Rūta nusiteikusi rimtai – sukurta ne šiaip kokia aksesuarų, rimtų megztinių kolekcija visoms šeimos moterims.
Pirma bandomoji kregždė sau, tai marčios jau galėjo rinktis spalvas ir modelį ant savęs prisimatuoti :).
Abu megztiniai megzti iš vidutinio storio labai lygios ir gražios prancūziškos vilnos – toks apvalus neplonas siūlas yra pati vaisingiausia dirva tekstūriniams raštams skleistis.
Tas raiškus langelių raštas vienija visus tris megztinius, kaip ir siluetas, kurį labai sėkmingai galima platinti, siaurinti, ilginti ar kitaip keisti pagal būsimos nešiotojos norus.
Skiriasi kaklai ir rankogaliai – savo geltoname megztuke Rūta juos darė iš tų pačių langelių, o marčioms pritaikė kito mezginio atradimus – vertikalias nukeltų akių juosteles tarp horizontalių tesktūrinių dryželių. Įsijungė ir spalva, kurios horizontalūs intarpai pasislepia po išvirkščių akių rumbeliais, šviečia tik nukeltų akių vertikalės. Subtiliai ir neperkrautai – margasis Noro siūlas čia veikia kaip tinkami prieskoniai, ne pagrindinis patiekalas. Megztiniai kaip ir vienspalviai, tik su mažais akcentėliais – kaip papuošalais :).
Akcentėliai tie niekaip nesuardo bendro vieningo trijų megztinių vaizdo: akivaizdu, kad mes visos – viena komanda!
Rūtos Juzėnienės megzti megztukai marčioms ir nuotraukos kartu su sūnumi Luku. Abu megzti iš Bergere de France Berlaine, skiriasi tik spalvos: pirmojo – Anemone, antrojo – Lilac. Spalvoti akcentai – Noro Flower Bed.
Šalti rytai su vakarais primena mums, gaudantiems paskutinius šiltus vasariškos saulės spindulius, kad artėja pats gražiausias mezgantiems žmonėms laikas – megztinių sezonas :).
Žiemą saugos mus nuo negandų rimti paltais su striukėmis, o tokiu pereinamu sezonu pats gražiausias, patogiausias ir komfortabiliausias – megztas paltukas.
Patogus iki kelių ilgis, gobtuvas, jaukios kišenės (akcentuotos kita spalva kaip ir rankovių krašteliai) ir šiltas lengvas siūlas užtikrins pačią gražiausią palydą į sunkiąją žiemos artileriją – pūkus, neperšlampamas medžiagas ir kitus šiltus sluoksnius.
Šiemet atkeliavęs Isager Aran Tweed, panašu, nukonkuruos ir islandišką vilną, kuri iki šiol karaliavo paltukų mezgime dėl savo lengvumo. Naujasis tvidas be panašaus svorio turi daug kozirių – ne tik medžiagos gražumą, bet ir ryškiai švelnesnį pluoštą, ką jautruoliai netruks įvertinti ;).
Tokie modeliai, nešiojami paprastai tuo metu, kai paltai dar ilsisi, neretai daromi be jokio užsegimo, tiesiog užmetami – negresia juk dar joks rimtas šaltis ;). Šis modelis maksimaliai priartėja prie tikro palto stiliaus. Sagos leidžia išsaugoti ir šilumą, ir laisvas rankas, kurioms nereikia laikyti plevėsuojančių skvernų. Parinktos labai subtiliai – lengvas spalvinis perėjimas susišaukia su tvido margumu, bet panaši mėlyna spalva nekonkuruoja su rausvais akcentais.
Paltukas megztas iš Isager Aran Tweed (Blue, Rose); sagos – Union Knopf.
Iš antrų atostogų kaime grįžtu ne tik su stiklainėliais aviečių uogienės, bet ir su antru kaimui skirtu megztiniu. Tai yra, grįžtu be megztinio, jis jau įsitaisė savo naujuose namuose – kaimo spintoje, bet nuotraukos leidžia suskaičiuoti visus atostoginius viščiukus ;).
Šis megztukas – mano pastarojo laiko atradimas, tuoj papasakosiu, dėl ko, nes iš nuotraukų niekaip nenuspėsi: reglanus vulgarus be jokių įmantrybių ir tiek.
Jei pagalvotumėte (tie, kas pažįstami su MZ asortimentu) apie Drops Karisma siūlus lentynose, tai daugeliui greičiausiai jie asocijuotųsi su tokiu baziniu paprastu siūlu. Gryna vilna, skalbiama mašinoje, vidutinio storio, lygiai (dauguma spalvų) dažyta, nekandi, bet ir ne pati švelniausia, turi lengvą vilnonį debesėlį aplink, bet jokių charakteringų pūkų. Toks truputį joks, be kažkokių išskirtinių bruožų bazinis siūlas. Patraukia jis savo nedidele kaina ir didele spalvine palete, dėl ko jis yra labai mėgstamas pirmiems vaikų darbams bei rizikingiems eksperimentams. Greitai mes tokius siūlus apeiname bandydami labiau charakteringus, raiškesnius, subtilesnius ar tiesiog įdomesnius. Aš nesu jokia išimtis tame kelyje, bet kasdien matydama prieš save visus parduotuvės siūlus, vis ieškodavau galvoje (o dar dažniau interneto platybėse) modelio, kuriame šis siūlas atsiskleistų, kuriame visos jo kitais atvejais neišraiškingos pusės būtų pačios svarbiausios ir reikalingiausios, kad jis būtų ne pigesnis (ir dažnai prastesnis, nes kiti tikslai) pakaitalas, o pagrindinis ir tiksliausias pasirinkimas.
Radau čia, įraše apie krepšelį, bet aš pamačiau modelio megztinį, kurio grafiškas tekstūrinis sprendimas prašyte prašėsi būtent tokio siūlo – visiškai lygaus, apvalaus, jokio maskuojančio pūko, o svarbiausia, man jam reikėjo būtent tokios aiškios, lygios, kitais atvejais plokščios spalvos, bet tas spalvos lygumas, aiškumas ir paprastumas čia tarnavo pagrindiniam sumanymui.
Amerikos nebeišradinėjau, pasirinkau tik spalvą. Iš gausios bendrai, bet labai siauros man tinkančių spalvų. Prie pirmo niuansuoto ir melanžinto prisijungė ryškus žydras debesėlis – tikrai ne medaus ištroškęs meškiukas! 😉
Pasilikau ilgą kaklą (šaltu oru be jo niekaip!) ir tiksliai sekiau originalo nuotrauka. Ten siūlas gal storesnis (aš mezgiau 3,5 mm virbalais), bet labai jau man Karisma tiko visais kitais parametrais. Gal tik kiek pailginau ir rankovėmis pasirūpinau ne per plačiomis ir vėjo į vidų nekviečiančiomis.
Pozuojančią Kristę jis nuteikė išdykėliškai, besikeisdama rūbus ji net nepastebėjo, kuria puse rengiasi. Nepastebėjau fotografuodama ir aš, tik tvarkydama nuotraukas atradau, kad nuotraukose prie pianino dingo gerų akių reglano takeliai. Geras atradimas, praktiškas.
Megztukas megztas iš Drops Karisma 65, modelis rastas čia.
Atsidarę mano kaimo spintą, greičiausiai rasite (tai yra, būtumėte radę iki šiol) pažįstamą istoriją. Kas jau nelabai tinka į žmones, į darbą, apsinešiojo, prasilenkė su mada, bet dar per geras išmetimui, keliauja viena kryptimi – į kaimą. Antra, turbūt daugeliui taip pat pažįstama, istorijos dalis – spinta lūžta, o apsirengti… nelabai ir yra ką ;). Ilgai rankos prie tos spintos nepriėjo (nes kojos su galva labai aktyviai sabotavo ;)), karantinas čia suvaidino aktyvų ir teigiamą vaidmenį. Kaimas pakeitė visas iki tol vykusias keliones bei renginius ir apsirengimo, o ir tvarkos poreikis gerokai paaštrėjo, privertęs pagaliau imtis radikalių permainų. Išrinkau visus per mažus, per didelius, nepatogius ir nefunkcionalius ar tiesiog susinešiojusius rūbus ir tokiu būdu didžioji mano buvusios spintos dalis iškeliavo į konteinerį. Nemeluosiu, tikrai nepirkau kaimui specialių kelnių ar trikotažinių palaidinių ilgom rankovėm – su šiais drabužiais aš duoduosi po miškus ir artimos draugystės su uogomis bei grybais yra daug mielesnės, kai nereikia drebėti dėl eilinio mėlynės ar avietės antspaudo. Bet keisčiausia situacija pasirodė besanti su megztiniais. Jų į kaimą buvo privežta visokių, daugiausia – keistų ekstravagantiškų modelių, pačios išsirinktų ar testuotų, kurie neprilipo Vilniuje, ir, savaime aišku, dar mažiau tiko kaimui. Būtent jais, atsilaisvinusi lentynas, aš šiemet ir užsiėmiau.
Kaimo megztiniui turiu specifinius reikalavimus. Visų pirma, kadangi jų, naujų, numatyti trys (baigiu antrą), o ne trisdešimt trys, tai jie turi būti universalūs (kaip labai nemėgčiau šito „tikimo prie visko“ kriterijaus) tiek modelio, tiek spalvų prasme. Kai spintoje vaivorykštė, gali traukti spalvas pagal nuotaiką ir aplinkybes, o vienas megztinis turi niekada neerzinti ir tikti prie besikeičiančios aplinkos, tai yra, gamtos nuo pavasario iki rudens.
Dėliojausi visokius siūlus ir galvoje, ir realybėje – nuotraukose matote rezultatą. Nuo žieminio megztinio likusią estišką vilną suporavau su Spinni likučiais nuo kito tos pačios dizainerės modelio bandymų (kai kas liko visai nepanaudota, nes mažas bandymėlis labai aiškiai nubraukė didelio projekto planus). Lengva asimetrija atsirado ne dėl siūlų trūkumo, o specialiai – švelnus melanžas man priminė spaudinį, tai ir efekto tokio, kaip atverstas seno laikraščio puslapis, norėjosi.
O vat modelis – tai jau pati paprasčiausia forma be jokios asimetrijos: viskas tarnauja funkcionalumui. Kaime megztinį rengiuosi tada, kai iš tikrųjų šalta, o tada tai man jau tikrai būna šalta kaklui – tam reikalui ilgas, beveik golfinis stulpelis. Kišenių išlindimo pro apačią neplanavau, bet jos pačios man yra būtinos bet kokio patogaus drabužio dalis. Reglano rankovės pasirinktos dėl savo universalumo – po apačia telpa bet kas. Ir ilgis – ne madingas trumpas, kokį rinkčiausi šiandien darbiniam megztiniui, o toks truputį ilgesnis, kad pasilenkus miške ar darže nugara liktų vėjams nepasiekiama.
Vienintelis priekio ir nugaros raštas – duoklė vaikystės ir jaunystės laikų nostalgijai. Juo dažniausiai būdavo mezgami mūsų namuose vadinami „stori megztiniai“. Šis pagal savo funkciją toks ir yra, kad ir ne pats storiausias pagal siūlą (mezgiau 3.5 mm virbalais).
Mano Kristė papozavo įvairiomis aplinkybėmis, kaip šis megztukas bus nuolat dėvimas – net pavaidino, kad mezga ;). Vieną kartą (!) jį apsivilkau ir aš – birželio mėnesio buvo vienas tam tinkamas vakaras. Ir dar daug jų laukia rudeniop – šiais metais aš kažkaip ir spėju, ir net kartais aplenkiu sezonus (dar viena padėka karantinui ;)).
Megztukas megztas iš estiškos Aade Long 8/2 natural vilnos kartu su Isager Spinni 40, 8S, 7S.
