Besiskundžiantiems, kad megzti lygų juodą šaliką yra natūrali kankynė, siūlau puikų būdą pratęsti agoniją – anglišką stulpelį. Ne tik sunkiai įžiūrėsite tamsioje žiemiškoje aplinkoje, ką ir kaip mezgate, dar ir trypčiosite vienoj vietoj, kiekvieną eilutę pakartodami praktiškai du kartus. Pridėkite dar tokią smulkmenėlę, kad šalikus dabar nešioja didelius, plačius ir ilgus – šituo projektu „mėgausitės” tikrai ne vieną dieną ir ne dvi.
Taip skambėtų eilinis užsakymas ar nelabai artimo žmogaus poreikis. Tik viskas stebuklingu būdu pasikeičia, kai tokio šaliko užsimano vaikutis, kuriam šiaip mamos mezginių nelabai ir reikia, yra ką nusipirkti (ir su prašmatnesniu ženkliuku 😉 ). Užtenka tik užuominos, kad praeitų metų kaklašildis prasitampė ir jis jau visai norėtų paprasto šaliko… Taip, tokio pat juodo ir visai paprasto, taip, tas pats angliškas stulpelis labai tiks.
Tiko :).
Manot, aš viena tokia – cha, cha! Fotografavau Živilės dukras ir viena jų, kad pademonstruotų naują megztuką, nusivyniojo didelį ir platų šaliką. Juodą. Megztą tuo pačiu anglišku stulpeliu. Ir dar su kutais!!! Tų pačių mamos rankų darbą, kurios ir numegs, ir dar apvynios gražiausiu būdu :).
Vyriškas šalikas megztas iš Drops Karisma 53. Antrasis megztas Živilės Mažeikienės iš WYS Bluefaced Leicester DK 099.
Pasiilgusi kino šį rudenį aš prisipirkau krūvą bilietų į Scanoramą ir lengvam savo liūdesiui nei vieno pasirinkimo negalėčiau iš širdies rekomenduoti. Bet iš paskutinio matyto filmo („Alkio skonis„) aš išėjau sužavėta ne tik pagrindinės aktorės grožio, bet ir jaukaus šiltuko, kurį ji dėvėjo vieną šaltą ir dramatišką jos šeimyninio gyvenimo dieną.
Neilgai trukau namie rasti originalų modelį (filmas naujas, tai ir herojai apsirengę pagal paskutinę madą, o turint galvoje, kad veiksmas vyksta Danijoje, kur šis aksesuaras yra žiemos baliaus karalius, keista, kad pamačiau tik vieną), kurio įkvėpta ir numezgiau savąją versiją.
Originalas megztas netikru anglišku stulpeliu, aš jį palikau tik kaklo bei pabaigos krašteliams lengvam sutraukimui, man šiltuko norėjosi tokio rimto ir storo, kad nedvejojau dėl tikro angliško stulpelio. Siūlų pasirinkimas buvo atitinkamas – kai paprašiau Dalios padėti man priderinti moherį prie Lettlopi, jaučiau iš jos žvilgsnio, kad nedaug trūko iki piršto pasukiojimo prie smilkinio: „Ką aš iš tokio derinio ruošiuosi megzti???”.
Štai tokį daiktą:
Mezgamas nuo viršaus lengvai pažaidžiant stulpelio juostelėmis – priekis su nugara skirtingi tam pačiam įdomumui. Šoniniam sujungimui pasirinkau juosteles, kad lengviau būtų galima koreguotis plotį. Šiaip mezgant tiksliai pagal aprašymą daiktas gaunasi nemenkas, todėl smulkesni nešiotojai turėtų anksčiau išskirti priekį ir nugarą, taip sumažindami būsimo šildytuvo plotį.
Man toks masyvus reikalas labai patiko, gali rengtis ir ant storiausio megztinio – niekas nieko neaptemps ir nespaus. Ir siūlų derinys labai patiko – tokį masyvų pūkuotą storulį įsivaizdavau nuo pat pradžių.
Suabejojau tik Lettlopi universalumu (ne šiltumu ar gerumu, o švelnumu 😉 ), todėl megzdama antrą variantą draugei, su kuria mes nuo jaunystės labai mėgstam nešioti tokius pat rūbus, įtartino minkštumo islandišką vilną pakeičiau labiau priimtinesne Drops Karisma.
Šiandien paskelbto modelio nebenumegsite niekam dovanų po šių metų eglute, bet… pagaliau atšventę ilgėjančių dienų pradžią, po visų šventinių rūpesčių galbūt turėsime truputį daugiau laiko sau :). Ir šaltą ilgą žiemą prieš akis. Tebūna ji lengva ir šviesi! Ir labai šilta ;).
MZ trumpam atsisveikina su tinklaraščio rašymu, vėl sugrįšime į eterį po Naujųjų. O Jums visiems, patys ištikimiausi MZ bičiuliai, linkim laimingų šventų Kalėdų, po pačia skaniausia ir gražiausia saldainine MZ eglute palikdami dovanų – naują modelį šių metų tema :).
Pilkas šiltukas megztas iš Lettlopi 0054 kartu Isager Silk Mohair 66, žydrasis – iš Drops Karisma 30 kartu su Isager Silk Mohair 41. Modelis – „Alkio skonis arba Sniego karalienė”.
Iš antrų atostogų kaime grįžtu ne tik su stiklainėliais aviečių uogienės, bet ir su antru kaimui skirtu megztiniu. Tai yra, grįžtu be megztinio, jis jau įsitaisė savo naujuose namuose – kaimo spintoje, bet nuotraukos leidžia suskaičiuoti visus atostoginius viščiukus ;).
Šis megztukas – mano pastarojo laiko atradimas, tuoj papasakosiu, dėl ko, nes iš nuotraukų niekaip nenuspėsi: reglanus vulgarus be jokių įmantrybių ir tiek.
Jei pagalvotumėte (tie, kas pažįstami su MZ asortimentu) apie Drops Karisma siūlus lentynose, tai daugeliui greičiausiai jie asocijuotųsi su tokiu baziniu paprastu siūlu. Gryna vilna, skalbiama mašinoje, vidutinio storio, lygiai (dauguma spalvų) dažyta, nekandi, bet ir ne pati švelniausia, turi lengvą vilnonį debesėlį aplink, bet jokių charakteringų pūkų. Toks truputį joks, be kažkokių išskirtinių bruožų bazinis siūlas. Patraukia jis savo nedidele kaina ir didele spalvine palete, dėl ko jis yra labai mėgstamas pirmiems vaikų darbams bei rizikingiems eksperimentams. Greitai mes tokius siūlus apeiname bandydami labiau charakteringus, raiškesnius, subtilesnius ar tiesiog įdomesnius. Aš nesu jokia išimtis tame kelyje, bet kasdien matydama prieš save visus parduotuvės siūlus, vis ieškodavau galvoje (o dar dažniau interneto platybėse) modelio, kuriame šis siūlas atsiskleistų, kuriame visos jo kitais atvejais neišraiškingos pusės būtų pačios svarbiausios ir reikalingiausios, kad jis būtų ne pigesnis (ir dažnai prastesnis, nes kiti tikslai) pakaitalas, o pagrindinis ir tiksliausias pasirinkimas.
Radau čia, įraše apie krepšelį, bet aš pamačiau modelio megztinį, kurio grafiškas tekstūrinis sprendimas prašyte prašėsi būtent tokio siūlo – visiškai lygaus, apvalaus, jokio maskuojančio pūko, o svarbiausia, man jam reikėjo būtent tokios aiškios, lygios, kitais atvejais plokščios spalvos, bet tas spalvos lygumas, aiškumas ir paprastumas čia tarnavo pagrindiniam sumanymui.
Amerikos nebeišradinėjau, pasirinkau tik spalvą. Iš gausios bendrai, bet labai siauros man tinkančių spalvų. Prie pirmo niuansuoto ir melanžinto prisijungė ryškus žydras debesėlis – tikrai ne medaus ištroškęs meškiukas! 😉
Pasilikau ilgą kaklą (šaltu oru be jo niekaip!) ir tiksliai sekiau originalo nuotrauka. Ten siūlas gal storesnis (aš mezgiau 3,5 mm virbalais), bet labai jau man Karisma tiko visais kitais parametrais. Gal tik kiek pailginau ir rankovėmis pasirūpinau ne per plačiomis ir vėjo į vidų nekviečiančiomis.
Pozuojančią Kristę jis nuteikė išdykėliškai, besikeisdama rūbus ji net nepastebėjo, kuria puse rengiasi. Nepastebėjau fotografuodama ir aš, tik tvarkydama nuotraukas atradau, kad nuotraukose prie pianino dingo gerų akių reglano takeliai. Geras atradimas, praktiškas.
Megztukas megztas iš Drops Karisma 65, modelis rastas čia.
Artėjant vasarai (= ilgi šviesūs vakarai + atostogos) visuomet planuojuosi rimtus mezginius ateinančiam sezonui, nes šaltis nepučia į pakaušį savo ledinio kvapo ir negena kuo greičiau apšiltinti visas pamėlusias rankytes ir kojytes su ausimis, galima skirti laiko pagalvojimui, paplanavimui, galų gale ilgesniam pasėdėjimui. Mano favoritas vasarai yra šiltas pledas, bet visuomet šiuo metų laiku prisimenu draugę, kuri kasmet megzdavo per atostogas vyriškus megztinius – vyrui, tėčiui, sūnui… Jau kiek metų ji nebemezga dėl sveikatos, o jos pasėta idėja gyvena – naujas Daivos megztukas sūnui, pamatytas kaip tik šiuo metu, man sukėlė nostalgiškų prisiminimų bangą, o mezgančią kompaniją, tikiu, įkvėps tokiems pat rimtiems projektams.
Su nauju megztiniu kol kas pozuoja mama – sūnus dėl pandemijos dar negrįžęs namo iš užsienių. Bet „nuo rudens nes kitais metais studijos Skandinavijoj, o ten šiluma tikrai nepamaišys„. Nepamaišys ne tik šiluma, Karisma yra superwash kategorijos siūlas, kurį ramiai galima skalbti mašina, tai ir tokį patogumą jaunas vyrukas tikrai įvertins ;). Kaip ir prie visko tinkančią spalvą, gražų, klasikinį modelį trikampiu kaklu su šmaikščiai vietoj priekio nugaroje įkomponuota pynėta detale. Bet visa tai – tik papildomos detalės prie pagrindinio dalyko. Toks megztinis yra tikras mamos apkabinimas, ir šildantis, ir saugantis, ir globojantis.
Daivos Vidžiūnienės megztas megztukas ir nuotraukos. Siūlai – Drops Karisma 44, modelis – „Audierne„.
