Ir aš galvojau apie šiltą ir storą žieminį megztinį, rinkamąsi žalsvai melsvą Lett Lopi spalvą prie veido. Bet gimtadienio proga gavau savo mylimo dizainerio Stephen West apvalios anklodės modelį. Seniai apie tokią svajojau… Tą patį vakarą ir pradėjau.
Stora islandiška vilna man pasirodė tobuliausiu siūlu tokiam daiktui (dabar dar labiau taip atrodo).
Pradžia nuteikė optimistiškai – nei darbo, nei siūlų daug nereikia, progresas akyse.
Kuo toliau, tuo kamuoliukai greičiau ėmė keisti vienas kitą. Antklodė augo kaip ant mielių,
bet tas mano megztiniui skirtas maišas taip keistai tuštėti pradėjo, lyg vagis būtų į mano siūlų podėlį įsisukęs.
Megztinis praeitą žiemą taip ir neįvyko. Nesigailiu nė akimirkos. Antklodė nuolat guli ant sofos, tereikia tik ranką ištiesti sužvarbus.
Net neįsivaizdavau, koks gerumas yra apvali jos forma. Ir siūlų mažiau reikia (vis dėlto iš megztiniui skirto maišo geriau jų netraukti;), ir darbo mažiau, o patogumo – proporcingai daugiau. Labai rekomenduoju!
Atklodės modelis – „A Bit of Iceland”, siūlai – Lett Lopi 0051, 9264, 1403, 1402, 1404, 1405, 1401.{jcomments on}
1 komentaras apie “Kuo virto mano megztinis”