Rimutė atsinešė parodyti į klubą savo naujas pirštines (savo darbą, ne sau ;)) vieną karščiausių liepos ketvirtadienių. Iš pačios turbūt šilčiausios islandiškos vilnos, numegztas ypatingai tankia ir šilumą saugančią susukto mezgimo (tvined knitting) technika. Pagal akimirkos logiką niekas nei žiūrėti, nei čiupinėti jų turėjo nenorėti, o išėjo visai atvirkščiai – kolektyviai visos atsidusom, kad jau traukia pirštinių mezgimas… Matyt kažkur, pačiame mažiausiame ir tolimiausiame mūsų įkaitusios šalies pavėsiuke kantriai laukdamas savo laiko sėdi kelius apsikabinęs – ne ruduo dar, greičiau rudens užuomina, net ne mintis apie šaltąjį sezoną, o efemeriška nuojauta, prašmėžuojanti karts nuo karto mezgėjų galvose, nes tai yra būtent tie žmonės, kurie (ar jų projektų krepšiai) gyvena bent jau vienu sezonu į priekį.
Esu jau minėjusi, pasikartosiu – latviai tiki, kad tik vasarą megztos pirštinės bus tvirtos ir šiltos. Kur nebus – kai nereikia skubėti, kai sumegzta visa kaitriausia saulės šiluma, visi saldūs vasaros kvapai ir skoniai. Ir nesvarbu, kad pirštinės būsimos nešiotojos pageidavimu pilkos – visos mezgant stebimos pievų spalvos jas dėvint akimirksniui vėl pasirodys patį niūriausią juodai baltą žiemos mėnesį…
Rimutė dalykiškai pasidžiaugė, kad ji labai ūkiškai tikra ta žodžio prasme ruošia roges vasarą. Jungiamės į kompaniją?
Rimutės Daugėlienės megztos ir fotografuotos pirštinės iš Lettlopi 0054 ir 0058.
Tikrai taip, eilinį kartą pritaru genialiajai Elisabeth Zimmermann, sakiusiai, kad pagrindiniai dizaino atradimai gimsta iš klaidų ir siūlų trūkumo. Būtent pastaroji aplinkybė nulėmė šios pačios gražiausios mano matytos Riddari versijos atsiradimą. Taip sakydama jokiu būdu nenoriu sumenkinti autorės talento, bet klausimas, ar ji būtų užsiėmusi tokiais šokiais su kardais, jei būtų turėjusi pakankamą kiekį vienos spalvos siūlų pagrindui. Jau pakankamai buvo reikalų viską perskaičiuoti kitam siūlo storiui ir savas spalvas pritaikyti.
Visa laimė, kad net dabartiniais pertekliaus laikais mums, rankdarbiaujantiems, ko nors pritrūksta ir tas trūkumas tampa geriausiu varikliu kūrybiniam motoriukui. Ir gimsta tokie gražūs, originalūs ir nepaprastai skambūs mezginiai.
Gal kam megztukas iš dvigubo Plotulopi siūlo gali pasirodyti vasaros viduryje aktualus kaip slidžių reklama liepos mėnesį, bet pati Ieva, labai mylinti šį siūlą, sako, kad kaime šiluma nė iš tolo nepanaši į kaitrą mieste (labai pritariu!) ir šiltas megztukas nuolat praverčia. Juk tų vakarų, kai jo nereikia, yra metuose tiek nedaug… Išnaudokime juos pasiruošimui – su virbalais :).
Ievos Germanavičienės megztas megztinis ir nuotraukos. Plotulopi 0098, 2023, 9268, modelis – modifikuotas “Riddari“.
Islandiškas modelis (labai tipiškas ir daug kartų matytas), išplaukęs Eglės rankomis į tarptautinius siūlinius vandenis, taip pasikeitė, kad net nepažinau be parašyto pavadinimo.
Islandiškas avis šiame mezginyje atstovauja ploniausias Istex kompanijos siūlas Einband, iš kurio tokie megztiniai paprastai nemezgami (dažniausiai mezgami iš gerokai storesnio Lettlopi), bet ir jis, su švelnučiu moheriu susidėjęs ir už jo pūko pasislėpęs, vargiai be patikslinimo būtų identifikuotas ;).
Eglės žodžiai, kad “siūlų likučiai skatino kūrybiškumą” dar kartą aidu atsiliepia mano širdyje, labai tokį mezgimo būdą mylinčioje. O kad svariau būtų, pasiremsiu visiška klasika – mezgimo pasaulio ikona Elisabeth Zimmermann, sakiusia, kad patys įdomiausi dizaino atradimai gimsta iš klaidų ir siūlų trūkumo.
Eglės likučių kolekcijos siūlų trūkumu turbūt nepavadinsi, greičiau iššūkiu iš pasirinkto kolorito turimų skirtingų siūlų atsargų sukurti pilnavertį didelį rūbą ir juos visus sukomponuoti pasirinktu tradiciniu islandišku raštu.
Iššūkis priimtas ir taip gražiai įgyvendintas, kad kartu džiaugiasi visi pirmieji pavasariniai žiedai :).
Eglės Lašinskienės megztas megztukas iš Drops Lima, Alpaca Silk, Alb Lino likučių, Rowan KidSilk Haze 679, Istex Einband 9020 ir nuotraukos; modelis – “Afmaeli“, gėlytės nuotraukose – snieguolės, žibutės ir plautės.
Vasaromis mano mezgimo gyvenimą užvaldo keistos tendencijos – nėrimas ir pledai. Jei nėrimas visai su vasara suderinamas (jis tiesą sakant, jokiam metų laikui nepavaldus ir tinka visiems), tai potraukis šiltiems ir dideliems apdangalams man sunkiai suprantamas. Bet aš nesiginčyju su įkvėpimu, nerodau jam termometro, kurio stulpelis pastarosiomis vasaromis neretai virš trisdešimties laipsnių būdavo pakilęs, pasislepiu nuo karščio ar sodo pavėsyje, ar senų pastatų mūruose ir rudenį iš širdies sau padėkoju. Šiemet, spėju, dėkosiu anksčiau ;).
Anksčiau aš ir megzti pradėjau, nepaisydama neskubančios vasaros. Gal taip nesąmoningai bandžiau ją prisišaukti, o gal taip dorojausi su karantino stresu, kurį labai stengiausi neigti ir su juo kovoti, bet kažkokios vidinės nerimo stygos liko įsitempusios ir lengviau gyvenosi su galvojimo nereikalaujančiu mezginiu rankose.
Ta prasme antklodės yra pats geriausias pasirinkimas – dydis teturi būti pakankamas, daugiau dėl nieko rūpintis nereikia (ir čia tais atvejais, kai mezgi ne pagal tikslų aprašymą), tiks tikrai visoms žmogiško dydžio būtybėms, o kadangi šios nėra mažos, tai ir darbo pakankamai, nereikės ryt vėl naujo projekto ieškotis ;).
Aš pledų esu primezgus ir prinėrus visokiausių, iš plonų ir storesnių siūlų, kiauraraščių kaip skaros, apvalių ir stačiakampių ir per eilę metų galutinai apsibrėžiau savo šeimos prioritetus – pačia naudojamiausia antklode tapo ši. Tai yra, kiauraraščiai yra labai gražu, plonas siūlas atrodo delikačiai, o stačiakampė forma labiausiai primena klasikinį apklotą, bet kasdien visų šeimos narių naudojama (“kas pirmas, tas ir laimi” principu) tapo apvalios formos 4 mm virbalais megzta iš storos islandiškos vilnos.
Trys naujos šį pavasarį megztos anklodės skirtos kaimui (prognozuojama kažkokia keistai pledams draugiška vasara ;() ir amerikos nebeatradinėjau. Pasiėmiau 4 mm virbalus ir savo mylimiausią siūlą – islandišką Lettlopi. Myliu jį ne tik už šiltumą, bet ir už ypatingą lengvumą (antklodė – daiktas nemenkas…). Tik jei mylimiausiame plede jis karaliavo vienas, tai naujuose mezginiuose pirmu smuiku groja Noro Kureyon, kuris – labai malonus sutapimas – mezgamas tais pačiais 4 mm virbalais. Parduotuvėje jo nebeliko, bet mano du megztiniai, labai išsvajoti ir išmylėti, tapo nebenešiojami ir vėl atvirto siūlų kamuoliukais. Man nemažai metų reikėjo suprasti, kad pledai turi būti mezgami iš pačių geriausių ir gražiausių siūlų, nes jie naudojami daug dažniau ir daug ilgiau nei megztiniai. Ir supratimas vyko visai ne teoriniu būdu – iš pradžių iš nuostabaus gražumo Noro perėjimų buvo megztukai, dabar – antklodės ;).
Vienspalvė vilna čia jau derinosi prie Noro spalvyno. Pirmasis pledas – iš mėlyno megztuko – vadinasi “Vasaros naktis kaime”. Jei kam kiltų klausimas, ką čia veikia žalsvos spalvos Drops Lima intarpai, tai jie simbolizuoja krentančios žvaigždės trajektoriją. Arba kometą ;).
Antrasis pledas – jau kiek metų planuotas mano mylimo dizainerio Stephen West modelis, vienas pirmųjų – “Old Forge“. Noro Kureyon kamuoliukai su priderintu neatsekamos jau kilmės siūlu jam atkeliavo iš šio megztuko, ir be kitų spalvų Lettlopi, jie sėkmingai pabaigė mano žalsvai melsvas atsargas megztukui, pradėtas naikinti jau su pačiu pirmu taip pat Islandijos įkvėptu Stephen West pledu.
Pagal planą, trijulė naujų šiltukų numegzta trims žmonėms apsigaubti ar užsikloti, bet jei vasara ir toliau bus tokia… lietuviška, panašu, kad tuo pačiu principu “Kas pirmesnis, tas gudresnis”, naudosimės jais taip, kaip Kristina, dirbanti pievoje – vieną pasikloji, kitu užsikloji, o pats kaip dešrelė įsiraitai į viduriuką ;)).
Trečiajai anklodei jau teko rinkti visus tinkamo storio galiukus (arba dėti kartu kelis plonus siūlus) ir čia susidūriau su nauju iššūkiu – antklodės svoriu. Visą laiką maniau, kad jos lengvumas yra rimtas pliusas ir rinkdavausi jai pačius lengviausius siūlus. Deja, be Lettlopi ir Noro Kureyon (mano favoritų dėl tos pačios priežasties) visi kiti gerokai prašauna pro šalį, ypač siūlai su alpaka. Naujai permąstyti šį reikalą mane paskatino dukra, pareiškusi, kad ji norėtų sunkios anklodės (visa šeimyna miega su vilnonėmis, nes vilna yra… vilna, tai yra gėris pats savaime ir yra labai lengva). Truputį pasidomėjau jos norais ir pagalvojau, kad visai variantas lengvą šiltą debesėlį pabandyti pakeisti tvirtu užtikrintu glėbiu. Tai yra, pradėjau ne nuo sunkios antklodės kasdieniam miegui, o nuo… sunkaus megzto pleduko ;).
Svorio 12 spalvotų ratų tikrai turi ir traktuojam nuo šiol tai kaip išskirtinę terapinę antklodės savybę.
Pirmoji antklodė megzta iš Noro Kureyon 52 su priderintu Lettlopi, modelis – “Curlicue Coverlet“. Antrosios modelis – “Old Forge“, siūlai – Noro Kureyon 56 kartu su Lettlopi 1404, 9423, 0056, Drops Lima 1805. Trečiosios antklodės modelis – “Ten Stitch Twist“, pagrindiniai siūlai – Croft 759, 760, Drops Lima, Nepal, Lettlopi, Noro Kureyon ir dar didelė įvairiaplaukė kompanija prie jų.
