Tegyvuoja Noro

Noro siūlai pirmiausia yra žinomi ir atpažįstami pagal labai išskirtinius ir neįprastus spalvynus, kuriems įkvėpimo kūrėjai sėmėsi iš gamtos – gal todėl jie tokie nebanalūs ir netikėti, nes sukurti remiantis ne klišinėmis taisyklėmis, o labai įdėmiu žiūrėjimu.

Pusiau vienspalviai siūlai gausioje ir spalvingoje Flower Bed kolekcijoje atsirado gerokai vėliau ir turėjo keistą reikalavimą – jų reikėjo užsakinėti 3 kartus daugiau nei tokių pačių margintų. Galiu galvą guldyti, gamintojai tada net neįtarė, kad po gero laiko gabalo (tų siūlų vienas užsakymas buvo milžiniškas, tai nenuostabu, kad dar džiaugiamės jų likučiais 😉 ) šis jų sprendimas buvo super taiklus ateities tendencijų numatymas. Spalvoti margi siūlai tikrai neverkia kamputyje, bet… vienspalviai vis dažniau pasirenkami naujam projektui – ar tai būtų megztukas, ar kojinės. Juolab kad Noro Flower Bed „vienspalviai” yra tokie tik palyginus su jų margaisiais giminiuočiais – vienos spalvos niuansų ir atspalvių yra turtinga ir gausiau kartais, nei margame spalvyne. Papildomų karmos taškų prideda išskirtinai geras šio siūlo nešiojimas, todėl nenuostabu, kad jie labai dažnai pasirenkami rūbui, kur nereikia garsaus margumo, bet norisi subtilumo, turtingumo ir įdomumo, o ir raštą kokį išmegzti, kuris nekonkuruotų su spalvų choru.

Dvi mezgimo draugės vieną gražų ketvirtadienį kaip tik ir demonstruoja savo naujienas 🙂 .

Kadangi siūlai baigiasi, iš baimės nepritrūkti Rimutė, jau nusipirkusi normalų kiekį megztiniui (tikrai normalų, tų megztinių iš Flower Bed primegta tiek, kad gan tiksliai jau galima numatyti, kiek reikia) nusprendė, kad ramiau miegosis turint dar papildomą šimtą gramų. Aš pabandžiau atkalbėti, bet kadangi kalba ėjo ne apie megztinį, o apie psichinę sveikatą, tai nelabai kokių radau argumentų, pasijuokusi tik, kad iš to, kas liks, galės nusimegzti skarą. Tai Rimutė taip ir padarė 🙂 .

Megztinio raštas – stambus stulpelis – labai dailiai susidraugavo su Noro subtiliais perėjimais: įdomu ir nieks dėmesio sau nebando daugiau prisišaukti. Tiek visos detalės (ir stulpelio raiškumas, ir neįprasta kaklo linija), tiek spalviniai niuansai – viskas matoma ir tobulai subalansuota.

Skara gi išmegzta augaliniais asimetriškais motyvais, ir nors sunkiai pagaunama nuotraukose, atrodo taip, lyg pačios žemės būtų išauginta – nenusakomo subtilumo rusvas siūlas yra lygiai tų pačių spalvų kaip ankstyvo pavasario peizažas aplinkui.

Gražvydės istorija – beveik tokia pati 😉 . Tik stulpeliai pas ją išsirikiavę apvalios koketės formavimui ir pabrėžimui bei galuose, visur kitur – žaliuoja lygūs plotai pirmos žolytės atspalviais. Modelį pati sugalvojo ir išsiskaičiavo.

Šiandien prie naujo megztuko – rausva skara su tokios pat dailios žalios spalvos spurgeliais, lyg megztuko žalumas būtų išsipumpuravęs šalimais esančioje dirvoje 😉 , bet bus ir lygiai tokia pat. Nes miegoti ramiai norisi visiems, tai nusiperki siūlų su atsarga, o sunaudoji taip pat, kaip visi 😉 . Todėl vietoj vieno megztinio bus megztinis su priderinta skara. Iš vienų įspūdingiausių siūlų.

Rusvas megztukas ir skara megzti Rimutės Daugėlienės, siūlai – Noro Flower Bed 17, megztinio modelis – „Hazel Sweater„, skaros modelis – „Knitangle„. Žalias megztinis megztas Gražvydės Norkienės, siūlai – Noro Flower Bed 13.

Rožinė svajonė

Ką liaudies išmintis sako apie duris, kurios neatsidaro? Pabandyk dar kartą, tam jos ir durys.

Eglė paklausė šitų gerų žodžių. Nusprendusi pakartoti pasiteisinusį modelį, ji išsirinko kitus siūlus ir… kitą virbalą. Durys į svajonių megztuką jau lyg ir prasivėrė, bet tas nelemtas virbalas įstrigo tarpdury 😉 . Netyčia pamažintas dydis – ir megztukas iš tikėtosi oversize virto tvarkingu prie kūno.

Eglė taip lengvai svajonės neatsisakė. Žaliąjį megztuką padovanojusi, ji trečią kartą paklebeno norimas duris. Ir jos prasivėrė, atkakliam žmogui padovanojusios svajonės išsipildymą. Na, padovanojusios tai čia labai perkeltine prasme, Eglė norėjo, užsispyrė ir pati pasidarė tai, ko siekė, bet kiek mūsų taip ir atsitraukia, save pateisindami įvairiausiais „nelemta”, „neskirta”, „tokia dalia”. Dalia susipainioti yra visų vienoda, retas to gyvenime išvengiame, o ar pakartosim bandymą, jau likimą nulems tik mūsų apsisprendimas.

Trečiasis Eglės megztukas – švelnus ir jaukus padidinto dydžio, kaip ir suplanuotas, debesėlis iš plonos vilnelės ir moherio sąjungos. Dvi rausvos skiriasi, bet kartu suėjusios duoda ne melanžą (moheris čia savo pūkuotus burtus paskleidžia), o gilią ir turtingą spalvą. Eglės mezginių nuotraukos – pačios gražiausios istorijos iliustracijos 🙂 .

Eglės Lašinskienės megztas megztinis ir nuotraukos. Siūlai – Isager Spinni 61 ir Drops Kid Silk 3, modelis – „Childhood„.

Kultainen käki sweater

Ant kiekvieno beržo viršūnės
Kukuoja auksinė gegutė

Naujas Audronės megztukas su stilizuotais medeliais ir čiulbančiais paukštukais viršūnėse neabejotinai turi galios prišaukti vėluojantį pavasarį. Megztas Kalevalos epo motyvais stilizuotais liaudiškų raštų motyvais, viskas jame – ornamentai, simboliai, žalia gamtos spalva, mitų galia ir rankų darbas – yra vieni burtai. Užbūrė jis ir pačią Audronę – kai pamatė modelį, žūtbūt turėjo įgyvendinti 🙂 .

Pasirinkti siūlai tinka šiam modeliui kaip reti kiti – Rowan Felted Tweed yra gražus pats savaime todėl ir lygūs plotai nebus nuobodūs, o raštuose jis puikiai „limpa”, palengvindamas procesą ir pagražindamas rezultatą. Lengvas, bet pakankamai šiltas, jis puikiai tiks visiems šiaurietiškų orų kaprizams 😉 .

Audronės Steponaitienės megztas megztukas iš Rowan Felted Tweed 158 ir 177, modelis – „Kultainen käki sweater„.

Češyro katino šypsena

Dovilė su Noro siūlais susikalbėjo vos tik jiems pasirodžius MZ (o tai yra, vos tik atsidarius MZ 😉 ) ir numezgė ne vieną iškirtinį mezginį iš jų, savaip tas neįprastas spalvas apžaisdama, kartais derindama su kitais siūlais. Ši tunika jau buvo rodyta MZ dienoraštyje prieš… 10 metų 🙂 . Įraše rasite ir daugiau pačių įvairiausių mezginių iš šito nuostabaus siūlo, kuris po truputį palieka MZ.

Žiūrėdama iš pakankamai ilgo jau megztam (dažnai ir permegztam) daiktui perspektyvos, galiu pasidžiaugti, kad Noro siūlai yra be galo ilgaamžiai (akivaizdu, geri japoniški genai 😉 ), tai jei ką dar turite spintoje, turite labai neblogas perspektyvas ateičiai – galėsite tiek nešioti, tiek permegzti, pakombinuoti su kitais siūlais naujoms idėjoms.

Kitas dalykas, liečiantis visus pereinamų spalvų siūlus, yra nuostabi idėja, kaip panaikinti tiesiai iš kamuoliuko mezgant atsirandančius dryžius. Tereikia vieną margą kamuoliuką sudryžuoti su kitu. Dovilės tunika akivaizdžiausiai šį triuką demonstruoja. Kaip sakė jau klasika tapusios roko operos autoriai: „Meistras pleištą tik pleištu išvaro”. Pasidėkite šitą idėją saugiai, bet pasiekiamai – tegu Noro išeina, bet pereinamų spalvų siūlų yra visokių ir ši taisyklė jiems galioja taip pat.

Labai ilga šio straipsnio įžanga, bet jis iš tikrųjų nėra apie tai, kaip Noro išeina. Atvirkščiai – kaip Noro lieka. Ant prieš dešimtmetį megztos Dovilės tunikos žydinčiomis rankovėmis staiga ėmė ir pakibo Češyro katino šypsena.

Net kai šie siūlai susidėvės fiziškai, jie kabės pusiau materialioje erdvėje efemeriška katiniška šypsena, kaip visi meno kūriniai, pakeitę mūsų pasaulį, nesvarbu, kokiu pavidalu jie yra išlikę (ar neišlikę) šiandieną. Nes rankraščiai nedega.

Dovilės Žydelienės prieš dešimtmetį megzta tunika iš Noro Silk Garden Sock S304 ir S252 su visai neseniai ant jos atsiradusia Češyro katino šypsena.

Item added to cart.
0 items - 0,00