Visi kalėdiniai mainai yra labai užkrečiamas dalykas. Visų pirma, pats daug ieškai tam vienam vieninteliam super modeliui, kurį planuoji megzti dovanų, tai užmatai kokiu melejonu daugiau visko ;), bet tuo istorija nesibaigia, toli gražu. Linksmoji dalis prasideda per pačius mainus, kai iš arti pamatai visų rankdarbius – tada jau akys lipa ir nori visko dar labiau.
Ne vienas šių metų mainų modelis mane užkabino ir megsiu dar ne vieną, bet Renatos skarelė buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Ne paskutinį vaidmenį, manau, suvaidino ir jos parinkta islandiška vilna – myliu šitą siūlą su visais jo dantimis 😉 . Ir dar vienas labai proziškas punktas suvaidino vaidmenį, kad ėmiausi jos iškart – tuo intensyviu periodu turėjau labai mažai laiko ir dar mažiau laisvos vietos galvos operacinėje sistemoje, todėl toks be galo lengvas ir paprastas mezginys man buvo tas, ko prašė pirštai ir širdis.
Pradėjau eilinėje kelionėje (ar ne idealus variantas?), paskui, apimtims augant, užtrukau, nes pabaigti reikėjo namie, o namie daug yra baigtinų dalykų 😉 .
Buvau nusprendusi daryti ją iš daugiau spalvų, nei mezgė Renata, bet joms sluoksniuojantis, ėmiau pastebėti, kad jokios spalvos išmesti iš pirminės idėjos nenoriu, pločio man tam užtenka, bet skara taip ištįso į ilgį, kad aš eilinį kartą skarų mezgime nukrypau nuo kurso ir vietoj pridėjimų kiekvienoje eilėje perėjau prie pridėjimų kas antroje. Forma, aišku pasikeitė, bet net nuotraukoje sunku pastebėti tą posūkio tašką, kur jau ten ką pamatysi ant kaklo.
Bandžiau megzti iš savo atsargų – mylėdama Einband nemažai esu iš jo ir mezgusi, ir nėrusi, tai atsargos mano solidžios, bet juostoms ilgėjant, turimų kamuoliukų ne visur užteko, todėl leidau sau stambesnes juostas suskaidyti pusiau, o geltoną pabaigą sąmoningai padariau siauresnę, įtariau, kad skara ir taip jau labai didelė.
Išskalbus mano įtarimai tik pasitvirtino, o kol aš šią skarą mezgiau, atėjo pavasaris, tik jo garbei pavadintas modelis mano versijoje gavosi žiemos kvintesencija – didelė, jauki skara iš pačios šilčiausios vilnos.
Aš vis ilgesingai nužiūrėdavau Kotryną su nedidele Renatos skarute ant kaklo, todėl tik baigus didelę skarą, iškart pradėjau dar vieną, mažą.
Taip mano “itališkas pavasaris” įsitaisė lietuvišką pavasarėlį į kompaniją 😉 .
Spalvas parinkau iš tų pačių, jau gerokai apmažėjusių, atsargų. Kai Renatai po Kalėdų pasakiau, kad megsiu jos skarą, ji perklausė, ar imsiu tas pačias spalvas. “Baik Tu”,- atsimojau, – “savas pasirinksiu”. Ir nuoširdžiai rinkausi, kaip jau minėjau, net ne iš MZ lentynos, iš savo atsargų. O ką mes visi turim atsargose? Tai, kas gražu ir mums patinka. Renatos megzta skarelė ne veltui man taip patiko, kad lyg iš mano podėliuko atrodė 😉 , todėl bet koks panašumas yra grynai “atsitiktinis”.
Jei didelė skara jau, panašu, eis žiemos miego (kas susigundėt modeliu, labai rekomenduoju visiems kelioniniams projektams, idealus variantas apsišiltinti ateisiantiems šalčiams ir Kalėdoms pasiruošti), o mažoji papildys mano pavasarinių skaryčių spintą – orai nusimato permainingi.
Abi skaros megztos iš tų pačių siūlų ir pagal tą patį modelį – “An Italian Spring Shawlette“. Didžiosios skaros siūlai – Istex Einband 1763, 9076, 0008, 9277, 0942, 0867, 0885, 1765, mažosios – Istex Einband 0008, 9076, 1761.
