Tokios pat spalvinės nuotaikos vyrauja ir storesnės verptos islandiškos Lettlopi (100% islandiška vilna, 50g ~ 100m) vilnos papildyme. Daug pačių įvairių atspalvių nedažytos pilkos vilnos, klasikinė juoda, nepaprasto gražumo samaninė žalia ir pilkšvais melsvas dangaus švytėjimas viršt to viso ž(i)emiško grožio…
Nuostabus siūlas klasikiniams šiltiems megztiniams, švarkams ar paltukams, pirštinėms, kaklašildžiams ar kepurėms, Šiltas, lengvas, laikantis formą, tvirtas, ilgaamžis, gražiai pūkuotas ir toks labai labai tikras.
Kad jau baigėm Drops dėžes kraustyti žiemiška gaida, tai tą pačią ir tęsiam – žiema artėja ;). Ta proga pildome islandiškos vilnos spragas lentynose ir krauname į šią laikiną stotelę pačius gražiausius natūralius Plotulopi(100% neverpta islandiška vilna, 100g ~ 300m) atspalvius. Pridedame prie jų krintančių rudeninių lapų auksą ir ryškiai žvaigždėtą rudens dangų.
Patiems šilčiausiems ir lengviems kaip pūkas mezginiams viso šaltojo sezono ugniai kūrenti. O jei ieškosit šitam siūlui draugo, idealesnį kompanjoną už moherį sunkiai rasite ;).
Neretai megzdama sau megztinius prašau Kristinos su jais papozuoti nuotraukoms ir kartais turiu lengvų (kartais ne visai ;)) įtarimų (ir jie taip pat karts nuo karto pasitvirtina), kad daiktas jai patiks ir ji visai neskubės po fotosesijos nusirenginėti – greičiau padarys tą vakare eidama gulti ir tvarkingai pasidės naują megztuką į savo spintą. Bet dėl šito megztuko buvo rami net ne 100 – visu tūkstančiu procentų! Visai nesvarbu, kad jai iš tiesų labai tinka ryškios spalvos – ji vis tiek nešioja juodą, baltą ir dar kokią chaki su bordo.
Pamačiusi naują mano mezginį dukra tik linksmai pakikeno, kad šių metų LGBT paradui jau nespėsiu, bet nieko, bus kitiems metams ;). Pakikent pakikeno, bet kažkaip nepamiršo ir nuolat į tą mezgamą daiktą žvilgčiojo. O baigtą greitai pasičiupo mūsų kelionei į Kauną. Man beliko tik iš paskos pričiupti fotoaparatą…
Visos idėjos šiame megztuke yra mano laaabai ilgai brandintos. Ryškias netradicines (jų nėra pastovioje kolekcijoje) Plotulopi spalvas nusižiūrėjau nuo pat jų atvykimo į MZ. Vis dėliojausi, kas ir kaip man čia tiktų (aš ne Kristina, su ryškiomis spalvomis mano santykiai labai vienpusiai – aš jas myliu, o jos manęs, deja, ne 🙁 ).
Dar seniau svajojau apie tokį modelį – platinamą keturiose vietose, kad susiformuotų keturi kampai: priekyje, nugaroje ir rankovėse. Dar seniau, nei Agnė nusimezgė savąjį, o paskui panašų vyrui. Tie jos mezginiai buvo stiprus spyris, bet nepakankamai, matyt, kad vis atidėliojau, trūko to galutinio vaizdo.
Kažkas cinktelėjo pamačius naujosios Marimekko kolekcijos megztuką su asimetriškais zigzagais. Jis megztas intarsija (greičiausiai), bet kokiu atveju su ta mano nužiūrėta vintažine (spėju, kad ji tikrai tokio amžiaus) konstrukcija jis neturi nieko bendra, bet vizualiai įvyko kažkoks kontaktas galvoje ir ėmiau svarstyti, kaip man tą asimetriją sujungus su norimu platinimu keturiuose taškuose.
Gal dar ilgai būčiau svarsčius, bet rudeninis virusas, taip mielai besilankantis daugelio namuose, neaplenkė ir mūsiškių. Aš susirgau pirmoji ir kai šeštadienį darbe pasijutau nekažką, ėmiau įtarti blogiausią variantą. Net jei sirgsiu nesunkiai, dešimties dienų izoliacija man garantuota. Impulso pagauta išsitraukiau iš lentynos keturias Plotulopi spalvas, pačias ryškiausias. Mėlynas turėjo būti pagrindas, nes ta spalva man tinka (tegu ir ne visai tas atspalvis, bet čia jau koncepcija turėjo visus kozirius). O juostoms išsirinkau geltoną, oranžinę ir ryškiai rožinę. Nusprendžiau, kad jei jau teks sėdėti namie rudeniui keičiant vasarą, tai bus niūrus laikas ir aš norėsiu jį nuspalvoti visai kitomis spalvomis.
Jei būčiau nors įtarusi, kad ši džiaugsminga spalvinė bomba nutūps mano vaiko spintoje, būčiau tomis išsirinktomis spalvomis ir apsiribojusi, bet pagalvojau apie save su geltona spalva prie veido ir jau vėliau, namie, iš podėlių išsitraukiau likutį nuo šito megztinio.
Testas nepatvirtino mano būkštavimų, bet korta jau buvo mesta – modelis apgalvotas, siūlai namuose. Ryškios spalvos turėjo mane (ir MZ lankytojus, tikėjausi ;)) džiuginti visą niūrų ateinantį laikotarpį. Iš priešistorės ir starto megztinis paveldėjo tik pavadinimą. Neįvykusio (valio!) karantino.
Pradėjau nuo kaklo stulpelio ir jį padariau dvigubą (ko nesu dariusi niekada) – man tokio reikėjo įsivaizduojamam stiliui. Toliau sprendžiau uždaros nugaros problemytę, nes konstrukcijoje nenumatytas joks priekio ir nugaros iškirpčių skirtumas. Reikėjo pasirinkti arba labai prigludusį kaklą (tas kirtosi su mano įsivaizduojamu galutiniu vaizdu), arba sugalvoti, kaip atskirti priekį nuo nugaros (man darosi šalta vien nuo minties apie šilto megztinio trikampį kaklą nugaroje). Trumpai – nugaroje stulpelio spalva pamezgiau mini „skarytę“, pradėdama nuo centro ir užkabindama vis daugiau akių, tuo pačiu pridėdama po dvi akis gerosios pusės centre.
Privažiavusi kaklo stulpelio vidurį, pradėjau megzti ratu, pridėdama keturiose vietoje. Tik jei rankovėse tą dariau po 2 akis kas antrą eilę, tai priekyje ir nugaroje dvi pirmas juostas platinau pridėdama po akį kiekvienoje eilėje, tuo būdu platindama vieną pusę ir nekeisdama kitos. Taip priekyje ir nugaroje spalviniai trikampiai gavosi pasislinkę į vieną pusę. Rožinėje, paskutinėje, juostoje, jau platinau kaip rankovėse, kad trikampio viršūnėlė eitų vertikaliai žemyn.
Kristė atvedė mus Kaune į kiemo galeriją, bent taip atrodė žiūrint iš šono, bet širdies gilumoje manau, kad megztinis panoro nors trumpam aplankyti giminingą sielą.
Šitą namą keliaudamos savu maršrutu radome atsitiktinai. Atsitiktinai?
Megztukas megztas iš Plotulopi 1766, 1768, 1098, 1762, 9028.
Santykiai laikomi gyvais ir nenuobodžiais, kai artimas ir, rodos, taip gerai pažįstamas žmogus, sugeba imti ir tave nustebinti. Šiuo megztiniu aš tikrai LABAI nustebinau save pačią ir užskaitau tai, kaip labai gerą ženklą – palaikyti įdomius ir gyvus santykius su pačiu savimi taip pat yra labai smagu :).
Dar savaitę iki šio mezginio, paklausta, kokiu numeriu megti ploniausią islandiškos vilnos šeimos atstovą Einband, nedvejodama būčiau pasiūlius 2,5 mm virbalą. Ne gerai, 3 mm, jei tikrai labai tampriai mezgate.
O kai jau gavau testuotiną modelį, kurį matote nuotraukose, ir jau konkrečiai pradėjau galvoti apie siūlą, po kelių bandymų išsirinkau Einband. Vieną. Ir 4,5 mm virbalus pagrindinei daliai, nes aprašyme 10 cm tenka tik 14 akių.
Šis megztukas dizainerės sumanytas kaip sluoksniavimo drabužis, todėl lengvas (?) permatomumas čia kaip ir ne minusas, o greičiau pliusas.
Modelį greičiausiai visi atpažinsite – tai kokį melejoną projektų turintis Ranunculus. Naujas testas įvyko dėl to, kad dizainerė pakoreguoja modelį – vietoj S ir L dydžių atsiranda nauji – net 11. Aš išsirinkau savajam viduriuką – 6. Ir gilų kaklą (yra ir kitas, mažiau iškirptas variantas). Ir ilgas rankoves (yra ir trumpų galimybė) – rudeniniam sluoksniui rankovės man patinka :).
Svarstydama permatomą versiją, pirmiausia pagalvojau apie moherį. Bet tik pagalvojau, net nebandžiau. Moheris yra liaunas siūlas, o man tiems tekstūriniams raštams apie kaklą norėjosi kažko labiau styrančio, tvirtesnio siūlo, kad mezginys primintų ne besvorį rūką, o džiūvančią rudeninę augmeniją.
Einband tam reikalui tinka kaip niekas kitas – nežinau jokio lace kategorijos siūlo, kuris taip užsispyręs demonstruotų savo charakterį (net viengijė estiška vilna daug noriau lyginasi). Sumegztas jis liks toks, koks ant jūsų virbalų (tik pasipūkuos ir paminkštės liesti išskalbtas) – nei tįs, nei plers, nei dar kaip keisis. Persuktų gerų akių stulpeliai primins kietus žolynų stiebus, kiauraraščiai – kietas sėklų dėžutes, o sukryžiuotos akys – vingrius sudžiūvusių gėlynų ornamentus. Tą gamtinį efektą dar labiau sustiprina lengvas siūlo netolygumas. Ir net nestiprus skersavimas skirtingom kryptim pagal raštus – lyg paslaptinga rudenėjančios gamtos šypsena mano spintoje.
Kad negalvotumėte, jog nuėjau lengviausiu keliu, demonstruoju ir kelis paruošiamuosius pavyzdėlius. Jei vieną moherį atmečiau iš karto, tai apie jį kaip priedą pagalvojau pirmiausia.
Pirmas planas buvo moherį sudėti su tuo netolygiu ir tvirtu Einband siūlu. Gamtiniam rudens efektui išgauti pasirinkau rūdžių spalvos islandišką vilną ir tamsiai žalių samanų spalvos moherį su auksiniu šilko viduriuku. Tas pavyzdėlis rodosi trečioji nuotraukoje, kaip vaikystės sekretas tarp panašių spalvų žolių. Spalviškai gražus variantas, bet permatomumui tokiame derinyje sudie – jis greičiau primena šiltą ir pūkuotą kailiuką.
Jei jau Einband su moheriu nelabai atsiskleidžia, pabandžiau nešiojimui kiek švelnesnę versiją su Isager Spinni (tas pats samaninis Isager Silk Mohair 68 siūlais su net trimis Spinni spalvomis). Spalviškai visi variantai man kaip ir tiko, bet vėl – tai jau rimtas megztinis, o ne šiltas permatomas sluoksnis, kuris dar ir neatitiko reikalaujamo tankumo, o megzti tokį variantą storesniais virbalais nemačiau prasmės – būtų ne skaidrus tinklas, o greičiau storas ir skystas daiktas.
Tada, pati save nustebindama, paėmiau storus virbalus ir vieną Einband siūlą – tai yra vidurinis rūdžių spalvos pavyzdėlis. Ir jis laimėjo. Tik ne spalva, kuri man buvo graži melanže, bet visai viena grėsė lengvu nuoboduliu. Į megztinį nukeliavo visa eilė natūralių rudų atspalvių – iš pievos už lango. Nesimetriškoms rankovėms – spalvinės juostos ne pagal centimetrus, o pagal smilgų aukštį.
