Kalbos apie Clover vąšelius, kaip apie tuos, kurie neria patys, tikrai nėra balandžio pirmosios pokštas – pabandykite ir įsitikinsite tuo patys. Su Japonija ryšiai dabar truputį apsunkinti, todėl gaudom visus dydžius, kokie tik atkeliauja į senąjį žemyną. Šiandien tai 0,9 mm ir 1,75 mm, bet MZ lentynose rasite daug platesnį pasirinkimą :).
nėrimas vąšeliu
Interjero nėriniai
Daug kam mezgimas asocijuojasi su drabužiais (o tų, kurie nemezga, galvose dažnai stereotipai susiaurina šitą veiklą iki šalikų ir kojinių), bet iš tiesų interjero mezginiai (ar, kaip šiuo atveju, nėriniai) yra labai rimta ir didelė mezgimo šalies valstybė, labai praktiška ir dekoratyvi tuo pat metu. Man reikėjo poros metų kasdieną (!) visų šeimos narių naudojamų pledų namuose, kad suprasčiau, jog be megztinio aš gal ir išgyvenčiau (gal…), bet be pledo – ar tai būtų galima vadinti gyvenimu? Ir ne, daiktui, kuris taip ištikimai ir ilgai tarnauja namuose, negaila jokio laiko ir jokių siūlų (šie turi būti tik tvirti ir gerai nešiotis).
Be praktinės pusės interjero mezginiai turi ir dar vieną rimtą privalumą – dažniausiai jų dydis (o kartais ir forma) kelia labai menką (jei ne visai jokį) rūpestį. Koks skirtumas, kokio skersmens yra naujasis kilimėlis ar krepšys – jis ras savo vietą ir paskirtį namuose. Todėl toks atsipalaidavimo projektas gali būti ne tik praktiška namų jaukumo dalimi, bet ir puikia pauze tarp matavimo ir įtemptų skaičiavimų reikalaujančių mezginių, galimybe sunaudoti keisčiausių charakterių siūlų likučius (arba drabužiams nelabai prilimpančius).
Neatsitiktinai turbūt visi šiandieninio įrašo herojai yra nerti vąšeliu. Jei mezgimas (ypač darant formą) dar ir reikalauja kažkokio išankstiniio plano, tai vąšelis vienu metu turi reikalų tik su viena akimi ir ši technika yra puiki proga kūrybai iš skyrelio “Ką matau, tą dainuoju”.
Edita, spėju, pradėjo savo krepšį nuo kvadrato, kuris paskui ratu neriamas dailiai suapvalėjo ir įsitaisė rankenas, kad patogu būtų jį kartu su visu turtu viduje nešioti :). (Kam norėsis kokių nors tikslesnių kelrodžių krepšelio nėrimui, prašom čia.)
Sigita savo krepšiui panaudojo tris dvigijės estiškos vilnos sruogas, nes siūlas rūbui pasirodė per tamsus. Dugnas, pradėtas nerti kaip kvadratas, ištįso į stačiakampį, o pabaigos eilėse krepšys įsitaisė dvi patogias skyles vietoj rankenų. Į jį kraunami skalbiniai (tokia jo pirmoji paskirtis) ir katinai (šis įlenda pats ir neabejoju, yra tikras, kad tai jam ir dėl jo).
Editos Jankevičienės nertas kilimėlis iš įvairių siūlų galiukų ir krepšys, nertas iš Sirri 5/3 (nedažytos balta, pilka ir t.ruda). Kitas krepšys nertas Sigitos Janušonienės iš estiškos Aade Long 8/2 vilnos (3 siūlai kartu sudėti). Nuotraukos autorių.
Ana Violeta
Skaros modelio autorė, numezgusi savąją versiją iš panašių spalvų derinio, skiria ją sezono kaitos laikui, kuriai įkvėpimą tekstūriniams raštams ir spalvoms radusi rudeniškoje gamtoje. Viskas, matyt, priklauso nuo vaizdo už lango ir nuotaikos – sutinku su sezono kaita, bet tokie gaivūs ir švarūs vaizdai man labai garsiai šaukia: “Pavasaris!”.
Šiltas sezonas man atgaivina žiemos pogulio primigusią meilę vąšeliui, todėl visuomet esu labai dėkinga Kristinai už stilingus ir įkvepiančius nėrinius, nėra jų daug, lyginant su virbaliniais projektais, ką čia slėpti… Iki tuniso vąšelio, kuriuo nerta ši skara, aš dar nepriaugau (bet vilties niekada neprarandu 😉 ), bet tiek jo, tiek paprasto lenktas galas man visuomet yra užtikrintas ženklas, kad vasara ne už kalnų;). O jos kai kas lauks su laaabai gražia skara :). Šilta – dominuoja vilna, bet abiejų siūlų sudėtyje esantis linas užtikrins ne tik puikų kritimą, modernią išvaizdą, bet ir užuominą į šiltas dienas ;).
Kristinos Bajorienės nerta skara ir nuotraukos. Siūlai – Isager Merilin 0, 1 ir Alb lino 7490, modelis – “Ana Violeta“.
Žiemos žiedai
Sinoptikai karksi apie grėsmę, rodos, dar taip neseniai viską nušvietusiam sniegui, bet jei net ir išsipildytų jų blogiausios pranašystės ir mes vėl sugrįžtume į tą tarpinę būseną tarp rudens ir pavasario, žiema jau įvyko ir baltame fone prasiskleidė patys gražiausi žiedai.
Kas laukiate vyšnių žydėjimo laiko ir meldžiatės, kad sakurų sodas šį pavasarį sutiktų neužtvertas lankytojams, pasigrožėkite, kaip anksčiau laiko rausvais žiedais pražydo nedidukas medelis mano kieme. Ir mano kojos :).
Rimutė, puoselėjanti savo sodyboje ir skanius, ir gražius žemės vaisius šiltąjį sezoną, nesustojo burti didžiąją karantino dalį leisdama kaime ir žiemą. Vasarą džiugina mus vienos gėlės, žiemą – kitos:). Taip sužavėjusi draugę Jolantos skara, įkvėpta aplink tuo metu žydinčių gėlynų, sužydėjo ir pas Rimutę. Ant sniego (balsvas Admiral Tweed yra tobulas fonas visiems metų laikams ;)) mažos gėlytės primena snaiges. Džiaugsmingas, mirgančias ir spalvotas. Ir šiltas šiltas :).
Kojinės megztos Dalios Liepuonienės iš Wunderkleckse 2412 (Žydinčios vyšnios). Skarelė megzta ir fotografuota Rimos Daugėlienės, modelis – “86-13 a – Crocheted Shawl“, siūlai – Admiral Tweed Bunt 980 ir patys įvairiausi kojininių siūlų galiukai prie jo.