Nertas debesis

Daiva nemyli kandančių siūlų, bet Plotulopi nuginkluoja daugelį savo priešų – tikrumu, lengvumu, gražiomis spalvomis ir nenusakoma šiluma. Jis turi ir dar vieną slaptą ginklą – dėl savo lengvumo ir purumo puikiai tinka nerti vąšeliu. Visi žinome, kad vąšelis (palyginus su virbalais) neretai prideda daiktui kietumo ir svorio, o šiai neverptai islandiškai vilnai tokios taisyklės negalioja, greičiau atvirkščiai – nedaug mačiau siūlų (vienas jų – Rowan Felted Tweed), kurie taip tiktų nėrimui.

Neatsilaikė jam ir Daiva ir iš iš tradicinių močiutės kvadratėlių nusinėrė šilčiausią turbūt turėtą pledą. Jaukiausią ir gražiausią, tai tikrai 🙂 . Kartotiną?

Ai dar. Jei megzčiau dar vieną pledą, tai vėl iš Plotulopi siūlų ir tikriausiai virbalais ripsu. Būtų kaip mano skara: plonas, lengvas, pūkuotas ir karštas :)“

Daivos Jakštienės nertas pledas ir nuotraukos. Siūlai – Plotulopi 1423, 1420, 1052, 1053, 1009, 9028.

Paskui vėl bus pavasaris…

Dalia kojinių sezonus uždarinėja savu būdu – iš kojininių siūlų megzdama ir nerdama vaikams pledus – šis jau antrasis. Urtei skirtas megztas virbalais, antrajam Dalia pasirinko vąšelį. Ir tradicinį močiutės kvadratėlių raštą, tik ne kvadratėliais, o zigzagu per visą antklodės plotį einantį.

Siūlai kaip ir iš to paties lizdo, bet kitas įrankis ir kitas raštas visiškai pakeičia mezginio nuotaiką ir charakterį. Trumpi perėjimai sukuria tokį graudžiai efemerišką bangavimą, skylutės – lyg langai, tarpeliai mūrų sienose, trūkstantys spalviniai potėpiai – lyg pokalbių nuotrupos, prisiminimų fragmentai, sapno šleifas. Fotografuoju pledą ir šąla rankos, o galvoje kaip užkalbėjimas sukasi ir sukasi Juditos Vaičiūnaitės eilėraščio eilutės…

Paskui bus vėl pavasaris.
       Ir sniegas vėl sutirps
       kaip klavesino garsas,
ir purvinas kiemų galerijas
       pripildys rūkas –
       mėlynas ir salsvas,
ir nudažys padžiautas paklodes…
       Tas vienas vakaras.
       Tas vienas kartas.
Paskui nubluks kaip rašalo dėmė
       ant paliktų stalų,
       kaip renesansas…
Ir vėl kitaip pasikartos
       šiaurietiškos,
       lengvu ledu aptrauktos arkos.
Ir bus itališkas pajuodęs kiemas
       panašus į mažą tuščią salę.
Ir prievartėj girdėsi tuos,
       kurių seniai nėra –
       tuos kiemsargius ir arklius…
Kažkur arbatą gers…
       Arkados prieblandoj nubrėš
       simetriją ir saulę…

Judita Vaičiūnaitė. Kiemas su arkadomis. Iš rinkinio „Gatvės laivas“.

Dalios Liepuonienės nertas pledas. Siūlai – Opal „Mažasis princas“ 7765, 7761; Best of Opal 5042, 4001; Opal Illusion 9314; Opal Schafpate XI 9755, 9752; Opal Schafpate X 9605; Opal Hundertwasser 1436, 2106, 2100, 3206, 2103; Opal Relief2 9661.

Šventinis stalas

Po ryškiausių kalendorinių žiemos švenčių grįžtame į darbus, pasikrovę ta pakylėta bendrystės ir stebuklo dvasia. Sugrįžtame ne tik į darbus, pradedame naujus metus, kurie bus taip pat kupini ir progų susieiti kartu, kartu švęsti kiekvieną gyvenimo akimirką. Dalį švenčių padiktuos naujas kalendorius, bet prie jo visada galime prisidėti ir mes, ne tik šventines progas daugindami, bet ir jas gražindami, pabrėždami ir pakylėdami.

Stalas – visų švenčių centrinė ašis ir mūsų rankdarbiai gali sukurti magišką šilumos ir meilės atmosferą.

Nuotraukos ir paserviruotas stalas kaip ir skirtas žiemos šventėms, ir nesvarbu, kad tos, pagrindinės, ką tik praėjo. Naujais metais jos vėl pasikartos. O kartu su jomis ir visa eilė džiaugsmingų švęstinų akimirkų :).

„Gal trūksta idėjų, kaip pasipuošti švenčių stalą. Traukit mezgnius, jie tinka visomis progomis – puošia, šildo, ramina, įkvepia ..
Pasipuoškit šv. Kalėdų ar Naujųjų Metų stalą savo megzta ar nerta staltiese, servetėlėmis ir jos papasakos už jo sėdintiems jūsų paslaptis, perduos linkėjimus, jūsų rankų ir širdies šilumą – be žodžių, tyliai.
Juk mezgi ir galvoji, galvoji ir mezgi, ir viskas ten sugula, tik reikia išmokti perskaityti ir pajusti. O šventiniai mezginiai – tai ir šventiniai palinkėjimai – gerumo, sotumo, šilumos ir jaukumo – būnant visiems drauge, remiantis į vienas kito petį.“

Aldonos Puteikienės nerta staltiesė iš Rosarios4 Crochet 6 (balta) ir nuotraukos bei tekstas.

Maraska

Jei tai būtų virbalais megztas daiktas, gal ir būčiau iškentusi iki pavasario, kol medvilnės aktualumas sprogtels kartu su pirmąja žaluma, bet nerti mėgstančių būrys auga, o gražių projektų, įdomių modelių ir labai savito jų įgyvendinimo yra grynas deficitas (neriantys, atsiliepkit ir pasirodykit!), kurį ne taip dažnai, kaip man norėtųsi 😉 , užpildo Kristina su savo nėriniais. Užpildo taip gražiai, kad kiekvieną kartą pamačius jos naują daiktą, norisi mesti virbalus ir prisiekinėti amžiną meilę vąšeliui. O su juo ir linui, medvilnei ar vilnai, visai nepriklausomai nuo sezono ir poreikio, tokius burtus ji su siūlais ir vąšeliu rezga.

Man Kristinos darbai praveria langą į iki tol paslėptą nuo manęs pasaulį. Aš žiūriu į modelį, pagal kurį ji neria, ir nematau… nieko. O jos rankomis įgyvendinti jie traukia ir vilioja. Ji priderina siūlą ir ne seka aklai modelį, bet ant jo karkaso lipdo savo viziją. Kartą su viena mezgėja diskutavom – pagyriau ją už nuostabias kojines, o ji atsakė, kad čia gi ne jos kūryba, ji mezga pagal aprašymą. Taip mezgam mes daugelis, tik turbūt visi esate pastebėję, kad visų numegztos versijos yra absoliučiai skirtingos. Vienos tave stipriai užkabina, kitų net nepastebi. Tokie turbūt yra tie asmeniniai burtai – prie ko pats prisilieti, tas tavo spalvomis ima švytėti.

Beje, priderinti mezgimo žymekliai yra ne tik priderinti, jie pačios Kristinos pagaminti!

O savo (ir ne tik) burbančiai praktiškajai pusei noriu pasakyti, kad ruduo tuoj praeis, šildymas užsikurs ir kaži ar ne medvilnę kasdieniam nešiojimui bevelysim rinktis. Ypač tokią nėrimo technikos dėka kiek pastorintą (ačiū geram siūlui, kuris nuo vąšelio tik storėja, bet ne kietėja ar styra), formą laikančią. O po Naujųjų žiū – ir pavasaris ateina… 🙂

Kristinos Bajorienės nertinis ir nuotraukos, siūlai – Schoppel-wolle 2440; modelis – „Maraska„.

Item added to cart.
0 items - 0,00