuvėje.
Sniegenų pilvukų spalvos naujos Irenos pirštinės šildys trigubai – ir ugnies raudoniu, ir islandiškos vilnos kaitra, ir ypatinga susukto mezgimo technika, į kurios kursus Irena pakliuvo truputį sirenų paviliota. Visas klubas susiruošė, o kad ji ir tą ketvirtadienį buvo, tai kartu prigriebė. Labai tikiuosi, kad nesigaili;). Ypač kai TOKIA pora yra tavo pirmosios pirštinės!

Pirštinės su sniegenomis megztos ir fotografuotos Vaidos B.M. Siūlai – Aade Long 8/2 (tamsiai raudona ir nedažytos balta bei pilka), modelio autorė – Svetlana Novikova. Antroji pora megzta ir fotografuota Irenos Žilienės, siūlai – Lettlopi 1409, 1403, 0051.

Draugystės komplektas

Mūsų draugystės projektas ne tik sėkmingai gyvena ant daugelio kaklų ir pečių, bet ne mažiau sėkmingai jis plečiasi ir auga. Ne tik pati idėja vis naujais įsikūnijimais pasirodo, bet tos pirmosios mūsų pasidovanotos skaros taip ir prašosi atitinkamų priedų 🙂 . Aušra ne vienintelė pratęsė savo dovaną (kaip ir ne vieną draugystės skarą mezgė 😉 ), bet turbūt tik jos komplektas kol kas apėmė visą žmogų – nuo ausų iki pirštų galiukų 🙂 .

Viską vienija bendros spalvos ir tas pats nukeltų akių raštas. Skara, kaip matote, užsiaugino kepurę, pirštines, abi žavingai nevienodas, kaip ėjo stebuklingo kamuoliuko siūlai, ir kurioms riešus savo skaroje naudotu raštu numezgė Gražvydė, ir kojines, kurios yra tokios pat būtinos Aušros žieminio garderobo dalys, kaip ir visi kiti aksesuarai.

Labai man gražus komplektavimas – tas pats margas siūlas, dominuojantis skaroje, tas pats nukeltų akių raštas, bet fonas visuose trijuose naujuose daiktuose subtiliai kinta nuo ripso kepurėje prie išvirkščių akių pirštinėse ir gerų akių kojinėse.

Pabaigai – juokinga istorija. Susitinkam su Aušra stotelėje pasifotografuoti, kad jai nereikėtų niekur visuomeniniu transportu važinėti, aš greitai viską užfiksuoju, atvažiuoju į darbą, o ten FB manęs laukia ši nuotrauka, atsiųsta tuo metu gyvenusios Romoje (!) dukros. Draugė jos pro šalį ėjo ir užfiksavusi fotosesiją nusiuntė Kristei. Niekada dar man pasaulis neatrodė toks mažas 🙂 .

Aušros Grigelionienės megztos kojinės, pirštinės ir kepurės ir nuotraukos iš miško. Siūlai – Zauberball Crazy 1537 (Rudens saulė)

Laukiam žiemos!

Mezgimas yra tikra supergalia ir tai ne tik gebėjimas savo rankomis pagaminti daiktą (tas taip pat netolimoje virtualėjančioje ateityje turbūt taps supergalia 😉 ). Greičiausiai bet koks amatas atsilygindamas apdovanoja savo ištikimus adeptus tam tikromis savybėmis, bet mezgėjų pažįstu daugiausiai ir galiu užtikrintai pasakyti, kad šis gebėjimas žmogų pakelia keliais laipteliais antžmogiškų galių link. Neapsigaukime, kai girdime frazę, jog “aš labai mėgstu megzti”, kad tai reiškia jaukų klaksėjimą virbalais prie televizoriaus iš neturėjimo ką veikti. Kai žmogus garsiai sako: “Aš labai mėgstu megzti”,  jis turi galvoje: “ir galiu tą daryti bet kokiomis sąlygomis, net jei dėl to reikėtų pralįsti pro biblinę adatos skylutę, aš atliksiu šį veiksmą pirmyn ir atgal greičiau, nei tu spėsi sumirksėti, ir kartosiu tiek kartų, kiek reikės, kad numegzčiau tą kiekvienoje eilutėje raštuojamą skarą iš voro verpiamų siūlų”.

Kartą Estijoje viename tarptautiniame renginyje riešinių kursuose aš turėjau studentę be vienos plaštakos. Pamačius ją man pakirto kojas – mezgimui ir taip abi rankos neprošal, o čia dar riešinių smulkumas, karoliukų vėrimas! Man pakako netakto pasisiūlyti jai padėti suverti karoliukus, save guodžiu tik tuo, kad jai turbūt tai buvo ne pirmiena… Nereikia turbūt nė sakyti, kad mezgė ji idealiai tampriai ir buvo viena greičiausių grupėje ;).

Kita istorija. Atostogauju kaime ir praleidžiu ketvirtadieninį klubo susitikimą. Po jo gaunu nuotrauką, jau nepamenu, iš dirbančios Rasos ar kurios klubo dalyvės – dvi mezgėjos sėdi… per dvi kėdes. Tai yra, ant vienos sėdi, o ant kitos padėjusios savo sugipsuotas kojas, kiekvienos ramentai kamputyje.  Kaip ir turėjau atjausti, bet juokiausi balsu. Ar gali tokia smulkmena, kaip lūžusi koja, sutrukdyti ateiti kartu pamegzti?

Tai va tas lūžusias Gražvydės ir Jelenos kojas man priminė Saulės nuotrauka, atsiųsta susukto mezgimo kursų atsiskaitymui, kuriam ir skirtas šiandienos įrašas. Saulė atsiuntė ją pranešdama, kad gali nespėti laiku pabaigti. Bet jeigu įsivaizduojate, kad žmogus su sulaužyta ranka ramiai sau sėdės ir kantriai lauks gipso nuėmimo, tada užsiims reabilitacija, ir tik tada palengva grįš prie mezgimo, tai labai klystate. Saulė tik pasiguodė, kad akys ne tokios lygios ir ne tas tempas ;). Ir čia kalbam ne apie šiaip mezgimą, o susuktą, kai prieš kiekvieną išmezgamą akį reikia atlikti papildomą veiksmą!
Saulės darbą užskaitom ir tokioje stadijoje, tesibaigia jis savo tempu, ir tęsiam pasirodymą 🙂 .

Živilė norėjo visiško minimalizmo, bet neprapučiamo ir labai subtiliai dekoruoto. Rašto idėją rado šiame bloge. 
Čia turėjo būti reikalų, nes estiška vilna pakankamai pūkuota, tai kiek prislepia visus rašto niuansus, o ir juoda spalva jai labai noriai tam padeda, bet Živilė patenkinta: “Labai patiko megzti šias pirštines dėl galimybės išgauti šiltą ir minimalistinį rezultatą”. Nepasigilinus į techniką ar nepačiupinėjus numegztos pirštinės viskas pasirodytų labai paprasta – nedidelis raštelis rieše ir lygus pagrindas. Bet visas tas pagrindas yra neperšaunamas, ką Živilė savo tampriu mezgimu ir taip galėtų padaryti, bet susukta technika keliagubai sustiprina efektą. O kad viskas nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo neįdėmaus žvilgsnio, puikiausiai atskleidžia išvirkščioji pusė pirmoje ir paskutinėje nuotraukose. Daili detalė – tokia pat minimalistine dvasia padaryta – tradicinė juostelė iš uždėjimo siūlų, kuria surišamos pirštinės, kad būtų galima pakabinti virš krosnies džiūti.

Jolanta, kaip visada pasirodė pioniere – pirmoji baigė savo porą sūnui ir padūsavo, kad “beliko tik žiemos sulaukti”. Na, sinoptikai ir dangus išgirdo jos norus 😉 . Numegzta pora šąlančiam rankas sūnui garantuos jam šilumą tol, kol bus ant rankų. Sirri vilna ir taip garsėja viena šilčiausių, o dar raštas išeliminuoja rimtą mezgimo minusą šalčių metu – perpučiamumą. Gana ilgas dekoratyvus riešelis gali būti nešiojamas ir taip, kaip numegztas, ir atlenktas. Pastebėjote turbūt, kad šios technikos išvirkščioji pusė ne mažiau gražesnė už gerąją 🙂 .

Rimutė ilgai ugnimi spjaudėsi, kaip ją nervino tas siūlų painiojimasis, bet draugių iš visų šonų pabakinama ir savo perfekcionizmo bei užsispyrimo vejama numezgė ypatingai šiltą porą iš subtilaus islandiškos vilnos derinio savo rankas šąlančiai marčiai dovanų.

Gunta rodė savo pirštinių nuotrauką dar su gerokai mažiau pirštų nei žmogus turi šį savaitgalį, bet kadangi neturėjo tokio svaraus pasiteisinimo kaip Saulė, teko baigti 😉 . Smagi dalis šioje poroje yra Guntos prisilietimas prie savo šaknų. “Normalias” latviškas pirštines, kurioms akių skaičius siekia netoli šimto, jai sunkiai sekasi gero (tai yra, žmogiško) dydžio, nors juvelyriniai mezginiai kaip ir jos antrasis aš, o šia technika – juokų darbas. 
Pridedam ypatingą technikos šiltumą ir galima nebijoti net merino 😉 .

Tiek šiai dienai, bet kursų dieną mūsų buvo gerokai daugiau, todėl dar laukiam iki vakaro, gal jūsų darbas jau baigtas ir primirštas liūdi kamputyje? Pasirodykit! Su nykštuku imsimės burtų traukimo vakare 🙂

Dar ne vakaras, o tik pavakarė. Ką aš sakiau, prašom, žmogus sugipsuota ranka jau visai arti pabaigos!

2020 12 02

Daugiau mezginių nesulaukėm, tai ryte užsimiegojęs burtų nykštukas ėmėsi darbo. Per visą savo burtų traukimo karjerą nykštukas taip išaugo, jog į nuotrauką dabar telpa tik ranka ;), bet ji savo darbą žino ir užtikrintai beda pirštu į antrą pirštinytę.

TA-DAM! Sveikinam Jolantą, kuriai atitenka pagrindinis prizas – kojininių virbalų apsauga (o jais ji naudojasi tikrai dažnai) ir mano mamos siūtas krepšelis siūlams – nemenkas, nes Jolanta yra labai rimta mezgėja :).

Paprastai visi mūsų kursų atsiskaitymai turi vieną prizą, tik nykštukas su sese kartais pasilinksmindavo traukdami antrą, trečią vietas… Bet šį kartą turim dar vieną specialų prizą. Jei būtų mano valia ir nebijočiau kažkaip nekorektiškai išsireikšti, pavadinčiau “Už juokingiausią nuotrauką”, bet rimtai tai turbūt būtų paskatinimo prizas Saulei už nesugipsuojamą valią :). Jai keliauja sruoga specialiai šiai technikai pagamintų švediškos vilnos siūlų – reabilitacijai, taip sakant ;).

Visoms visoms dar kartą ačiū už pasirodymą ir ištvermę – jos šiai technikai tikrai reikėjo! Tikiuosi, ateinanti žiema ir šiltos rankos bus pati geriausia dovana :).

Letenėlės ir kanopėlės

Baiba dar šią vasarą klausė, ar tiktų ploniausias islandiškos vilnos siūlas Einband tradicinėms latviškoms pirštinėms. Aš tada patraukiau pečiais, kaip ir turėtų, bet ką žinai neišbandęs. Dabar jau atsakyčiau užtikrintai ir dar Daivos atsiųstomis nuotraukomis pasiremčiau. Ji kaip tik ir išsirinko Einband, ieškodama plono siūlo labai smulkiems latviškų pirštinių raštams iš atsivežtos iš Rygos knygos.

Einband tiko daug akių reikalaujantiems raštams, bet tai dar ne viskas – kad pirštinės būtų tikrai labai šiltos (o ir švelnumas dar niekam nepakenkė ;)), jos dar turi minkštučiuką moherinį vidinį sluoksnį. Šis bandymas taip pat buvo naujovė, dabar jau užskaitom kaip pasiteisinusį :).

Atvėsus orams šiltos pirštinės vis gausesniu būriu iš spintų keliauja į dienos šviesą, bet šiosios buvo išbandytos (kartu su dvispalviu anglišku stulpeliu megztomis blauzdinėmis) dar vasaros gale prie jūros ir kelionėje atvirame ore :).

“Atsisveikinimas su vasara Nidoje, kai jau vakarais reikėjo ir “letenėlių” ir  “kanopėlių”, nes nebebuvo šilta… Gerai, kai visko, ko pritrūksta, gali nusimegzti, nes pvz., tokių pašildukų kojoms, nežinočiau, kur gauti :), o važiuojant motoroleriu jų labai prireikia. (Aš dar nuo savęs pridėčiau ir skaras su kepurėmis, ir megztukus…) O ir šiaip, turint šiltas pirštines, galima ramiai laukti žiemos…”

Šį paskutinį punktą, kai jau pasigrožėsite Daivos mezginiais, siūlau greitai greitai pasitikrinti spintoje, nes ruduo jau į antrą pusę ritasi… ;).

Daivos Janavičienės megztos pirštinės ir blauzdinės. Pirštinių raštas iš knygos “Knit like a Latvian”, siūlai – Einband 0942 ir 0851 kartu su Rowan KidSilk 611. Blauzdinės megztos iš Schoppel-wolle Zauberwolle 2357. Nuotraukos – RamoonPhoto.

Item added to cart.
0 items - 0,00