2023 MZ eglutė kraustosi į virtuvę

Preitą ketvirtadienį MZ atšventėme kalėdinio laikotarpio pradžią keisdamosis savo rankų darbo (megztomis ar nertomis, aišku 😉 ) dovanomis. Tradicija jau tapusi šventė vyksta pas mus beveik tiek pat metų, kiek gyvuoja MZ ir dar prieš kelerius metus tai tikrai buvo viena anksčiausių kalėdinių eglučių mieste. Dabar visi nori švęsti anksčiau ir greičiau, todėl jau įsiliejame į bendrą šventinį sūkurį. Bet tokia ankstyva data ne dėl bandymo paskubinti Kalėdas, mes neskubame 😉 , mezgėjai gerai žino laiko vertę. Pirmas gruodžio ketvirtadienis pasirinktas ne atsitiktinai – visi žinom, koks užimtas yra gruodis, o mezgantiems žmonėms jis intensyvus keliagubai, nes jokia čia paslaptis – ne vieno lauks po eglute megztos dovanos ir dar vienas įpareigojantis rankdarbis prieš pat Kalėdas vargu ar ką pradžiugintų.

Todėl MZ eglutė yra ne kulminacija, o įžanga į šventinį laikotarpį. Dovanas ruošiame iš anksto ir apsidovanojusios viena kitą gruodžio pradžioje tarsi pakreipiame paskutinio mėnesio tėkmę truputį kita vaga. Labiau šventės nei įtemptos ruošos, nes po eglute (ar virtuvėje, kaip šiemet 😉 ) jau mūsų gauta galbūt pirmoji labai speciali dovana, primenanti, kad ne tik tu galvoji apie kitus ilgai ir kruopščiai megzdamas akutę po akutės, kad kažkas jau pagalvojo apie tave ir paruošė tai, ką labai dažnai mezgantys žmonės dovanoja, bet išskirtinai retai gauna – megztas dovanas.

Kiekvienų metų mainai turi savo temą ir šiemet tema yra virtuvinė – pašluostukai, indų plovimo skepetaitės, virtuviniai rankšluostukai ar puodkėlės. Tema labai populiari pasaulyje ir gana neįprasta mums – rodos, ir taip laiko maža, tai kam megzti tai, ką lengvai ir pigiai gali nusipirkti. Galvojant apie tai, man labiausiai norėjosi pabrėžti tvarumą ir turėti kuo mažiau vienkartinių daiktų buityje, bet prisipažinsiu, plauti indus ar net juos šluostyti su rankų darbo šluoste man pačiai yra oho-ho koks iššūkis, kurį tikiuosi įveikti :)) . Mezgant ir renkant raštus, atėjo į galvą ir kita mintis. Visi naudojam popierines servetėles – tai greita, pigu, švaru ir paprasta. Bet atėjęs į prabangų restoraną randi linines servetėles, kurios yra brangios, nepatogios ir jas prižiūrėti yra vargo bei veiklos, bet kokia tai yra prašmatna! Bandau taip žiūrėti ir į rankomis megztas šluostes – galiu ir savo virtuvėje turėti tokius mielus ir džiuginančius daiktus net pačioms paprasčiausioms buitinėms reikmėms, ne tik patogiai ir taršiai vienkartinius.

Ketvirtadienis yra klubo diena, todėl renkamės į šventę su mezginiais. Gal tik vaišių stalas ne dažnai būna toks gausus 😉 . Bet dėl šventės jokie mezgimo reikalai nesustoja: pasidžiaugiame nauja Joanas skarute iš taip jai tinkančių Schoppel-wolle Edition 3.0 raudonų atspalvių (2361) – sveika atvykusi į „Sophie scarf” klubą 🙂 , nufotografuojame baigtą Guntos kojinių porą iš gražiosios Opal Schafpate serijos (9415) ir net pirmą kojinę iš naujai atvykusios Grundl Semila serijos, Rimutė demonstruoja savo pirmą porą kojinių nukeltų akių raštais (man tai į akis krito ir labai gražus intarpas trumpų eilių kulnui praplatinti).

Šiais metais mums pasisekė turėti net du fotografus, fiksuojančius visas šventines akimirkas – Rūtą ir Karolį, už ką jiems pats širdingiausias AČIŪ! Nuotraukų autorius lengvai atskirsite ne tik iš kolorito, bet ir iš rakurso – Rūta greitai surado tinkamą „pjedestalą” ant kopėtėlių ir gąsdindama mus savo meistrišku balansavimu fiksavo viską plačiai ir iš aukštai. Mes su Dalia, kai nesikeitėm dovanėlėm, laikėm frontą prie kasos 🙂 .

MZ eglutė visada prasideda nuo… tikros eglutės, tai yra, nuo jos puošimo. Kiekvienais metais Kristina nuneria mums tokią pat ir vis kitokią girliandą su pačiais spalvingiausiais saldainiukais ir jau nebeįsivaizduoju mūsų eglutės be jos. Kiekvienais metais jūsų auksinių rankų dėka mūsų kalėdinių puošmenų skyrelis pasipildo vis naujais ir labai išskirtiniais žaisliukais, kasmet jie keičiasi priklausomai nuo eglutės dydžio, stiliaus ar spalvinės temos, bet saldainiukų girlianda yra tokia pat neatsiejama MZ šventės dalis kaip Kūčių stalas, kalėdiniai patiekalai ar kalėdų senelio lauknešėliai kiekvienuose namuose. Kristina šiemet negalėjo pati dalyvauti šventėje, bet pasirūpino, kad šventė būtų MZ – ir perdavė nunertą girliandą per Audronę 🙂 – AČIŪ!!!

Mes su Audrone sukome apie eglutę ratus, kol ji įgavo savo tradicinę išvaizdą, traukiančią visų užėjusių žvilgisnius. Po šventės eglutė, tikėkimės, nukeliaus į MZ alėją (taip Neringa juokais vadina grupelę prigijusių jos kaime šventėms pasibaigus mūsų medelių), o saldainiukų girlianda bus sukarpyta ir išdalinta mažiesiems smaližiams – mamos ar tėčiai išeis iš MZ sausį su siūlų kamuoliukais, o vaikai – su žvilgančiomis praėjusių švenčių akimirkomis…

Eglutė papuošta, tai galima ramiai vaišintis ir laukti iš darbų atkeliaujančių visų šventės dalyvių,

ir besikeičiančių dovanomis, ir tiesiog atėjusių kompanijoje pamegzti ar pasidžiaugti šventine nuotaika.

O kai ateina laikas pradėti, kas pradeda? Anksčiau tai buvo drąsiausias žmogus (pirštais nerodysim), dabar jau sako „kaip visada”, tai reiškia, aš 😉 .

Aš išsitraukiau Vaidą, o ji savo anketoje parašė, jog neseniai įsigijo treilerį ir labai džiaugtųsi bet kokiais daiktais jo virtuvei, pageidautina linksmų spalvų – geltonų, žalių… Juokas yra tai, jog būtent tų spalvų dovaną tuoj gausiu, o Vaidai megzti aš pradėjau nuo įsivaizdavimo, ko mini erdvėje galėtų prireikti. Aišku, pagunda buvo ir puodkėles įtaisyti, juolab kad su mama turim firminį jų modelį, bet aš nusprendžiau nerti į dar neištirtą man teritoriją – megztų pašluostukų. Su tokiais ir indus išplausi, ir stalą pavalysi, ant jų ir kelis šlapius puodelius padėsi. Pradėjau nuo pageidaujamos geltonos, o paskui jau mane užnešė į ledų kioskelio fantazijas (labai jos gerai su vasara ir kelionėmis treileriu susisiejo 😉 ) ir prie geltonos atsidūrė panašios vaisinės spalvos – oranžinė, persikinė (tada dar nežinojau, kad pastaroji taps kitų metų spalva pagal Pantone 😉 ). Šalia pridėjau universalaus ekologiško muilo gabaliuką (tiks ir rankoms, ir indams su kriaukle, ir drabužiams paskalbti su tomis pašluostėmis kartu), kad būtų saugu gamtoje vartoti, bet svarbiausias dalykas, kuris man labai rūpėjo, juokinga, bet tai buvo pakuotė. Labai norėjau tokio kiauro krepšelio, su kuriuo tiesiai į kelionę gali pasiimti visus virtuvinius rakandus ir sudėti juos prie mini kriauklytės namelyje ant ratų 🙂 .

Mezgiau iš ekologiškos medvilnės labai paprastais, bet mano mylimais tekstūriniais raštais (vaflis buvo pirmas, myliu jį absoliučiai visais pavidalais 😉 ).

Pademonstravusi krepšelio turinį (čia yra viena iš sudedamųjų šventės dalių, nes kito dovanos džiugina ne mažiau nei savos 😉 ), Vaida išsitraukė savo dėžutę, kuri buvo skirta Guntai.

Savo anketoje Gunta parašė, jog nenori jokių geltonų, žalių ir raudonų spalvų, tai Vaida labai juokėsi, kad nusprendė visas tas spalvas surinkti į dovanai skirtą dėžutę 😉 . O jau jos turinys buvo labai subtilus baltų ir melsvų rankšluostėlių rinkinys – Guntos spalvų 🙂 .

Pati Gunta išsitraukė Joaną ir tik dabar rašydama supratau, kokius linksmus pokštus mums gyvenimas krečia. Čia Joana ne taip seniai pastebėjo, kad mezgimo zonoje mezgimas tuoj bus n-toje eilėje po visų kitų siūlus naudojančių technikų – audimo, pynimo, įvairiausių nėrimo būdų. Gunta pasistengė jos nuomonės jokiu būdu nekeisti ir rankšluostuką Joanai… nuaudė 🙂 . O prie jo nunėrė dar priderintus padėkliukus.

Joanos išraiškos atidarius dovaną neįkainojamos!

O pati Joana jau antrus metus iš eilės ištraukia… mane ir tai jau trečias mūsų kelių susikirtimas MZ eglutėje. Joana galvoja, kad tai ženklas ir man jis labai patinka 🙂 .

Gavau labai išskirtinius pašluostukus – abu jie yra grynai firminio Joanos stiliaus. Vienas yra jos gražiųjų modulinių kvadratėlių, iš kurių ne vienas nuostabus jos megztinis sukonstruotas, o antrasis primena man pledukus jos mažyliams, juos Joana lygiai taip pat tekstūriniais raštais iš vidaus į išorę mezga. Buvau pasiryžusi užsimerkti ir pradėti naudoti bet kokio gražumo dovaną, kokią tik gausiu, nes turbūt liūdnesnio likimo mezginiui nei gulėti nenaudojamam nėra, bet kartu labai džiaugiuosi, kad turiu įprotį visad dovanas, gautas iki švenčių, dėti po eglute (kadangi jos dar neturiu, tai dedu ten, kur ji bus) ir galiu atidėti tą baisią man pradžią bent kelioms savaitėms 😉 . Dovanėlė buvo supakuota į Joanos pasiūtą maišelį iš taip pat labai išskirtinės medžiagos, kurią Joana laikė sava, mat joje ganosi jos mylimiausi gyvuliukai – karvytės 🙂 . Prie tokių ypatingų dovanų dar buvo pridėtas stiklainiukas medaus ir aš jaučiu, kad mano šventės jau visai čia pat, už durų 🙂 . AČIŪ!

Joana uždarė pirmąjį mainų ratą ir mes ieškosime antro drąsaus žmogaus kitam pradėti – tęsinys rytoj 🙂 .

Lėtas laikas

Mezgimas dažnai laikomas meditacija, leidžianti žmogui pilnai išgyventi čia ir dabar būseną. Proceso lėtumas atveria portalą mezgančiam išsukti iš pasaulį valdančio ekonominio efektyvumo srovės į šalutinę, kur kartu su gamta viskas vyksta savu ritmu. Kur kojinės – akytė po akytės – lėtai ir mėgaujantis skeidžiasi kaip žiedai iš spalvotų kamuoliukų ir visai nesvarbu, kad paralelinėje visatoje koks nors fabrikas per tą laiką prigamina (o kai kas ir spėja suvartoti) jų milijonus. Tai yra nepalyginami dalykai – kaip svarstyklėmis pasverti dvi lėkštes, ant vienos kurių yra efektyvumas ir ekoniminė nauda bei produktų kiekis, o ant kitos – džiaugsmas daryti dalykus savo rankomis, mėgavimasis procesu ir gimstančiu rezultatu bei unikalūs daiktai su juos sukūrusio žmogaus rankų šiluma.

Abi kojinės rankų darbo poroje visai nebūtinai (o ir dažnai net neišeina kitaip) turi būti vienodos – kur gamtoje matėte du identiškus lapus ar žiedus?

Ir tegu dar rudeniui neįpusėjus prekybos centrai jau garsiai šaukia apie artėjančias Kalėdas, gyvendami savo ritmu mes dar mėgaujamės lėtu laiku ir išgyvename kiekvieną akimirką. Ten, kitame pasaulyje, prie kasos sukrauti blizgantys eglutės papuošalų kalnai, o mes lapkričio viduryje dar džiaugiamės gražuoliais rudeniškais moliūgais…

Daivos Juronytės megztos kojinės ir moliūgėliai bei nuotraukos. Siūlai – Zauberball Crazy 1564 (Tropinės žuvys).

Kalėdos virtuvėje

Jau tapo tradicija, kad iškart po MZ gimtadienio daugelis mezgėjų ima galvoti apie kitą artėjančią šventę – taip, tą pačią turbūt anksčiausią kalėdinę MZ eglutę, kuria mes atidarome prieššventinį laikotarpį keisdamosis savo rankų darbo dovanomis. Ir šių metų kalėdinių mainų tema – virtuviniai pašluostukai ir rankšluostukai.

Pas mus dar ši tema nėra tokia populiari, kaip visoje Europoje (galbūt ne tik Europoje, bet pasakoju apie tai, ką stebiu pati), kur virtuvinės šluostės karaliauja net kiekvienoje save gerbiančio muziejaus parduotuvėje (nuotraukos iš Oslo) kaip aktualiausias ir madingiausias dalykas (turiu galvoje ne rankdarbių muziejus 😉 ).

Tokio tipo rankdarbių sugrįžimo tendencija ryški jau ne pirmus metus – šitą labai skanaus raudonumo šluostę iš dvigubo Trio 1 siūlo aš gavau dovanų iš Isager kompanijos artėjančių Kalėdų proga, bijau suklysti, bet man atrodo, prieš trejus metus. Neslėpsiu, naudoti pagal paskirtį man pasirodė per daug didelė prašmatna ir pašluostukas sėkmingai tarnauja parduotuvėje siūlų pavyzdėliu, BET. Laikas eina ir tendencijos po truputuką kapsi, kapsi ir… prikapsi 😉 .

Šią vasarą aš Latvijoje jau visai kaip įprasto mezginio ėmiausi indų plovimo skuduriukų mezgimo, pritaikydama išmoktą trumpų eilių pagalba formuojamą apskritimą. Tiesa, kol kas dovanoms, bet jaučiate, kokia pažanga! 😉

Toli gražu ne tik kaimyninių šalių tendencijos į mano galvą prikapsėjo, Sigitos projektas vieną ketvirtadienio klubo vakarą gerokai į tą taurę šliūkštelėjo:

Kai papasakojau mamai apie šią naują tendenciją, ji sureagavo taip, kaip turbūt daugelis iš mūsų: „Yra dabar visokių medžiagų ir technologijų, kam savo darbą skirti tokiam trumpalaikiam dalykui, kaip indų šluostė, čia jau atgyvena”. Ir ji yra visiškai teisi – pilna pirkti patogių, nebrangių šluosčių iš pačių šiuolaikiškiausių medžiagų, kurios ir patogios, ir higieniškos, ir lengvai įgyjamos (išmetamos taip pat 😉 ). Bet yra ir kita šitos tiesos pusė – taip, kažkuria prasme tai yra žingsnis atgal, kai tokie daiktai buvo gaminami, nes nebuvo kitų alternatyvų (kaip ir daugelis daiktų, kuriuos dabar įsigyjame už truputį pinigų ir galvos nesukame), bet rankomis gamintos šluostės sugrįžimas į madą rodo labai aktualią šiandienos tendenciją – pasaulis daugelyje sričių jungia atbulinį bėgį, nes vis skausmingiau jaučia, kad dideliu greičiu judant į priekį ta pačia kryptimi mūsų Žemės laukia neišvengiamas ir greitas galas. Stabdo vartojimą, sugrąžina rankų darbo vertę, grįžta ne tik prie daiktų vartojimo, bet ir jų darymo pačiam džiaugsmo. Todėl siūlau kartu į bendrą traukinį 😉 .

Net jei jūs iki šiol manote, kad tai yra tuščias laiko švaistymas ir nereikalingas daiktas jūsų virtuvėje, o šventės norisi, siūlau pažiūrėti į šį projektą iš nedidelės perspektyvos. Mados tendencijos yra kaip vėjas – kovok prieš jį, kiek tik širdis geidžia, jis vis tiek pūs savo kryptimi ir anksčiau ar vėliau palies visus. Galimas daiktas, kad šiemet gavę dovaną, jūs netikėtai ją „atrasite” po kiek laiko, kai ši graži mada užtikrintai įsitvirtins mūsų virtuvėse – turėsite ir naudingą daiktą, ir mielą prisiminimą. Kitas dalykas – dažnai megztas dovanas mūsų eglutėse lydi įvairios priderintos smulkmenos, tai prie virtuvinio daikto kaip niekas kitas tiks visi skanūs dalykai, o rankdarbiaujantys žmonės turi auksines rankas visose srityje, faktas kaip… pyragas ;), todėl šių metų tema yra puiki proga tiek keliagubai pradžiuginti kolegą, tiek pačiam pasirodyti 😉 . Trečias dalykas – tai yra nedidelis daiktas ir mezgančiam žmogui yra puiki proga nedideliame formate išbandyti naują tekstūrinį raštą ar siūlą, kuris drabužiui gal nelabai, tai yra, šis projektas yra labai nesudėtingas bilietas į gražią šventę ir džiaugsmingą gana stresinio periodo pradžią. Todėl labai kviečiu visus norinčius!

Dabar apie šventės TAISYKLES. Visi, norintys dalyvauti, renkasi ketvirtadienį, spalio 26 dieną, tada klubo susitikimo metu (sakysim, 17.30 val.) visi išsitrauksime, kam ruošime dovaną. Dalyviai iš anksto pasiruošia anketą (ant A4 formato lapo, perlenktą du kartus, kad visų lapeliai būtų vienodi), kurioje turi būti:

  1. Vardas, pavardė, telefonas, elektroninis paštas (čia tam atvejui, jei tektų ką derinti iš anksto).
  2. Norai, pageidavimai, mėgstamos spalvos, virtuvės stilius ar dar kas, ką jūs laikysite svarbiu žinoti jums dovaną megsiančiam (nersiančiam ir kt.) žmogui.

Be kažkokių individualių norų keli bendri dalykai, kurių siūlyčiau laikytis visiems. Šluostė nėra labai aiškiai apibrėžtas dalykas, todėl į tą pačią temą įeina tiek indų plovimo, tiek šluostymo dalykai, tai gali būti ir virtuviniai rankšluostukai, o kam visai tai nepriimtina, turėkite galvoje ir puodkėles su padėkliukais. Siūlai turėtų būti medvilnė, linas ar kuris kitas lengvai prižiūrimas pluoštas, nes higiena virtuvėje – ne antraeilis dalykas. Ir jokių apribojimų technikoms – tinka viskas, ką padarysite iš siūlų 🙂 . Nuotraukose žemiau – Loretos rankšluostukas, austas iš lino:

Svarbiausia data, kurią visi dalyviai pasižymi raudonai kalendoriuje, yra pati šventė, kurios metu keisimės dovanomis ir švęsime prieškalėdinio sezono atidarymą. Tradiciškai tai bus pirmasis gruodžio ketvirtadienis, gruodžio 7 diena, ir dalyvavimas visiems žaidėjams yra privalomas, kad šventė visiems dovanotų tik geras emocijas ir džiaugsmą.

Iki pasimatymo!

Svajonių krepšelis

Šio Eglės neriamo krepšelio nuotraukų instagrame laukdavau kaip vaikystėje filmukų valandėlės – toks saldus man tas melanžinis margumas, o dar taip gražiai Eglės pateiktas ♥.

Tokio stiliaus puodkėles nerdavome iš babutytės (taip meiliai mano vaikystės kaime vadindavo mamos draugės, pas kurią vasarodavau, mamą) paruoštų siūlų likučių – ji iš kažkur gautą maišą siūlų atliekų taip sutvarkydavo, kad išmetimui skirtas daiktas tapdavo ne tik naudingu, bet ir pačiu gražiausiu man iki šiol. Maiše siūlai būdavo be jokios tvarkos sumesti trumpomis atkarpomis (ten buvo tikra ta žodžio prasme atliekos), amžinatilsį babutytė traukdavo po vieną ir rišdavo. Tada sukdavo tokį pačios pagamintą siūlą į kamuolį, bet jis plonas, kad galėtum ką megzti ar nerti, reikia daug tokių sudėti. Įsivaizduojate, tokia spalvų mišrainė susidarydavo! Mes nerdavome iš tokio sudėto siūlo puodkėles – tais laikais fotografija nebuvo taip lengvai prieinama ir niekam tikrai į galvą nebūtų atėję fotografuoti puodkėles iš siūlų atliekų, bet mano galvoje saugojamame prisiminimų albume jos yra vieni pačių gražiausių kadrų 🙂 .

Eglės maišelis, palyginus su babutytės likučių kamuoliukais, yra prašmatna ir prabanga – aš, augusi visiško siūlų bado metais, net dabar įkvepiu ir pamirštu kuriam laikui kvėpuoti, pamačiusi „likučių” rinkiniui priskirtą moherį su šilku. Bet galbūt tas moheris ir suvaidino tokį lemiamą vaidmenį derinyje (o gal ir koks kitas, slaptas 😉 , Eglės ingredientas), kad nunertas krepšelis puikiai laiko formą, nesitampo, nesideformuoja – jis net neturi pamušalo! – ir tikrai iš namuose prie ūkio naudojimo daikto (ko galėtum tikėtis iš tokio projekto) yra pakilęs į solidų ir prestižinį rankinių luomą.

Prie to, aišku, prisidėjo ir odinės rankenos – ir prie tvirtumo, ir prie užbaigtumo, ir prie stiliaus. Jos lyg rėmelis, suteikiantis paveikslui visai kitą statusą.

Pagrindiniai krepšelio ingredientai yra įvairiausių siūlų likučiai, kuriuos Eglė planavo visus sėkmingai sunaudoti. Kaip jai šitai sekėsi, galite atspėti iš pirmo karto 😉 . Jei kas nesusidūrė su likučiais ir nelabai supranta, apie kokį mastą čia kalba, tai sufleruoju – šita užduotis nepasisekė 😉 . Ir tai yra didelis gėris, atveriantis naujų gražių projektų galimybes – Eglė Ravelry šiam projektui jau suteikė numerį 😉 .

Esu mezgėja iki vidaus gelmių ir niekada nemaniau, kad imsiuosi nėrimo. Bet… atėjo toks emociškai sunkus metas, kai rankos nekilo megzti, bet protas sakė – daryk ką nors, išjudėk! Beskrolindama internete užmačiau krepšį, nertą iš likučių. Tokių visiškai visiškai likučių, kai siūlo ilgis pusmetris ar metras. Ir tai buvo impulsas “atsikratyti” tais visais galais galeliais. Sunkus buvo tik pirmasis “blynas” – 5 ar 7 cm apskritimukas. Toliau pagavo kūrybinė jėga, noras dėlioti siūlų derinius, juos fotografuoti. Krepšys didėjo ir nuotaika gerėjo! Ir štai turiu nuostabaus gerumo, didumo ir patogumo krepšį! Labai juo džiaugiuosi. Bekeldama šį įrašą prie pavadinimo parašiau #1, nes mano įsivaizdavimas, kad sunersiu visus likučius – buvo klaidingas. Sunėriau tik trečdalį.

Visuose Eglės projektuose prie siūlų spalvų ir derinių lygiomis teisėmis dalyvauja dar vienas dalyvis – jos nuostabios proceso ir jau gatavo daikto nuotraukos. Tegu jos ir yra nematomos, žiūrint realius, nešiojamus daiktus. Pilkųjų kardinolų reikšmė istorijoje akivaizdi visiems 😉 . Tokiame kontekste ir pats materialus megztas (nertas) daiktas turi visai kitą aurą.

Eglės Lašinskienės nertas krepšelis, pastabos ir nuotraukos. Siūlai – Rowan Felted Tweed, Drops Alpaca, Schachenmayr Rheuma Thermal Wolle, Drops Puna, Karisma, Cotton Merino, Baby Merino, turėtas moheris su šilku (Drops, Rowan, Isager) ir t.t. Spalvų kodai ir numeriai šiame projekte neturi jokios reikšmės, kaip ir nepilnas visų siūlų naudotų siūlų sąrašas, idėja akivaizdi 🙂 . Modelis – „Scrap Yarn Basket„.

Item added to cart.
0 items - 0,00