Sezonams keičiantis takoskyra tarp šalčmirių ir karštakraujų yra ypatingai ryški – kai vieni jau visus vasarinius drabužėlius žiemos miegui suguldė, kiti dar vaikšto trumpomis rankovėmis ir vasariškomis nuotaikomis. MZ tuo laikotarpiu ir dienoraštyje, ir siūlų papildymuose, laviruoja tarp šių dviejų stovyklų ir nors šiandieninį Irenos megztuką būtų galima priskirti žiemos garderobui, islandiška Islandiška Einband vilna yra toks lengvas ir šiltas siūlas (isladiškų avyčių povilnė), kad jis tiks visais metų laikais, kai gąsdins vėsa, žvarba ir nedraugiški krituliai. Aš labai mėgstu jį kelioniniams megztiniams – tokio vieno užtenka šilumai užtikrinti, o vietos bagaže užims visai nieko.
Šį siūlą galima megzti paties įvairiausio dydžio virbalais – iš jo ir didelėm akim, ir smulkutėm numegztas mezginys laikys formą ir užtikrintai šildys, čia greičiau stiliaus ir skonio klausimai. Irena pasirinko ploną virbalą nepermatomam, plonam ir tankiam bei šiltam megztukui. Labai savo spalvos 🙂 . Klasikinio silueto be jokių papildomų detalių, nuo viršaus megztomis reglano rankovėmis, ilgas, susegamas, su talpiomis įleistinėmis kišenėmis – tobulas šiltas sluoksnis visais gyvenimo atvejais.
Irenos Žilienės megztas megztukas iš Einband 1761, sagos – Union Knopf.
