Trečia kelionės po Estijos salas diena buvo paskutinė diena Saaremaa saloje ir pagrindinė rankdarbinė jos tema – vilnos vėlimas. Su daug įdomių nukrypimų, kaip visada 🙂 .
Atsisveikinomi su Saaremmaa sostine Kuressaare aplankydami šalia miesto įsikūrusią profesinę mokyklą, tiksliau, jos audimo klasę. Mokslai joje yra valstybės apmokami (3 metai) nepaisant to, kad nemažai studentų yra jau toli gražu nebe mokyklinio amžiaus ir mokosi amato savo malonumui ar papildomai profesijai. Šalia pagrindinio dalyko, pvz., audimo, dėstomi ir kiti šalutiniai (?), bet labai reikalingi, jei nori ne tik pats vienas džiaugtis savo rankų vaisiais, bet paversti jį produktu – fotografija, pakuotės dizainas ir pan.
Pagrindinis dėmesys buvo audimui, bet klasėje buvo pilna ir tautinių drabužių, ne tik austų, bet ir megztų ir siuvinėtų. Pasirodo, vyksta ir kokio atskiro rūbo gamybos kursai (netrumpi!), visada prasidedantys vizitu į muziejų ir nuodugniu autentiškų gaminių tyrinėjimu.
Maija demonstruoja klasėje rastą kepuraitę (tokias vakar matėte ant šokėjų galvų) ir dar nežinodama, kaip ji nešiojama, užsidėjo taisyklingai – ištekėjusios moterys kepurės galą su kutu permesdavo per dešinį petį.
Pakeliui į kitą rankdarbių stotelę aplankėme 1260 metais pastatytą šv. Petro ir Povilo bažnyčią (Kaarma Kirik), vieną seniausių salose. 1410 metais pristatytas centrinis bokštas (mums leido į jį pakilti 🙂 ) ir ta proga ant sienos atsirado pirmasis žinomas istorijoje įrašas estų kalba.
Vidus kuklus, po baltu tinku šviečia protestantizmo eroje uždengta spalvota sieninė tapyba, kolonos puoštos išraiškingais raižiniais, o sakykla nusižiūrėta nuo Liubeko bažnyčios, tik ten ji yra marmurinė, o čia, neturint lėšų tokiai prašmatnai, buvo pagaminta iš medžio su marmurą imituojančiu dažymu.
Kita mūsų stotelė buvo Mareli Rannap ūkis ir studija. Šeimininkė mus pasitiko apsirengusi liaudies kostiumu šalia savo veltų pano – vilnos vėlimas ir tautinių drabužių gamyba yra pagrindinė jos veikla šiuo metu (prieš įsigydama su vyru šią sodybą ji daug metų dirbo dailininke animatore).
Lauke mums buvo pademonstruoti tik trys pano iš metų laikų ciklo (ruduo jau buvo nupirktas, o vasariškos aguonos iškeliavo su viena mūsų grupės dalyve į Ameriką 🙂 ), bet dailininkės studijoje mūsų laukė daug visokiausių jos darbų – nuo veltų iš vilnos iki įvairių tautinio kostiumo dalių. Pati autorė demonstruoja mums saloje nešiojamą žieminį moters galvos apdangalą, o kitose nuotraukose ji yra su maža megzta kepuryte. Kažkokiu būdu kituose regionuose nešiotos kepuraitės su ilgu galu ir kutu (vieną tokią ryte matavosi Maija) čia susitraukė iki tokios mažylės, kuri dengė tik patį viršugalvį, bet net ir tokia nykštukine pavirtusi ji išsaugojo pagrindinius principus – galas puoštas siuvinėtu „kutu”, kuris taip pat atsukamas į dešinę ar kairę priklausomai nuo moters šeimyninės padėties.
Man pro akis neprasprūdo ir labai dailios tekstūrinės pirštinaitės su riešinėmis, ir iš gabaliukų siūtas ir gėlytėmis iš dar mažesnių skuduriukų dekoruotas rankdarbių krepšelis.
Pietauti ir šios dienos pamokai keliavome į Angla vėjo malūnų kalvą, kur ant šimtametės kalvos stovi penki iš devynių išlikę vėjo malūnai (labai būdingas Saaremmaa vaizdas), kurių vienas vėjo pagalba mala miltus. Malūnai ne atvežti, o stovi taip, kaip buvo pastatyti.
Čia yra įkurtas kultūros paveldo centras, kur vyksta įvairios dirbtuvės, mums čia buvo suplanuota vilnos vėlimo adata pamoka. Nuotraukose matote mūsų mokytoją Anu Noor, kuri demonstruoja, kokius dalykus galėtume pasidaryti per artimiausias porą valandų. Apatinės nuotraukos demonstruoja, ką padarė mūsų grupė. Kadangi ši sritis yra labai ne mano, tai „pasigirti” galiu tik mažulyte kreivų giliukų pora – mano pagrindinis tikslas per tą pamoka buvo neprivelti su aštria adata vilnos prie savo pirštų 😉 .
O kas pradžiugino – tai originalūs tam tikrus kambarėlius ženklinantys piešinukai, vaizdžiai iliustruojantys, kokia veikla šiame centre užsiimama 🙂 .
Po vėlimo pamokos popietę ir vakarą praleidome Nooda ūkyje pas fantastinio veiklumo jo šeimininkę Mare Kallas. Pabandysiu kuo išsamiau papasakoti, kuo ji užsiima, nors tiesą pasakius, lengviau yra turbūt išvardinti, kuo neužsiima.
Mus pasitikusi, ji pirmiausia paklausė, ar mes matėme autobusų stotelę. Kulli tik pasijuokė: „Ką jos matys, kai visą laiką autobuse mezgė!” . Tai mes ten ir nukeliavome su savo šeimininke ir šios stotelės atkūrėja. Stotelė, dabar taip gražiai ištapyta, yra tipiškas pabaisiškos sovietinės architektūros pavyzdys ir jau buvo suplanuota nugriauti, tik nuo sunaikinimo ją saugojo vietinių gyventojų sentimentai. Laimjaloje Marės jaunystės laikais vyko patys geriausi šokiai (ji gyveno kitame kaime ir čia atvažiuodavo) ir šioje stotelėje būriuodavosi merginos, paskui ilgai drąsindavosi prieš šokius vaikinai, žodžiu, stotelė buvo vienas svarbių socialinio gyvenimo punktų ir nugriauti ją reiškė sunaikinti daugeliui vietos ir aplinkinių gyventojų brangius prisiminimus. Taip visiems bedūsaujant ta baisi stotelė gyveno, metus buvo šnekama, kaip ją atnaujinti, kitus, bet viskas būtų šnekomis, o gal net ir griovimu pasibaigę, jei Nooda ūkio šeimininkei nebūtų trūkusi kantrybė ir ji parašė pirmą projektą, gaudama maksimalią skiriamą sumą (jei nepainioju, 11000 eurų). Po tokio sėkmingo debiuto („pinigai guli ant žemės, tereikia pasilenkti juos paimti”) Mare yra parašiusi labai daug projektų ir sėkmingai gavusi lėšas patiems įvairiausiems dalykams įgyvendinti, bet grįžkim prie stotelės.
Dviejų menininkių ji buvo ištapyta šiai vietovei būdingais augalais (tarp jų nemažai saugomų) ir drugeliais, šonuose pakabinti papildomi informaciniai stendai ir kasmet šeimininkė pasodina vis kitas gėles. Stotelėje įrengta stebėjimo kamera, sujungta su Noode ūkio kompiuteriu, bet jos nelabai ir reikia – freskos buvo tik vieną kartą apgadintos, vietiniai gyventojai stotelę myli ir prižiūri, Marei tenka tik kokį kartelį per savaitę ją pašluoti ir palieti gėles.
Rankdarbių srityje Mare Kallas užsiima senos tekstilės perdirbimu – gamina įvairias rūbų ir namų testilės kolekcijas, iš audinių atraižų siuva krepšelius ir maišelius, o nuotraukoje žemiau matote ją demonstruojančią originalių padėkliukų gamybą.
Dar ji siuva tradicinius tekstilinius batelius iš angliškos vilnos su nepaprasta istorija. Kaip minėjau, ji yra kilusi iš kitos vietovės, o Noode ūkyje gyveno jos teta, tarpukariu turėjusi krautuvę. Atėję sovietai jos parduotuvę nacionalizavo, bet leido šeimininkams pasiimti prekes, kurios buvo sukrautos namo palėpėje. Ilgą laiką šiame ūkyje niekas negyveno, nes teta su šeima emigravo į Kanadą, o atsikėlusi į tuščius namus ir radusi angliškų vilnų aruodą iš tos prieškarinės parduotuvės, Mare ėmė siūti iš jos batelius-šlepetes ir siūs iki tol, kol baigsis tų medžiagų atsargos.
Vidurinėje nuotraukoje – iš senų rogių padarytas gultas poilsiui su knyga, bet aš net neįsivaizduoju, kada šeimininkė randa laiką tokiai veiklai, kai kitos – everestai! Už senų rogučių matote labai jaukią įstiklintą veradą, šeimininkės dirbtuvę, kurios tokios šviesios ir puikiai organizuotos ne viena padūsavom…
Viršutinėje nuotraukoje – sodybos detalės (dryžuotos durys!), o apatinėse – dar viena Nooda šeimininkės veiklos sritis – kulinarija. Ji ne tik gamina maistą kitų šventėms (mums ištaisė tokią vakarienę, kad mirsiu, nepamiršiu, su laukinės anties sultinuku, šešias valandas virtu, česnakų iš daržo sviestu, pačios kepta duona, mmm), bet ir tyrinėja regiono kulinarinį paveldą, organizuoja mokymus ir parašė knygą „Tradiciniai Laimjalos skoniai”. Mes paprašėme knygas pasirašyti ir nufotografavau specialiai jos parašą. Pagal pasą ir ant viršelio knygos autorė yra Mare Kallas, bet salose žmonės turi kitus vardus. Pirma sakoma ūkio vardas, paskui žmogaus. Knygas parašė Mare Kallas, o pasirašė Nooda Mare.
Nufotografavau mielą detalę – vienas iš jos mokymų vaikams dalyvių nupiešė Nooda ūkio namą ir piešinys kaba ant gyvenamo pastato durų. Skraidantį su drugeliais, nes laimingas namas skraido, o nestovi ant žemės 🙂 .
Dar ji parašiusi knygą apie laivą „Helene”, kuriuo vėlyvą ir audringą 1944 metų rudenį salos estai traukėsi nuo artėjančios raudonosios armijos. Sumanaus kapitono dėka pabėgėliai pasiekė Švedijos Gotlandą ir pasklido po pasaulį. Autorė sudarė keleivių sąrašą ir papasakojo kiekvieno istoriją. Čia taip, tarp kitų darbų 😉 .
Dar mus išmokino šokti estišką krakoviako atmainą. Ir dar…
Turėjom nepaprasto gerumo dirbtuves – darėm štai tokius ant piršto užmaunamus kiškučius. Jie net ne siuvami, o iš medžiagos juostelės, vilnos gabalėlio ir siūlgalio yra suformuojami. Mare buvo mums paruošusi reikiamo dydžio juosteles su įlygintu trikampėliu, tereikėjo pasirinkti patinkančią medžiagytę ir pabaigoje nuspręsti, mūsų zuikutis bus mergytė ar berniukas, duoti jiems vardus ir prisistatyti kompanijai 🙂 . Tokie zuikučiai buvo maunami ant kairės rankos mažylio ir jį lengvai judinant „šnekino” vaiką, kai tuo tarpu dešinė ranka buvo užimta kitu darbu – moterys ūkyje privalėjo sugebėti vienu metu ir vaikus užimti, ir ūkio darbus nudirbti. Kaip juos gaminti, Mare išmoko ir savo močiutės, ši – iš savos, akivaizdu, kad tradicija sena. Ši pamoka turbūt buvo trumpiausia iš visos mūsų šiųmetinės programos (be estiško krakoviako 😉 ), bet viena smagiausių – tik pažiūrėkite į dalyvių šypsenas!
Aš susukau du zuikučius, berniuką ir mergytę, dviems panašaus amžiaus savo draugės anūkams (melsvas berniukas ir uogytėm marginta mergaitė). Paskutinėje nuotraukoje matote visą mūsų „zuikyną”, o iš visų išsiskiriantis baltas zuikutis, mums demonstravimui padarytas iš paprastos popierinės servetėlės, kilęs iš Prancūzijos – pamokos įkvėpta Patricija rodo, kokius rankinius zuikučius iš medžiagos skiautės vaikams užimti darydavo jos močiutė.
Po labai intensyvios ir įspūdžių kupinos dienos palikome Saaremaa ir nakvynei apsistojome Muhu saloje, jaukumo ir ramybės oazėje Muhu Tõnise Talu. Šeimininkai nusipirko Tonise ūkį prieš trejus metus ir pavertė jį tikru rojaus kampeliu su tokia gera atmosfera, kad net gyvūnai, atrodė, yra vien tam, kad jaustumeisi dar geriau. Kas rytą mus pasveikinančio ir su kiekvienu pasilabinančio pusryčių salėje šuniuko nenufotografavau, bet ūkio katės aktyviai ir kartu labai švelniai dalyvavo grupės gyvenime – budėjo prie baro, miegojo ant Maijos schemos, nusprendusios, kad šį vakarą jai mezgimo jau užteks, apsilankė pas ją šešto ryto, kad pasiglaustytų lovoje, padirbėjo murkiančiu žadintuvu Elsbeth…
Kelios detalės iš įvairių sodybos vietų – kiemas, durys, jaukūs kampeliai intymiems pokalbiams ir poilsio vietos didžiuliame kieme. Ką mes ten veikėm, ir be nuotraukų nesunku atspėti – mezgėm 😉 . Detalių pafotografavau nedaug, bet noriu atkreipti dėmesį į jų tikrumą ir kokybę – ant lauko (!) stalų gyvos gėlės, nertos vąšeliu (!) staltiesės bei užuolaidos, jokių pigių šiuolaikinių pakaitalų, viskas su skoniu ir meile įrengta, net valgomajame kabanti rankomis siuvinėta antklodė – šimtmečio senumo.
Mūsų grupė buvo nemaža (16 žmonių), todėl užėmėme visas svečiams skirtas vietas, kurios buvo ne viename name, o išbarstytos po visą kiemą (erdvės kiekvienam sočiai ir per akis, jau nekalbant apie bendras), trys mūsų (aš tame tarpe) patekome į pagrindinį gyvenamą namą, kur šalia savo miegamųjų turėjome didelę bendrą svetainę, vonios kambarį ir erdvią įstiklintą verandą (apatinėje nuotraukoje su nertomis užuolaidėlėmis). Tiesą sakant, į tą verandą buvo galima patekti ir iš lauko, tai „privatizuoti” ją mums trims kaip ir nebuvo visai legalu, bet kažkaip saldžiai išdykėliška. Ką mes ten veikėm? Tą patį :).
