Šitiek metų (!!!) laukiau Daivos skaros nuotraukų – šioji turėjo pakeisti rodėsi nepakeičiamą, bet, deja, pamestą skarą (abi apjungė paukščių keliauninkų tema – ženklas?), tačiau Daiva branginosi labiau nei žiema, nusprendusi, kad nėra čia ko kasmet rodytis. Daiva nesirodė ilgiau nei sniegas Lietuvos padangėje ir pagaliau – TA-DAM! Abiejų sulaukėm:).
“Pagaliau prisiduodu :)). Geresnio laiko karščiausiai skarai nebus. Nuostabus siūlas – ir megzti, ir dėvėti, ir atrodo, kad net man jis nekanda (nors megztinio turbūt nesiryžčiau). Mezgiau pagal tavo schemą, bet matyt laisviau. Gavosi labai didelė ir minkšta skara. Tokia didelė, kad tinka užsimesti popiečio prisnūdimui, todėl laikau ją po ranka :). Namiškiai ir draugai ją irgi jau pažįsta – jei tik vėsiau, dairosi “tos skaros” :).
Dar kirba mintis iš šios vilnos nusimegzti pleduką (būtinai ripsu!). Ir tas didelis kaklo ir nugaros šildukas šiandien labai tiktų, bet tikriausiai nespėsiu :). Mįslė: lengva kaip pūkas, karšta kaip kailis – kas?“
Daiva nufotografavo skarą ir nešiojamą, ir pozuojančią, ir kaip dar vieną kosminio peizažo vingį. “Čia dar prie tos pačios skaros – komplektas žiemos (oi, grožio) miegui.”
Daivos Jakštienės megzta skara ir nuotraukos. Siūlai – Plotulopi 1026, 1027, 9103, 1431, modelis – “Skrendančios žąsys“.
