Harry Styles megztuko interpretacija

Šiandieninis įrašas atsišakoja nuo vakarykščio kita kryptimi – originalaus įkvėpėjo. Kaip jau vakar rašiau, Harry Styles megztinis tapo tokiu populiariu, kad originalą nupirko V&A muziejus ir iš jo aš į MZ atvežiau atviruką su megztinio nuotrauka. Ir taip skelbimo lentos puošmena, ir patogiau visada turėti po ranka, kai dar viena mezgėja ateina jam siūlų – nebereikia ieškoti telefone, jis visam gražume kabo mūsų skelbimų lentoje 🙂 . Smagioji šio reikalo dalis, kad megztukui įgijus beprotišką populiarumą, buvo parašytas nemokamas jo mezgimo receptas (jį galite rasti čia), tuo būdu tą populiarumą tik auginantis 😉 .

Siūlus šiam megztukui pirko tikrai labai daug kartų, bet tik dabar pasisekė pamatyti vieną labai dailų rezultatą :). Parodė jį Asta, „tarpinė grandis” tarp mezgėjos ir nešiotojos 🙂 .

Megztuką numezgė mano mama savo anūkei (mano dukrai). Aš buvau tik „projekto vadovė”, vertėja, šį bei tą susiuvau ir nespėdavau važiuoti pirkti siūlų papildymo 🙂 .

Panaudojome labai daug Drops Eskimo siūlų (kas ir buvo tikėtina su tokiu storu neskalsiu siūlu 😉redakcijos pastaba) ir šiek tiek plonesnių raudonų (apykaklei, rankogaliams ir apačiai).

Tris kartas apjungiantis projektas ne tik puoš ir šildys jaunąją nešiotoją, nedaug drabužių gali pasigirti muziejine kilme 😉 .

Henrikos Jarūnienės megztas megztinis, dukros Astos nuotraukos, siūlai – Drops Snow 106, 12, 02, 25, 83, 104, Drops Nepal 3608, sagos – Union Knopf. modelis – „JW Anderson Colour Block Patchwork Cardigan„.

Metų projektas

Šios dienos herojus – didelis, rimtas, šiltas ir storas megztukas – nėra pirmas Eglės kuruojamas projektas su augančia mezgėjų karta. Šiame dienoraštyje turėjote progos pasigrožėti per karantiną pradėtais keturių sesių su mama mezgimo būrelio su Egle priešakyje vaisiais – savo gražiose nuotraukose ji įamžino pėdutes, riešines, kojines ir baktusus.

Šį kartą Eglė tapo vienos iš sesių metinio projekto Valdorfo mokykloje vadove. Rugilė savo metų darbui pasirinko megzti megztinį ir pats natūraliausias dalykas, rodos, kad paprašė vadove būti Eglės, lydėjusios mergaites pakankamai kalvotame mezgimo kelyje 😉 .

Rugilės pirminė idėja buvo tokio stiliaus megztukas (jo nuotrauką aš parvežiau iš V&A muziejaus MZ skelbimų lentai, toks populiarus jis buvo pastaruoju metu 😉 ), tik ji norėjo švelnių ir nekontrastingų spalvų. Jos abi su Egle atvažiavo į parduotuvę ir Rugilė ilgai rinkosi pačias gražiausias jai spalvas, derino, dėliojo, planavo, Eglė nuotraukose užfiksavo tą pirmą smagų planavimo etapą.

Patyrusią vadovę turėti yra neįkainojamas gėris – tą megztuką galima megzti pačiais įvairiausiais būdais: kiekvieną kvadratuką atskirai, paskui juos susiūti, intarsija, moduliniu būdu. Eglė pasiūlė pačią optimaliausią išeitį – „Stripe Tease” kojinių principu. Numezgamas apačios kraštelis, o paskui mezgamos juostos, keičiant spalvas, kad juostą sudarytų kvadratėliai. Antra juosta primezgama prie pirmos ir t.t. Reikalo paprastinimui rankoves Eglė pasiūlė megzti juostomis – rankovės siauros, o kūno kvadratėliai pakankamai dideli, kad viskas su kuo mažiau vargo susieitų į harmoningą visumą.

Kad viskas eitųsi taip sklandžiai, kaip rodosi iš nuotraukų ir pasakojimo, Eglė su Rugile iš anksto suplanavo darbus – suskaičiavo kvadratėlius ir išdalino juos projektui skirtam laikui. Jei nieko nepainioju, savaitei buvo skirti 8 kvadratėliai.

Reto gerumo projektas – kai vienu ypu gali „prisimatuoti” du gyvenimo scenarijus – buvimo mokytoja ir buvimo daugiavaikės šeimos mama. Nuo spalio, kiekvieną trečiadienį mezgėm dviese su Rugile, o nuo Naujųjų metų prie mūsų stalo įsikūrė ir dvi siuvėjos – Saulė, siuvanti džemperį (kaip lietuviškai??) ir jos siuvimo mokytoja, mano dukterėčia Miglė. Mano sūnus ir Miglės korgis buvo palaikymo komanda.”

Nuotraukose matote baigtą megztinį pristatyme ir ant laimingos nešiotojos bei truputį proceso detalių. Pabaigusi Rugilė galėjo didžiuotis, kad įveikė pagundą kažkuriuo metu megztinį paversti liemene ir dabar abi su mokytoja galėjo džiaugtis rezultatais. Ir neaišku, kas čia svarbiausia (tubūt abu 😉 ), ar naujas, šiltas, stilingas megztinis savo rankomis ar jausmas, kad tu gali svajonę paversti tikslu ir planingai ją įgyvendinti.

Eglės Lašinskienės fotografuotas, aprašytas ir kuruotas projektas, megztinį mezgė Rugilė Drops Snow (spalvų numeriai trečioje nuotraukoje).

Polka dot cardi

Testiniai mezginiai yra nevienareikšmiškas dalykas. Kai jau pasirašai avantiūrai, turi tiksliai sekti dizainerio instrukcijomis ir įvairūs nukrypimai nėra visuomet sveikintini. Kas ir suprantama – dizainerio tikslas yra patikrinti aprašymą, o rūpestis, kad daiktas tiktų tavo individualiai figūrai yra… tavo asmeninis rūpestis 😉 .

Iš kitos pusės, megzdamas iš savo galvos tu mezgi taip, kaip žinai, ir jei nebandai naujovių, tai žinojimas lieka tas pats. Megzdama pagal kito parašytas instrukcijas, turi galimybę išmokti ir naujų technikų, ir išbandyti neįprastas konstrukcijas, atitaikyti siūlą ir virbalus („mano mėgstamiausias dydis yra 4 mm” čia, kaip suprantate, neveikia 😉 ) , trumpai tariant, peržengti savo komforto zoną.

Pastarasis punktas yra vertingas pats savaime, nes tik toje vietoje tavęs laukia nauji atradimai, bet aš jau esu tokioje mezgimo stadijoje, kad noriu megzti tik nešiojamus drabužius, todėl pasirašydama naujam testui stengiuosi atsižvelgti ir į šitą momentą. Dėl tos pačios priežasties ir laiko trūkumo testuoju nedaug ir pastaruoju metu visi mano testai yra apsiriboję Hirose Midori dizainais. Aš pati niekada nesirinkčiau megzti nei didžios dalies mezgamų modelių, nei tokio storio virbalų ir siūlų (vasarinės palaidinės, megztos 6 mm dydžio virbalais, man iki šiol yra neįminta paslaptis), bet paradoksaliu būdu, visi jos modeliai labai sėkmingai įsilieja į mano kasdieninį garderobą ir yra vieni mylimiausių 🙂 .

Šis megztukas tik patvirtina taisyklę 🙂 – 8 mm virbalai yra ne mano arbatos puodelis ir Drops Snow siūlai MZ lentynose yra tai, ką renkasi pradedančios mezgėjos ar efektingo stambaus mezgimo gerbėjai (aka, ne aš). Storo šilto siūlo derinys su stambiomis (dvigubas užmetimas) skylėmis iš pradžių taip pat atrodė nonsensas praktiškumo prasme. Toks platus ir didelis daiktas, mano įsivaizdavimu, turėjo netilpti po jokia striuke, o vasarą toks šiltas daiktas nereikalingas.

Išbandymo vasara naujas megztukas dar nepatyrė, nes visai neseniai pabaigtas, bet pavasario kaprizams jis dabar yra vienas pirmiausia paimamų iš spintos. Pasirodė, kad jis visai sėkmingai lenda po plačia pūkine striuke, o atšilus orams geras vietoj jos, pro dideles skyles persišviečia apatinis sluoksnis ir jį mainant, galima pažaisti kuriant skirtingas nuotaikas bei derinant aksesuarus. Šios dienos derinys – su raudonais akcentais.

Drops Snow siūlas pasirodė neįtikėtinai šiltas, ko šiaip iš tokio storio vilnos ir reikėjo tikėtis, bet ieškodamos šilumos mano akys iki šiol krypdavo į islandišką vilną ar moherį (o dar geriau abu kartu 😉 ). Visada galvojau, kad megztiniui šio neskalsaus (1 g ~ 1 m) siūlo reikia mažiausiai kilogramo, bet tokiam plačiam reikalui man tereikėjo 14 kamuoliukų.

Prie visų smagių atradimų apturėjau dar papildomą džiaugsmą rinkdama sagas – visi žino, koks tai ir įdomus, ir nelengvas uždavinys. Man norėjosi išsiskiriančių sagų, nebūtinai vienodų, tai Kristinos taškuotos sagutės, kurių turėjau po dvi, susidraugavo su raudonu obuoliuku iš Jim Knopf.

Megztinis megztas iš Drops Snow 15, modelis – testuojamas dizainerės Hirose Midori, sagos – „Smagu visiems” ir Jim Knopf (raudonas obuoliukas).

Vilniaus kepurės moherinė versija

Jei manot, kad šiltos kepurės (su moheriu!) mezgimas šiuo metu aktualus tiek pat, kiek Eglės nuotraukose matomas paskutinis sniegas, tai pabandysiu pasiginčyti. Dėl ko nesiginčyčiau su niekuo, tai kad dar vienas Vilniaus kepurės įsikūnijimas taip paglosto mano širdį, kad rodyčiau jį net per karščio bangos piką, bet turiu ir objektyvesnių argumentų, nei mano paglostyta savimeilė.

Su šiluma prasideda ir kelionių bei pasisėdėjimų gamtoje sezonas ir rimtiems mezginiams kartais tenka padūsauti kamputyje belaukiant to gero šalto, ilgo ir tamsaus laiko namie, kai esi vienas ir gali susikaupti prie atidos reikalaujančių projektų. O plepant su draugėmis ar besidairant pro mašinos langą beveik jokio galvojimo nereikalaujantis mažas mezginukas yra pats tas. Mano favoritai paprastai būna kojinės, bet galvoju, kad kepurė yra dar lengvesnis mezginys, o ir galva (savo ar draugo) primatavimui visada vietoje 😉 . Ir jei patiems pasiruošti žiemai gali būti užteks vienos kepurės, tai minimalistinę unisex kepurę per Kalėdas gavęs apsidžiaugs ne vienas artimas žmogus. Ir visi žinom, kad prieššventinį gruodį visos tos mezgamos dovanos mezgasi visai kitokiu greičiu ir nuotaikomis. Beje, pati Eglė prieš kelias dienas užsuko siūlų (jau vasarine palaidine apsirengusi 😉 ), kaip pati prisipažino, jau kalėdinėms dovanoms ir tikėjosi mane prajuokinti. Tai tik atsidusau iš pavydo. Aš jau kelintus metus po švenčių iš karto dar tos pačios bangos nešama numezgu ką nors ateinančių metų eglutei, bet greitai tuos „neskubius” kalėdinius sausio projektus išstumia kiti, ūmesni. Bet tie, įkvėpimo ir lengvumo atnešti, būna paskui patys džiugiausi. Dėkinga dabar rašau ne tik už kepures, už priminimą, kad iš anksto, neskubant pasiruošus Kalėdoms, jos būna daug smagesnės…

Ir dar vienas momentas, prieš perduodant žodį Eglei su naujomis kepurėmis. Jurgita su Daumante užsuko tokį nuostabų reikalą, kaip vėlyvieji mezgėjų pusryčiai „Miesto laboratorijoje” ir praleidusi priešvelykinį šeštadienį mezgėjų bendruomenė ypatingai nekantriai laukia balandžio galo. Pačiam susitikimui, aišku, ir mezgami nauji, ir stengiamasi užbaigti pradėtus mezginius, su kuriais bus taip smagu pasirodyti bendraminčių kompanijoje – nerasi geresnės vietos pasigirti, pasidžiaugti, įsikvėpti ir kitus įkvėpti. Renkasi visi, aišku savaime, su mezginiais, ir iš klubo susitikimų žinau, jei pasirodyti norisi su kuo ypatingesniu mezginiu, tai turėti ką rankose plepant su draugėmis, geriau kuo paprastesnį. Gal kepurę? 😉 .

Po tokios ilgos įžangos grįžtu prie šios dienos įrašo herojės. Rožinę kepurę ji mezgė sau ir pasirinkimą padiktavo spalva. O draugę sužavėjo derinio minkštumas, nes rasti kepurę, kuri nesupresuotų tavo šukuosenos, yra uždavinys tikrai ne iš lengvųjų 😉 , tik spalvą išsirinko ne Eglės kepurės, o… jos šaliko – pilką 😉 .

Ši kepurė atsirado nesuprantamu būdu. Perskaičiau “Mezgimo zonos” įrašą apie kepures. (Turbūt užpavydėjau, nes net kelios labai patiko.)
Supratau, kad dėviu gal 15 metų senumo už 2.99 lito iš „Maximos” pirktą kepurę. Kojos pačios nunešė pirkti siūlų.
Štai nuostabi ir šilta kepurė, kuri turbūt matysis už kilometro (gal ir dviejų).”

Draugei labai patiko mano rožinė kepurė, tai jai numezgiau pilką, pagal pageidavimą!

P. S. Įdomiausia, kad bemezgant antrąją kepurę, supratau, kad ne visai teisingai perpratau modelio aprašymą ir pirmoji gavosi savaip interpretuota. Bet tai nesutrukdė antrojoje ištaisius pirmosios “klaidą”, įvelti kitą “interpretaciją”, kuri irgi neatitinka tikslios aprašymo eigos.

Gal dar kokia draugė panorės tokios kepurės – bus proga numegzti TIKSLIAI pagal aprašymą.

Eglės Lašinskienės megztos kepurės ir nuotraukos. Pirma kepurė megzta iš Drops Alpaca 2921 kartu su Isager Silk Mohair 19, antroji – iš Drops Alpaca 501 kartu Isager Silk Mohair 3S; modelis – „Vilniaus kepurė„.

Item added to cart.
0 items - 0,00