Rudenį ir žiemą daugelio rankos pačios nesąmoningai tiesiasi prie pačių spalvočiausių kamuoliukų ir mes taip elgiamės neatsitiktinai. Mūsų protėviai, gyvendami gamtos ritmais, darė tą patį (tik siūlus teko patiems spalvintis 😉 ). Kad išsaugotų tikėjimą, jog saulė sugrįš, gamta atgims, nieko netrūks, jie stengėsi atėjus tamsai, šalčiui ir nederliui apsupti save to gero laiko simboliais – šventiniai rūbai ryškūs, papuošimai spalvingi, o vaišių stalai pagal galimybes kuo gausiau nukrauti. Mes dabar gyvename nuolatinės gausos ir pertekliaus laikais, nebijome nei sušalti, nei neprivalgyti, bet nuo gamtos sunku pabėgti – lapkričio dangus neretai ir mus prispaudžia, tamsa pristabdo, monochromija prislegia. Pats geriausias vaistas šaltojo ir tamsaus pusmečio slogučiui įveikti – apsupti save gražiais vaizdais, gausos ženklais, šviesa ir spalvomis. Mezgantys žmonės pastarųjų “vaistų” turi į valias ir gali ilgai jais džiaugtis – ir megzdami spalvotais siūlais, ir paskui tokius drabužius vilkėdami.
Apie nuostabų šios dienos įrašo herojų nelabai ką turiu ir bepridurti, tik och ir ach – nuotraukos pačios labai iškalbingos! Tokius mezginius, kaip Tatjanos entrelac technika megztą megztuką galima būtų išrašinėti receptu rudens laikotarpiui – Edition 3.0 siūlai yra skirti mažiausiems nešiotojams, todėl yra labai švelnūs ir greitai keičia spalvas, kas šiai technikai yra ypatingai tinkama (švelnumas tinka visada 😉 ). Tatjana dar išsirinko vieną gražiausių, ryškiausių ir skambiausių spalvynų – anglišką sodą. Kai gamta apmiršta, mes patys puoselėjame šilumą, spalvas ir žiedus, primindami sau, kad viskas sukasi ratu kartu su saule.
Tatjanos Liadnik megztas megztukas ir nuotraukos. Siūlai – Schoppel-wolle Edition 3.0 2296.
