Šiltoms pirštinėms ar žiemiškiems megztiniams, Lettlopi (100% islandiška vilna, 50g ~ 100m) šį kartą pritrūko tik labiausiai žiemą geidaujamos baltos spalvos. Nebetrūksta – nei gamtoje, nei MZ lentynose :).
Lettlopi
Tindafell
Truputį nusukę į šoną su nauju modeliu žiemai pasveikinti, vėl grįžtam prie nesibaigiančio Kalėdų senelio maišo :).
Dar vienas islandiškas mezgtinis, Rasos numegztas dovanų. Visi šilti aksesuarai, aišku, kaip druska ir pipirai virtuvėje, bet toks šiltas islandiškos vilnos megztinis yra, atsiprašau už kulinarinius palyginimus, šventinis kepsnys, žiemos šventės programos vinis!
“Šis taip pat buvo vyriška kalėdinė dovana. Nors ir islandiškas, bet tas raštas man atrodo toks labai ir baltiškas. Gal dėl spalvų. Ta tamsi žalia yra nuostabi spalva. Norėjau, kad mezgimas ja nesibaigtų – tokia maloni akiai.
Patį modelį numezgus teko taisyti, nes pagal aprašymą jis truputį platėjantis apačioje, nes visai nesižiūri ant liekno vyro:)”
Kai Rasa rinkosi siūlus megztiniui, radom tos šviesesnės žalios dviejų skirtingų dažymo partijų, kad raštas nebūtų per margas, bet subtiliai niuansuotas. Nesu tikra, ar man nesivaidena, bet apatinė rašto juosta atrodo vos tamsesnė ir intensyvesnė, o jei ir vaidenasi, abi spalvos ir taip pakankamai turtingos ir labai gražiai dera :).
Rasos Balčiūnaitės megztas megztinis ir nuotraukos. Siūlai – Lettlopi 1415 ir 9421, modelis – “Tindafell“.
Sniegenos atskrido
Kalėdų senelio maišo apžiūrėjimą tęsime ir po numatytos Trijų Karalių datos (pasirodykit, kas dar prislėpęs kokių lobių turite), nes labai jau jis gausus ir gražus, tik šiandien trumpam nuo jo atsitraukiame, kad pro langus pastebėtume labai svarbų žiemos įvykį – sniegenos atskrido!
Sniegenos visą laiką gyvena pas mus, bet prie žmonių ima rodytis tik žiemos viduryje, kai miške nulestos visos šermukšnių uogos (matote, kiek nedaug jų ant šakelės beliko?). Į mišką atgal sugrįš sniegui tirpstant, todėl mums jos asocijuojasi su žiema, kada jas matom:).
Naujose Vaidos pirštinėse sniegenos labai gražiai stilizuotos, kas keistai dar labiau sustiprina jų realumo pojūtį. Uogos veltos, šakelės siuvinėtos, paukšteliai sniege išmegzti ripsinės intarsijos būdu, žodžiu, buvo reikalų, bet rezultatas toks gražus ir džiuginantis, ne mažiau už tikras raudonpilves:). Tik vilnonės šiltesnės, kaip ir žiemai pridera;).
Raudoną ne veltui sniegenos žiemą ant savo pilvelių mums atneša – ši spalva teikia džiaugsmą, ji šildo ir gydo bei sukuria šventę. Gyvena ji šalia mūsų visus metus, bet kaip ir sniegenas, ją labiausiai pastebime žiemą, kai aplinkui viskas palengva juodai baltu kinu virsta. Jei dideliam raudonam drabužiui kartais mums pritrūksta ryžto (o seniau ir dažų), tai spalvingi ryškūs aksesuarai yra kaip prieskoniai virtuvėje.
Sniegenų pilvukų spalvos naujos Irenos pirštinės šildys trigubai – ir ugnies raudoniu, ir islandiškos vilnos kaitra, ir ypatinga susukto mezgimo technika, į kurios kursus Irena pakliuvo truputį sirenų paviliota. Visas klubas susiruošė, o kad ji ir tą ketvirtadienį buvo, tai kartu prigriebė. Labai tikiuosi, kad nesigaili;). Ypač kai TOKIA pora yra tavo pirmosios pirštinės!
Pirštinės su sniegenomis megztos ir fotografuotos Vaidos B.M. Siūlai – Aade Long 8/2 (tamsiai raudona ir nedažytos balta bei pilka), modelio autorė – Svetlana Novikova. Antroji pora megzta ir fotografuota Irenos Žilienės, siūlai – Lettlopi 1409, 1403, 0051.
Arbatinė MZ eglutė
Baigiu šių metų MZ dienoraštį labai svarbaus įvykio aprašymu. Tai mūsų tradiciniai kalėdiniai mainai, kurie paprastai atidarydavo šventinių vakarėlių sezoną, nes vykdavo pačioje gruodžio pradžioje, kad įsikvėpusios kalėdinės nuotaikos galėtume ramiai tęsti savo darbus nykštukų dirbtuvėse ir nekabėtų darbotvarkėje dar vienas baigtinas mezginys ;).
Viskas prasidėjo daugiau mažiau įprastai, klubo susitikimai, tiesa, jau buvo uždrausti, todėl išsitraukėme viena kitą kas į parduotuvę užbėgęs, kas nuotoliniu būdu anketą atsiuntęs ir tokiu pat keliu sau žaidimo draugą gavęs, ir išsiskirstėme su viltimi, kad plano B, aka saugaus perdavimo be jokios bendros šventės, kažkokiu stebuklingu būdu pavyks išvengti. Tiesą sakant, Lietuvoje jau spalį buvo tokia situacija, kai visi planai, ypač kas bus po mėnesio, skendėjo neįžvelgiamame rūke, bet viltis miršta paskutinė… Aš vis pakalbindavau nuolatines MZ mezgėjas sudalyvauti šventėje, bet be didelio entiuziazmo, suprasdama, kad situacija tokia… hm, keistoka. Nežinau, ką galvojo kitos mezgėjos pasirašydamos šiųmetinei avantiūrai, bet Vilma savo poziciją išsakė labai aiškiai, kai aš mykiau, kad jokiu būdu neįkalbinėju, nes “nežinia, kas čia bus…” “Hm, tai ir sudalyvausiu. Būtent dėl to, kad neaišku kas ir kaip bus. Toks konkretus dalykas padės “įsiprasminti””.
Šventinio vakarėlio miražas netruko pradingti ir pirmąją gruodžio savaitę, kai normaliu laiku būtų vykusi šventinė MZ eglutė, pradėjome logistinius viražus. Kas paštomatais, kas palikdavo savo lauknešiukus po MZ eglute. Asmeniškai turbūt gavome tik mudvi su Dalia, nes rasti tiek vieną, tiek kitą parduotuvėje dovanų fėjai nebuvo jokių sunkumų. Tik jei mano Kalėdų senelis buvo siurprizas ir viskas įvyko be reporterių, tai Renata labai rimtai pasiruošė vizitui pas Dalią ir pasikvietė kartu fotografuojančią draugę, todėl jų pagalvojimo dėka galiu pradėti reportažą beveik tradiciškai :). Jei ne kaukės ir išnykę šiuo metu paprastai tokie dažni apsikabinimai, viskas būtų, kaip kasmet – siūlų ir knygų apsuptyje įteikinėjame viena kitai savo rankų darbus…
Dalia arbatinuko kaip ir neturi, bent jau nenaudoja kasdieną, todėl ji parašė savo mažiausio puodo matmenis, kad jei ne arbata, tai košė gražiai pasipuošusi šiltai brinktų. Renatai, pirmą kartą mezgančiai tokį daiktą, kilo šiokių tokių įtarimų dėl išmatavimų, pažiūrėjau ir aš, o kad nelabai supratau, tai dar kartą perklausiau Dalios, ar ji tikrai ne kareivinių katiliuką matavo. Ji patvirtino man, nesusipratėlei, paaiškinusi, kad puodas yra su rankenomis, kurios kaip ir turėtų po gaubtu kartu su puodu tilpti ;). O kad skaičiai buvo įspūdingi ir kėlė daug klaustukų, liudija ir nuotraukos – tikrai ne kiekvienam arbatinuko gaubtui gražiai įpakuoti reikėjo… moliūgo ;)).
Renatai idėja kilo iš karto, dar parduotuvėje pašnekėjo su Dalia, kas ką mėgsta, tuo metu Dalia linko į minimalizmą ir formos, ir spalvų. Renata be jokių dvejonių išsirinko rusvą Nepal siūlą ir platų stulpelį, kad suteiktų formai elastingumą, o dėl gražumo stulpelį ne paprastą, o įstrižai einantį.
Toje dėžutėje, kurią Dalia rankose laiko, buvo kava, išsiaiškinau žurnalistinio tyrimo metu, Renata pasirūpino šventiniu akcentu, nes kokios čia Kalėdos tik su viena kareiviška koše!
Dalia išsitraukė Gražvydę ir numezgė jai arbatinuko gaubtą iš Noro Kureyon siūlų, labai taikliai nusprendusi, kad tikrai pataikys, nes… kas nemyli Noro spalvų? O kad perėjimai gražiai atsiskleistų ir pats gaubtas storesnis bei puresnis būtų, parinko perlinį raštą, apačią užbaigusi formą prilaikančiu I-cord kraštu ir tokiu pat raštu įtaisė patogiam nuėmimui pypą arbatinuko viršuje.
O prie arbatos pridėjo ir mažytę dėžutę Kristinos darbo saldumynų – miniatiūrinį keksiuką, saldainiukų ir sausainiukų. Šiame šventiniame kontekste priminė jie man vaikiškos virtuvės atributus su visais “tikrais” miniatiūriniais dalykėliais, dėl kurių vaikystėje būtume numirę iš laimės dar nuo eglutės neatsitraukę. Mes išaugome ir virtuvėje darbuojamės, nebežaidžiame, bet kiekvieną mezgėją tikrai turėtų pradžiuginti tokie “daikčiukai su žaidimo jausmu” jos mylimai veiklai…
Gavusi dovaną Gražvydė suorganizavo fotosesiją pas mamą Šlienavoje ir apgavo mane savo sodo augalais, kuriuos aš mažame telefono ekrane palaikiau sniegu ir kol nebuvo išsklaidytos mano iliuzijos, akimirkai patikėjau, kad tokia proga galima ir sniego iš dangaus užsisakyti ;).
Gražvydė išsitraukė Laimą, kuri anketoje labai apdairiai pridėjo savo arbatinuko nuotrauką, kad nereikėtų būsimai dovanotojai spėlioti, kur daryti skyles (jei sugalvotų viengungio stiliaus gaubtą) ir šiaip ryškiau perteiktų namų stilių nei vien žodžiais (ant stalo – mamos nerta lininė staltiesė!). O grynai baltam arbatinukui Laima norėjo labai spalvoto gaubto.
Ir jei ji galvojo, kad jos anketa baigta ir beliko rūpintis savo dovana, tai labai klydo, nes Gražvydė, peržiūrėjusi gautą lapelį, atsiuntė jį atgal papildomiems namų darbams su raidėmis pažymėtais atstumais, kuriuos išmatuoti Laima turėjo reikalų ;).
Kiekviena mūsų tokiuose mainuose nori atsiskleisti savo stipriąja ir ryškiausia puse, tai Gražvydę, kuri mezga viską, daug ir labai meistriškai, be jos firminio nukeltų akių stiliaus sunku būtų įsivaizduoti. Pasitreniravusi su šaliku ir įvertinusi labai paprasto taškiukų rašto efektingumą, jį pritaikė ir Laimai megztame arbatinuke, vienspalvio šviesiai pilko Lettlopi fone įkomponavusi spalvingas juostas. Ir pridėjo linksmą taškuotą “kasytę” viršugalvyje.
Fotografavo Gražvydė savo darbą, kaip visus pastaruoju metu, Trakuose, ant didesnio (bet darbe tik toks atsirado) arbatinuko. Su linkėjimais Vilniui ;).
Pas Laimą namuose naujasis arbatinuko gaubtas įsitaisė ant tos pačios mamos nertos staltiesės, ant arbatos pilno arbatinuko šalia vaišių ir Laimos darbo, kiek galiu spėti iš schemos magnetinėje lentelėje, mezgami Arne&Carlos pirmojo karantino metu pradėti publikuoti kvadratėliai pledui ar pagalvei.
Laima išsitraukė Žaną, kuri nepageidavo jokių tematinių mezginių ir ryškių spalvų, tai Laima sutramdė savo spalvinius polėkius tokiam minimalistiniam ir greičiausiai bet kokiam interjerui tinkančiam rezultatui. Perliukas ir čia valdo – gaubtas turi būti daiktas šiltas, todėl savaime jam limpa viskas, kas suteikia papildomos apimties ir termoizoliacinių oro kišenėlių ;).
Jei Vilmos dalyvavimo kalėdiniuose mainuose pagrindinis moto buvo “nepaisant nieko”, tai Žana nusprendė įsileisti permainų vėjus. “Aš pati neturiu jokios praktikos naudojant arbatinuko gaubtą. Kaip viena tik arbatos mėgėja kartą man guodėsi, jog labai norėtų gerti kavą ir kasdien prisėsti elegantiškam puodeliui kavos, taip ir aš sugalvojau dalyvauti kalėdiniuose Arbatinuko gaubto mainuose, kad turėčiau progos įsitikinti, ar malonus yra ilgas pasisėdėjimas prie arbatėlės.”
Laima savo dovanos nenufotografavo, tai Žana atsiuntė “Džiaugsmingas gavėjos foto” :). “Didelis ačiū, Laima, už dailų arbatos gaubtą ir dovanas (pridėti virbalai iš karto griebs žalsvus siūlus ir pavers į pirštines – tokį užsakymą girdžiu iš šono :). Puikios spalvos ir puikiai tinka.”
Laima šiuose mainuose apdovanojo ne tik Žaną, bet ir visą MZ kompaniją nuostabia knyga parduotuvės bibliotekai apie arbatinukų gaubtus, kurią geresniems laikams atėjus galėsite su malonumu pavartyti. Ji labai rimtai pažūrėjo į šį mūsų kalėdinį žaidimą ir pasigilinusi atrado, kad arbatinukų gaubtai yra panaši autonominė visata kaip, sakysim, kojinių mezgimas. Arbatinukų gaubtai yra kuriami, kolekcionuojami, jiems skiriamos parodos ir renginiai, ir, žinoma, leidžiamos knygos.
Žana išsitraukė Rimutę ir labai stipriai įsijautė į šį reikalą, nes patirtį, “ar smagus yra ilgas pasisėdėjimas prie arbatėlės” ji turės progą įgyti tik mainams įvykus ;). Kruopšti ir labai detali fotosesija, tikiuosi, buvo puiki preliudija į naują arbatos gėrėjos amplua ;). Spalvą, spėju Rimutę pažinodama, pataikė tobulai (ačiū gražiems estiškos vilnos perėjimams 🙂 ).
“Mano megztai veltas gaubtas nukeliavo Rimai. Ji buvo labai maloni ir neturėjo jokių konkrečių pageidavimų ar suvaržymų (ne taip kaip aš …). Mano įsivaizdavimu, gaubtas turėjo būti rimto šiltumo ir uždengiantis visą arbatinį. Tuo metu iš MZ gauta Nicky Epstein Kraštelių knyga gundė megzti jį su banguojančia apačia, bet tuo pačiu tai buvo užuomina į jau turimą kitą Epstein knygą ir vėlimo techniką.
Gaubtas gavosi galbūt sudėtingas kaskart skalbti, todėl pasiuvau vidinį sluoksnį, prisegamą su spaudėmis, patogesniam naudojimui ir tvarkai palaikyti. Gaubtas turėtų tikti arbatinukui ir su šonine rankena, ir su rankena viršuje. Jei netiks arbatai, tai galbūt virtiems kiaušiniams šiltai uždengti, kad vėluojantys keltis, gautų aukščiausios klasės pusryčius.
Galima serviruoti ant stalo su hiacinto vazonėliu, kuris derės spalviškai ir gyvenimą nušvies rožinėm spalvom. Arba su kalėdiniu kaktusu (žr. nuotrauką↓).
Mažiesiems svečiams, jei kuris žiemą užmirš kepurę, gal galima bus prastumti tai vietoje jos. Teks palikti vidinį sluoksnį neišsegtą, kad atitiktų vaikišką dydį ir negraužtų galvos…
O jei Rima gurkšnos arbatą ir susiruoš į pirtį, tai išsegusi vidinį sluoksnį , galės panaudoti šį gaubtą kaip pirties kepurę. Pakuodama siuntą net sudvejojau ką kartu dėti – sausainius ar vantą…”
Rimutė išsitraukė Palmyrą, kuri sudalyvavo šiame žaidime jai būdingu neordinariu būdu. Įžangai papasakosiu mane labai pralinksminusį epizodą. Palmyra pirko kažkokius siūlus, ir kitą kartą jai užėjus paklausiau, kaip einasi mezginys. Paprastai mezgėjos, ypač dar nepradėjusios darbo, ima teisintis ar smulkiai atsiskaitinėti apie nežymų progresą, o Palmyra tik pažiūrėjo į mane nustebusiu žvilgsniu: “Neprisimenu”. Po lyrinės pamokėlės visoms išgalvotos kaltės kamuojamoms prašom apžiūrėti Rimutės dovaną. Ir ne, čia nebuvo jos savavališkas sprendimas pakeisti mainų temą. Kai kas juose šiais metais atsisakė dalyvauti būtent dėl temos, nes arbatos negeria ar jokių gaubtų nenaudoja, Palmyra taip pat arbatinuko niekuo nedengia, net dangtelį nuima, kad šis nesugadintų arbatos skonio. Galima buvo sudalyvauti dėl paties žaidimo, na įkiši tą gaubtą kur nors ar perdovanosi kam, kas naudoja, bet Palmyra pasirinko patį tiesiausią ir patį teisingiausią (jei šitoje situacijoje galima vartoti tokį žodį) sprendimą. Ji atvirai parašė anketoje, kad jokio gaubto nenaudoja ir visai nenori dovanos kur nukišti kandims ir dulkėms veisti, vietoj gaubto ji norėtų gauti servetėlę po arbatinuku (rožinę!), kad kasdien ją matytų ir nuolat džiaugtųsi.
Rimutė išsirinko pageidaujamos spalvos gan storą lino ir medvilnės derinį (Cotton Linen) servetėlei-padėkliukui, bet labai norėjo nuo savęs pridėti baltos spalvos papuošimus, tai baltas Sonora siūlas čia prisiderino ne tik storiu, bet ir puikia priežiūra, kas prie arbatos yra tikrai neprošal.
Palmyra išsitraukė Joaną, kuri paprastai jokių pageidavimų neturi, dar daugiau – nei išmatavimais, nei modelio nuotrauka nepalengvino dovanos kūrėjai gyvenimo. Palmyra ir iš šitos situacijos išsisuko su medalio vertu universaliu sprendimu ir numezgė… liemenę arbatinukui. O šalia pridėjo nuostabios arbatos rekomendaciją (o Joanai degustaciją).
“Pagerbiant geriausiąjį žiemos draugą (bei draugystės liudininką) šiltąją arbatą, norisi arbatinukui padovanoti patį madingiausią 2020-2021m. šaltojo sezono rūbą – MEGZTĄ LIEMENĘ.
Ši liemenė universali – jei arbatinukui „S“ dydis netiks, tuomet galima aprengti „S“ dydžio meškiuką, šuniuką, kačiuką, tinka ir sušalusioms rankoms kaip MUFTA…
***
Raudoni vilnoniai siūlai pasirinkti medicininiais bei maginiais sumetimais, kaip geriausiai išsaugantys „či“ energiją širdies meridiane (pagal Rytų mediciną), o taip pat vertinami įvairiose pasaulio tautose kaip apsauga nuo neigiamos maginės įtakos (blogos akies, kokių nors specialių maginių manipuliacijų ir t.t.).
Pagal Tibeto mediciną gerai nakčiai apsivilkti raudonas vilnones puskojines, o šaltu metu apskritai su jomis vaikščioti. Vakarų natūropatinėje medicinoje yra rekomendacijų žmonėms, sergantiems sąnarių ligomis bent jau gultis miegoti apsivyniojus raudonos vilnos mezginiais skaudančias vietas (kelius, riešus ir pan.).”
Joana išsitraukė Vilmą, kuri į anketos klausimą, kokios spalvos patinka, atsakė, jog šiuo metu tos, kurios yra Zauberball Crazy 2248 (Bandelė su cinamonu) kamuoliuke. Ir pridėjo aiškumui savo arbatinuko nuotrauką. Viskas būtų kaip ir labai informatyvu, nes anketoje, atsiųstoje elektroniniu paštu buvo spalvinė juostelė, kuri mano juodai baltame printeryje pavirto, taip, juodai balta. Aš parašiau apie tai Vilmai, abejodama, ar tikrai viskas čia bus aišku. “Ups..nepagalvojau. Nors, įtariu, kad dauguma dalyvių žino krautuvės siūlų ne tik vardus, bet ir asmens kodus :)”. Taišku, žino, tik Joanai tikras kojininis siūlas visai nepasirodė šiltam gaubtui tinkamas ir ji išsirinko artimiausio spalvyno estišką vilną. Jai pridėjo tekstūros ir apimties trilapių forma, linksmą susišiaušusį “kutą” viršūnėje ir labai gražų spalvotą pamušalą.
Pas Vilmą namuose iki šiol tokio daikto nebuvo.
“- Kas čia?
– Arbatinio gaubtas.
– Nu nu…
Ir ką. Pirmiausia išbandžiau pati, prie darbo stalo. Vėliau prisijungė kolegė. Pasirodo, kad ir namų kine visai nieko. Tada įvyko išbandymas lauku ir sniegu. Pasiteisino. Ir, galiausiai: “Nu gal ir nieko…”
Dėkoju mielai p. Joanai už nuostabų daiktą, kuris ne tik naudingas mūsų namuose, bet dar ir labai gražus, visas toks… jei ne tas pamušalas, taip praverčiantis, kai kalba eina apie virtuvę, turbūt susigundyčiau vietoje kepurės panaudoti.”
Kaip matote nuotraukose, gaubto pamušalas tikrai ne visiems sutrukdė jį naudoti vietoj kepurės ;).
Vilma išsitraukė mane ir nepasirinko lengviausio kelio, tai yra, mano širdelėmis apdovanotų modelių Ravelry, o kaip visoms tokiuose mainuose turbūt, “norėjosi padaryti kažką tokio-kitokio.” Brioche technika Vilmai turbūt yra kaip Gražvydei nukeltų akių, nors mezga abi viską ir visaip, tiesiog kažkas patampa labiau sava. Kaip Vilma pati sako, “būtent ši technika sugrąžino mane prie mezgimo, o jai tinkančių siūlų paieškos atvedė į MZ.” Ir to jos atėjimo aš niekada nepamiršiu, nes pamačiusi, kokius raštus Vilma šia technika mezga ir dar be jokios schemos, tik iš mezginio nuotraukos, aš kaip išsižiojau, tai iki šiol nesusičiaupiu. Ši technika Vilmai tiko projektui, “nes mezginiai iš jos šilti ir reikalui esant išsitempia.” “Kelios valandos spoksojimo į Sonatos arbatinuko nuotrauką, bandomasis “pramezgimas”, pasiskaičiavimai, keli vakarai ir štai:
Naujas gaubtas, aišku, nepraleido progos pasirodyti ir mano namuose :).
Gaubtas, kaip matote dvispalvis, labai labai draugiškų nuolat naudojamam arbatinukui spalvų ir kvepia mišku. Su juo pas mane į namus iš karto atkeliavo kalėdinė nuotaika :).
Ir dar labai miela simbolinė detalė: “Megzdama gaubtą sėkmingai išbandžiau ir pritaikiau brioche ir dvigubo mezgimo derinimą, taip netikėtai sulipdydama į krūvą tai, ką jau mokėjau atėjusi į MZ su tuo, ko čia išmokau.“
Aš ištraukiau Renatą, kuri taip pat jokio gaubto iki tol neturėjo, tai ir pageidavimų nelabai, kokio čia jai reiktų, žinojo. Gal tik spalvas, kurių aš labai stengiausia laikytis, kol… nepasnigo.
O pasnigo, nesunkiai tos baltos šviesos antrus metus belaukiantys atseks, paskutinį lapkričio savaitgalį, tuo laiku, kai jau visos dovanos kaip ir turėjo būti numegztos, nufotografuotos ir supakuotos, kad nuo pirmadienio pradėtų keliauti numatytais maršrutais. Aš pati labai nemėgstu tokio atidėliojimo, visą laiką perspėdinėju vaikus, kad nieko svarbaus neatsidėtų paskutinei dienai, nes nežinai, kas tą dieną gali dar atsitikti. Iš tiesų tai aš visą mėnesį galvojau, kas man atrodė daug svarbiau už atlikimą, nes numegsi gi tokį mažą daiktą viens du (jei paskutinę dieną nieko kito nenutinka ;)). Renata atsiuntė savo arbatinuko nuotrauką, jo snapelis yra labai mažas ir pačiame viršuje, o šone ilga atsikišusi rankena. Kaip ir racionaliausia būtų megzti gaubtą be jokių skylių, bet aš pati naudoju tokį, kurio nereikia prieš kiekvieną įsipylimą nuimti, turbūt ir tingėčiau… O ir pats arbatinukas mažas, rankena didelė, tai gaubtas nepriglus, kabos kaip maišas. Dalia su manimi ginčijosi, kad nenumaunamas prieš pylimą gaubtas neišvengiamai išsiteps arbata, kurios nė nesvajok išplauti, o prieš tokį argumentą ką čia ir pašokinėsi (tai dėl to Vilmai esu labai dėkinga už tokias prislepiančias spalvas ;)), Aš sugalvojau kompromisą – numegzti vieną gaubtą su skylėmis snapeliui ir rankenai, tokį kaip apatinuką, o antrą, didesnį, be jokių skylių ir po kuriuo tilptų visas arbatinis (su visom rankenom!), ant viršaus. Norės Renata, galės naudoti ar vieną, ar kitą, o šaltą žiemą ir abu sluoksnius kaip šąlančiam žmogui surengti ;).
Kad abu sluoksniai derėtų, aš sumaniau juos abu numegzti iš portugališkos vilnos, Renata tai šaliai neabejinga. Pirmas sluoksnis turėjo būti megztas tokiu vafliniu raštu kaip termorūbai iš plonesnės balsvos vilnos (Rosarios4 Pastor)su rudais intarpėliais. Tokia šio siūlo spalva yra tiesiai nuo avies, bet man pasirodė, kad bus ir gudrus būdas visus arbatos nutekėjimus užmaskuoti, kas ten žinos, iš kur koks rudas plėmelis atsirado… 😉 Antram sluoksniui buvau sugalvojusi imti to paties siūlo storesnę versiją (Serubecco) ir megzti gaubtą motušės Astrup technika kas eilutę keisdama baltą ir rudą vilnas. O tada pasnigo ir aš išėjau į mišką. O grįžus nieko nebemačiau, tik žalias egles sniego fone. Ir taip tamsiai rudą portugališką vilną pakeitė žalių atspalvių Noro Kureyon siūlas, ar tik ne tas pats, iš kurio Dalia mezgė gaubtą Gražvydei. Vieną eglutę padariau aukštesnę už kitas ir papuošiau karoliukais, nusikopijavusi idėją nuo vienos Daivos kepurės, kurią ji numezgė MZ iš pereinamų spalvų estiškos vilnos keksiukų. Žalios spalvos nebuvo Renatos favoritų sąraše, bet kažkaip buvau tikra, kad ji supras.
O atkeliavę pas Renatą į namus abu gaubtai rado savo vietas: vienas ant kavinuko, kitas – ant arbatinuko :).
Savo dovana aš uždariau didįjį, Renatos pradėtą, mainų ratą, bet dar liko vienas mažiukas – Gitana su Vaida ištraukė viena kitą. O smagiausia dalis, kad abi turi tokius pačius arbatinukus, tai ir modelį primatuoti buvo ant ko ;).
Gitana man dar prieš gerą savaitę su siaubu ėmė rašinėti, kad oi oi, jau terminas ant nosies, kaip ji čia spės. Nesupratau aš jos sielos šauksmo – savaitė gi liko tokiam mažam daiktui! – kol nepamačiau dovanos. Šitas užrišamas šildytuvas nunertas (!) kažkokia kosmine technika, naujiena, rūpėjusi išbandyti ir pačiai Gitanai, tai ir reikalingą laiką sunku buvo numatyti.
Tiek Gitanos, tiek Vaidos arbatinukų gaubtų nuotraukos ne tik ant tokių pačių arbatinukų, bet kelios ir prie tos pačios Vaidos eglutės ;). Vienas – atkeliavęs, kitas – iškeliavęs Gitanai. Dvigubas, labai šventiško vintažinio stiliaus ir su sausainiukais prie arbatos :).
Baigdama labai noriu padėkoti visoms, nepabijojusioms tokiais keistais laikais veltis į visokias ne pačias būtiniausias avantiūras :). O gal ir atvirkščiai, reikalingas, kaip Vilma, pasirinkusi visuotinių klausimų miglose laiku tą, kas mus palaiko ir suteikia gyvenimui stabilumą – tradicijas, rankų darbą, draugystę ir kūrybą. Labai džiaugiuosi, kad šis įrašas yra paskutinis ir kurį laiką pakabės dienoraščio pirmame puslapyje. Jei pasidarys liūdna vieniems, pasiilgsite vakarėlių, šventinio klegesio, gausaus vaišių stalo, draugų būrio, klubo susitikimų, kviečiam į kompaniją arbatos gerti :).