Patriotiškumas nuo gimimo

Daugelis mūsų jau numezgėme (tiek sau, tiek artimiesiems) visus kasmet per valstybines šventes naudojamus trispalvius mezginius dar iki Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio šventimo, bet kasmet mūsų gretas papildo nauji piliečiai ir šventas mezgančių močiučių reikalas yra jiems įtaisyti pirmąsias kojinytes su mūsų vėliavos spalvomis. O po to jau galima prie jų porelę (kartu su pirštinėmis) ir iš pačio gražiausio margo kamuoliuko numegzti – ir kad prie močiutės pirštinių derėtų, ir kad grožis suptų nuo pat pirmos dienos :).

Aušros Svarauskienės mezginiai būsimam vaikaičiui ir pirštuotos pirštinės sau pačiai. Baltos kojinytės megztos iš nedažytos estiškos Aade Long 8/2 vilnos. Margas kūdikio komplektėlis ir pirštuotos pirštinės megzti iš Schoppel-wolle Wundercklekse 2433 (Shin-Kyo tiltas), kojinyčių modelis – „Junasukka„.

Latviškos pirštinės

Aušra gavo dovanų latviškų pirštinių knygą, o po kiek laiko pastabą, kad kažko nelabai ji ta knyga naudojasi ;). Tai pasinaudojo:

Raštą truputį modifikavo, nes ne visi gimė su latvišku genu ;), bet rezultatas, sutikite, labai labai artimas originalui – iš tiek akių (beveik 100!) ir dvigijės estiškos vilnos numegzti normalaus žmogaus rankai tinkančias pirštines – ne juokų darbas!

Apie gražumą tai nebekalbėsiu, tekalba nuotraukos :).

Aušros Svarauskienės megztos pirštinės iš estiškos Aade Long 8/2 vilnos, raštas (truputį modifikuotas) iš M.Grasmane knygos „Latvieša cimdi“ (pirštinių modelis iš vakarų Vidzemes regiono (Rietumvidzemes novads), Sigulda).

Neperšaunamos pirštinės

Šiandieninis įrašas truputį vėluoja, nes laukiam visų dalyvių, kurie šiandien turėjo pademonstruoti susukto mezgimo kursų rezultatus ir aš negaliu atsistebėti bei atsidžiaugti vaizdais – mezgimas šita technika yra labai efektyvi priemonė prieš šaltį ir žvarbą, bet tikrai lėta ir atidos reikalaujanti. Ja galima megzti pačius įvairiausius dalykus, tačiau įtariu, abu argumentai nulėmė, kad visos kursų dalyvės pasirinko pirštines – rankos žiemą šąla daugeliui, na, ir ne megztinio dydžio tai yr daiktas ;).

Turbūt niekieno nenustebins ir siūlų pasirinkimas – islandiška Lettopi. Ji pirštinėms gera ir paprastai numegzta, o susukta iš dviejų siūlų – rimčiausia apsauga prieš šalčio ir drėgmės klastas ;). Atkreipkite dėmesį į žavingą tradicinę detalę, kurią kai kas pritaikė ir savo poroms – iš uždėjimo siūlų galų supinamos virvelės, už kurių pirštinės buvo pakabinamos prie ugnies džiūti.

Po dekoratyvaus riešelio kas rinkosi vienspalvius raštus, kas – lygų pagrindą, bet negalvokit, kad pastarasis pasirinkimas yra legvesnio kelio ieškojimas, su šita technika užtenka reikalų ir „tik“ lygiai mezgant ;), todėl Jurgitos nykštį užskaitom ir su virbalais, nes nors iki finišo tiesiosios dar gabaliukas, bet nueitas kelias įspūdingas!

Renata pasistengė surengti rimtą fotosesiją, tai galite pasigrožėti ir riešelio detalėmis, ir išmoningu subtiliu pagrindo raštu, ir raištukais pakabinimui ;).

Laukiam vakaro ir dar kokių pasislėpusių porų ir kviesim burtų nykštuką ;).

2022 02 02 rytas. Daugiau nei pirštinių, nei kitų mezginių nebepasirodė, todėl žadiname burtų nykštuką ir… Net jei akys dar užsimerkusios, pirštas tiesiasi link… Astos Skarulienės vardo! Jai keliauja mano mamos siūtas mezgimo krepšelis, kad kitą kartą ėmusis tokio ilgai grojančio projekto, ji turėtų kaip patogiai jį visur su savimi nešiotis (pirštines, žinau, baigė pas draugę 😉 ).

Sveikinimai nugalėtojai ir visoms visoms, pabaigusioms ir dabar labai puošniai nebebijančioms jokių šalčių :).

Pirma pirštinių pora megzta Jūratės Tamošauskienės Lettlopi 1406, 1704. Antra pora megzta ir fotografuota Astos Skarulienės, siūlai – tas pats Lettlopi 0051 ir 0005. Trečia pora megzta ir fotografuota Jurgitos Sadauskienės, siūlai – Lettlopi 0054, 0005, 9431. Ketvirta pora megzta ir fotografuota Renatos Starkienės, siūlai – Lettlopi 9419, 0051, 1703.

Studentiškas projektas

Pastaruoju metu stebiu labai džiuginančią tendenciją – vis daugiau jaunų žmonių atranda mezgimo džiaugsmą. Parašiau „jaunų“ ir pagalvojau, kad gal nelabai politkorektiškai skamba, bet tiesa ta, kad vyresni žmonės mezgimą vienokiu ar kitokiu būdu „čiupinėjo“ – ar tai būtų užduotys mokyklos darbų pamokose, ar būtinybė tuščių parduotuvių metais papildyti savo garderobą. Ateina karta, kuriai iki tol šis amatas buvo labiau iš istorijos skyrelio, daugelyje šalių mezgimo nebemokoma mokyklose, o vaikai greitai išeina iš namų, nelabai gilindamiesi į tai, kokiu būdu gimsta jų spintoje atsiradusios (jei išvis atsiranda) močiutės dovanotos kojinės.

Paraleliai stebiu ir kitą tendenciją, čia jau su amžiumi nesusijusią – vis daugiau žmonių atranda mezgimo kartu džiaugsmą. Tą seniau turėjo visos bendruomenės, kur žmonės rinkdavosi kartu tinklų rišti, verpti, megzti, siuvinėti ar skiautinius siūti. Dabartiniais laikais tokius susibūrimus žada pakeisti virtualios grupės ir jos, žinoma, yra didelis gėris, bet niekas – niekas! – nepakeis realaus bendravimo džiaugsmo, o kai jungia kartu ir bendra veikla… Visai nesunku atvažiuoti ir iš kito miesto galo, nes, kaip pasakė vieno mezgimo būrelio dalyvė (perpasakota istorija, todėl dėl citatos galvos neguldysiu, bet mintis tikrai ta), „ką jau mes numegsim, tą, bet taip smagu kartu būti ir tuo užsiimti“.

Tokia ilga įžanga prieš pasakojant istoriją, kurią iliustruoja šios smagios nuotraukos :).

Kartą vakarą atėjo į parduotuvę būrys jaunų studenčių, spėjau (pasitvirtino vėliau), kad jos Erazmus programos dalyvės, nes bendrai kalbėjo angliškai, o tarpusavyje vis skirtingomis kalbomis. Atėjo pirkti siūlų ir virbalų pirštinėms. Ilgokai apžiūrinėjom lentynas, nelabai supratau, ko tiksliai joms reikia, kol žodis po žodžio išsikalbėjome. Pasirodo, viena merginų ruošėsi mokinti visą tą smagų būrelį megzti pirštines. Paprašiau parodyti numatytą modelį (visos planavo megzti vieną) ir pagal akių skaičių išsirinkom tam projektui islandišką Lettlopi vilną. Būsima mokytoja išrinko virbalų dydį ir visos su tokiu pačiu komplektu, tik kiekviena skirtingos spalvos, išskubėjo mokytis. Jų entuziazmo nemoku nupasakoti!

Visoms, išskyrus norvegę mokytoją (ji, aišku, išrinko norvegišką pirštinių raštą 😉 ), tai turėjo būti pirmas mezginys. Ne šalikas, ne puodkelė – žakardu 5 virbalais megztos spalvotos pirštinės.

Po kiek laiko į parduotuvę vis užsukdavo angliškai kalbančios merginos rinktis siūlų pirštinėms, ir kai jų atėjo ne viena, ir ne dvi, tik įtarus klausdavau, ar ji ne iš tos pačios smagios norvegiškų pirštinių kompanijos. Iš tos pačios – ir tiesiai jas kreipdavau prie tos pačios lentynos, iš kurios rinkosi jų draugės.

Tik viena studentė nesiryžo imtis tokio projekto, nebepamenu, ką pasirinko, šaliką ir galvos juostą, bet mokėsi megzti tame pačiame spindinčių entuziasčių būryje pas tą pačią mokytoją. Taip ir įsivaizduoju kartu susirinkusią kompaniją…

Paprašiau merginų pasirodyti, labai jau man smalsu buvo pamatyti jų veiklos vaisius – ir sulaukiau! Tikra kalėdinė dovana buvo man diena, kai trys mezgėjos (dalis jau buvo išsivažinėjusios namo, kaip ir mokytoja) pasirodė su savo megztomis pirštinėmis.

Ant eglutės padėta dar neišskalbta pora – Cara jas numezgė tėčiui Kalėdoms. Nežinau, kuris, jos tėtis Kalėdų rytą, pačios merginos ar aš, tą gruodžio dieną buvo laimingiausi žmonės pasaulyje.

Sausio 13 dieną dažniausiai dienoraštyje pasirodydavo tautiniai mezginiai, skirti mūsų iškovotai laisvei. Trispalvių turbūt jau visi prisimezgėme, o ši tarptautinė kompanija šiandien atsirado dienoraštyje neatsitiktinai – jei ne ta sunkiai iškovota laisvė, nebūtų Vilniuje šito angliškai klegančio linksmo būrelio su islandiškos vilnos norvegiškomis pirštinėmis.

Charlotte, Cara iš Vokietijos ir Jenny iš Norvegijos (mokytoja Rikke). Siūlai- Lettlopi 0051, 9419, 9422, 0005, 0054, 0056, 1701.

Item added to cart.
0 items - 0,00