Santykiai laikomi gyvais ir nenuobodžiais, kai artimas ir, rodos, taip gerai pažįstamas žmogus, sugeba imti ir tave nustebinti. Šiuo megztiniu aš tikrai LABAI nustebinau save pačią ir užskaitau tai, kaip labai gerą ženklą – palaikyti įdomius ir gyvus santykius su pačiu savimi taip pat yra labai smagu :).
Dar savaitę iki šio mezginio, paklausta, kokiu numeriu megti ploniausią islandiškos vilnos šeimos atstovą Einband, nedvejodama būčiau pasiūlius 2,5 mm virbalą. Ne gerai, 3 mm, jei tikrai labai tampriai mezgate.
O kai jau gavau testuotiną modelį, kurį matote nuotraukose, ir jau konkrečiai pradėjau galvoti apie siūlą, po kelių bandymų išsirinkau Einband. Vieną. Ir 4,5 mm virbalus pagrindinei daliai, nes aprašyme 10 cm tenka tik 14 akių.
Šis megztukas dizainerės sumanytas kaip sluoksniavimo drabužis, todėl lengvas (?) permatomumas čia kaip ir ne minusas, o greičiau pliusas.
Modelį greičiausiai visi atpažinsite – tai kokį melejoną projektų turintis Ranunculus. Naujas testas įvyko dėl to, kad dizainerė pakoreguoja modelį – vietoj S ir L dydžių atsiranda nauji – net 11. Aš išsirinkau savajam viduriuką – 6. Ir gilų kaklą (yra ir kitas, mažiau iškirptas variantas). Ir ilgas rankoves (yra ir trumpų galimybė) – rudeniniam sluoksniui rankovės man patinka :).
Svarstydama permatomą versiją, pirmiausia pagalvojau apie moherį. Bet tik pagalvojau, net nebandžiau. Moheris yra liaunas siūlas, o man tiems tekstūriniams raštams apie kaklą norėjosi kažko labiau styrančio, tvirtesnio siūlo, kad mezginys primintų ne besvorį rūką, o džiūvančią rudeninę augmeniją.
Einband tam reikalui tinka kaip niekas kitas – nežinau jokio lace kategorijos siūlo, kuris taip užsispyręs demonstruotų savo charakterį (net viengijė estiška vilna daug noriau lyginasi). Sumegztas jis liks toks, koks ant jūsų virbalų (tik pasipūkuos ir paminkštės liesti išskalbtas) – nei tįs, nei plers, nei dar kaip keisis. Persuktų gerų akių stulpeliai primins kietus žolynų stiebus, kiauraraščiai – kietas sėklų dėžutes, o sukryžiuotos akys – vingrius sudžiūvusių gėlynų ornamentus. Tą gamtinį efektą dar labiau sustiprina lengvas siūlo netolygumas. Ir net nestiprus skersavimas skirtingom kryptim pagal raštus – lyg paslaptinga rudenėjančios gamtos šypsena mano spintoje.
Kad negalvotumėte, jog nuėjau lengviausiu keliu, demonstruoju ir kelis paruošiamuosius pavyzdėlius. Jei vieną moherį atmečiau iš karto, tai apie jį kaip priedą pagalvojau pirmiausia.
Pirmas planas buvo moherį sudėti su tuo netolygiu ir tvirtu Einband siūlu. Gamtiniam rudens efektui išgauti pasirinkau rūdžių spalvos islandišką vilną ir tamsiai žalių samanų spalvos moherį su auksiniu šilko viduriuku. Tas pavyzdėlis rodosi trečioji nuotraukoje, kaip vaikystės sekretas tarp panašių spalvų žolių. Spalviškai gražus variantas, bet permatomumui tokiame derinyje sudie – jis greičiau primena šiltą ir pūkuotą kailiuką.
Jei jau Einband su moheriu nelabai atsiskleidžia, pabandžiau nešiojimui kiek švelnesnę versiją su Isager Spinni (tas pats samaninis Isager Silk Mohair 68 siūlais su net trimis Spinni spalvomis). Spalviškai visi variantai man kaip ir tiko, bet vėl – tai jau rimtas megztinis, o ne šiltas permatomas sluoksnis, kuris dar ir neatitiko reikalaujamo tankumo, o megzti tokį variantą storesniais virbalais nemačiau prasmės – būtų ne skaidrus tinklas, o greičiau storas ir skystas daiktas.
Tada, pati save nustebindama, paėmiau storus virbalus ir vieną Einband siūlą – tai yra vidurinis rūdžių spalvos pavyzdėlis. Ir jis laimėjo. Tik ne spalva, kuri man buvo graži melanže, bet visai viena grėsė lengvu nuoboduliu. Į megztinį nukeliavo visa eilė natūralių rudų atspalvių – iš pievos už lango. Nesimetriškoms rankovėms – spalvinės juostos ne pagal centimetrus, o pagal smilgų aukštį.
Megztuko modelis – „Ranunculus„, siūlai – Einband 1038, 0886, 0885, 0853, 0897.