Galiu ir prikurti, bet man atrodo, kad Živilė tikrai pasakojo, kaip negalėjo ramiai naktį miegoti , išvydusi šį Virginijos megztuką. Ne ji viena, pirštais nerodysim ;). Taip mane savo entiuziazmu užkrėtė, kad laukiau naujo megztinio ne mažiau nei jo šeimininkė.
Palaukti teko, nes Živilė pažiūrėjo į šį reikalą labai rimtai – net užsisakė popierinį Making žurnalo variantą (elektroninė versija neegzistuoja), kantriai jo laukė ir reikia pasakyti, tikrai ne veltui, nes jei aš dizainerės schemą painterpretavau pagal savo laisvą mezgimą (pagrindinė žolių juosta pas mane atsiduria po pažastimis), tai tampriam Živilės stiliui originalas tiko daug geriau. Ir jį teko dar sau pasikoreguoti, permegzti dalį kitą, nuo savęs Živilė pridėjo pailgintą nugarą, kad viskas gultų taip, kaip turi, tinka ir norisi, o kas susidūrę su japonų dizainerių kūriniais (ypač vieno dydžio), supras, kokia tai ne pati lengviausia užduotis ;).
Bet visa ta virtuvė jau lieka istorijoje, kaip ir nemigo naktys, kurioms susiorganizuoti namie Živilė turi padėjėją ir kurių užteko, kaip matote, ne tik svajoms, bet ir labai konkrečiam ir labai gražiam jų įgyvendinimui.
Grožis yra matančiojo akyse (internetas skelbia, kad tai graikų patarlė, nesu tikra, bet esmė pati mintis), šiuo atveju matančiojo akyse yra sezonas. Savąjį megztuką aš mezgiau žiemos pradžiai, Virginijos Gruodžio uogos laukia žieminių paukščių, o labai panašaus kolorito, bet išvystas pavasarį, Živilės megztinis man yra visiškas pavasario pradžios paveikslas. Su atskrendančiais paukščiais, melsvėjančiu dangumi, sniego kruopomis ir senų žolių gražumu šalia besiskleidžiančios pirmos augmenijos.
Živilės Mažeikienės megztas megztinis iš estiškos Aade Long 8/2 artistic vilnos, modelis – “Michel“
