Mokyklinukams, jų tėvams ir mokytojams rudens pradžia visų pirma yra mokslo metų pradžia. Na, o mezgantiems žmonėms prasideda pats gražiausias megztinių, skarų, kojinių ir kitų šiltų dalykų sezonas, kurie visi bus ne tik mezgami, bet ir su džiaugsmu, nauda ir pasididžiavimu nešiojami.
Atidarom šiltų mezginių sezoną nauja Guntos skara su labai rudeniškų spalvų lape naktinio dangaus fone. Jei dangų Gunta turėjo savo podėliukuose, tai lapei labai ilgai kartu ieškojom pačių gražiausių spalvų – kad ir kontrastingai išsiskirtų, ir nemechaniškai pamarginta būtų, ir tikrą lapę primintų, ir efektingai atrodytų. Mano paieškos baigėsi plytiniu Rowan Felted Tweed, bet Gunta nenurimo, ėjo ir ėjo akimis per lentynas, kol – ieškantis visada randa! – jos rankose atsidūrė tobulas derinys: oranžinių atspalvių Zauberball crazy kamuoliukas, suderintas su panašios spalvos moheriu. Lapė įgavo ryškumą, dailų margumą ir koketišką pūkelį. Dabar neša rudenį į Vokietiją 🙂 .
Guntos Jarutės megzta skara, lapės siūlai – Schoppel-wolle Zauberball Crazy 2472 (Orangerie) kartu su Isager Silk Mohair 64, modelis – „Fuxina„.
Šią knygą gavau seniai, sunkiai ir ilgai ją vartydavau kasvakar prieš miegą gražiems sapnams ir svajonėms apie savo įvairiaspalvius mezginius, bet vieną liemenę nusižiūrėjau tokią, kokia ji buvo knygoje (beveik) ir pakankamai nemažai metų laukiau tinkamos progos. Sulaukiau:)
Iš pradžių su eksperimentiniais estiškos vilnos spalvynais atkeliavo ši graži trigijinė kiek marga angliško raudonio vilna – pagrindui. Praėjo dar pora metų ir į madą atėjo liemenės, kurių aš, deja, nenešiojau, nebuvo prie ko… O tada jau atsirado suknelė (tiesa, iš pradžių mano Kristės spintoje, bet ji buvo labai šalia ;)) ir visoms kortoms sukritus pagaliau ėmiausi savo svajonių projekto. Tiesa, paskutinis postūmis buvo netikėta ir ilga kelionė, kuriai reikėjo greitai susiruošti lengvą – nei galvojimo, nei žiūrėjimo – nereikalaujantį mezginį.
Tokiu neskausmingu būdu, net pačiai nepastebėjus, atsirado vienspalvė nugara ir priekio kraštelis, o jau smagiajai ir spalvingai priekinei daliai man jokio paskatinimo nereikėjo ;).
Ką nustebino terminai nugara ir priekis (jie stebina ir mane pačią ;)), tai primenu, kad intarsija (kai kiekvienos spalvotos dalies rombelis mezgamas iš atskiro kamuoliuko) yra technika, kuri ratu galima, bet tokia nepatogi, kad paprasčiau ir žymiai lengviau megzti pirmyn-atgal ir po to susiūti detales, net jei jau pamiršai, kiek laiko tai užima (realybėje, aišku, buvo kitaip, bet jutiminė patirtis sako, kad tiek pat laiko mezgiau, ir tiek pat siuvau bei siuvinėjau ;)).
Spalvotiems rombeliams naudojau visas turimas vilnos atsargas, kurių storis atitinka anglų vartojamą DK terminą, tai yra, maždaug 100-130m 50g. Į trasą ėjo Drops Karisma, Lima, Cotton Merino, Bergere de France Lima, Berlaine, Schoppel-wolle Gradient, Bluefaced Leicester DK nuo pirmos kregždės ir kiti daugiau ar mažiau atpažįstami objektai.
Galutinis taškas škotiškam liemenės stiliui – paprastu daigstomuoju dygsneliu ryškiai raudonu siūlu išsiuvinėtos įstrižos juostelės. Tradiciniuose raštuose jos išmegztos, čia reikalai supaprastinti ir sumoderninti, mano galva.
Numegzta liemenė vasarą ir aš kol kas dar derinuosi prie jos – tai su ta pačia suknele, tai ilgom, tai trumpom rankovėm. Oras dabar tokiems eksperimentams kaip užsakytas :).
Liemenė megzta pagal Sanna Vatanen knygoje „Jämälangasta! : neulo, virkkaa, kirjo” pateiktą liemenės modelį. Pagrindinis siūlas – Aade Long 8/3, spalvoti rombeliai priderinti prie jo pagal storį (mezgiau 3 mm virbalais).
Mokymasis ir naujų dalykų bandymas yra visokeriopai geras dalykas. Sakoma, kad žinių ant pečių nenešiosi, bet jei traktuosime šį posakį tiesiogiai, tai mezgime jis ginčytinas. Dažnai ne tik ant pečių, bet ir galvos, rankų ir kojų tos naujos žinios pasirodo ;). Rimčiausias tokių nuolat į priekį einančių žmonių prizas, mano galva, yra galimybė atrasti savo mylimą veiklą, savo nišą, savo stilių, atskleisti netikėtą savo pusę – čia slypi tikrasis aukso puodas. Dėl tos priežasties aš džiaugiuosi, kad vaikai dar kai kuriose mokyklose mokomi megzti (ar kitų veiklų) – nereikėtų nieko kankinti virbalais ir siūlais, bet kaip žmogus sužinos, kad jam tai patinka (ar nepatinka), jei nepabandys?
Mezgimas intarsija ratu – užsiėmimas ne silpnų nervų žmonėms ir greičiausiai ne teleserialo kompanjonas (ypač mezgant tokį mažą daiktą kaip kojinės), bet kaip ir bet kuri technika turi šansą tapti mylima ir patraukli, kaip, spėju, atsitiko Sigitai, nes vis karts nuo karto susirašinėjant visai kitomis megztomis temomis ima ir išlenda kokia nauja pora kojinių intarsija.
Kartais Sigita apsiriboja vien intarsijos gabalėliais, kartais į bendrą kompoziciją įjungia ir kitų raštų (dryžiukus kas eilutę, pavyzdžiui). Kad meilė stabili ir ilgalaikė liudija skirtingi šių kojinių atsiradimo laikai. Apatinė pora – pati naujausia. Jau ir siūlas, gražiausiai susimarguojantis šia technika atrastas, ir sugalvota, kaip gudriai įjungti į kojinę ir ne tik jai skirtus siūlus (juk jautriausia nešiojimui tik pado dalis!), taip praplečiant spalvų pasirinkimo diapazoną…
Technika ši yra labai draugiška patiems įvairiausiems likučiams, o kartu tokia įtraukianti, kad visai kaip siūtuose skiautiniuose, ne griekas tų likučių ir patiems pasigaminti, nes rezultatas jau yra PAVEIKSLAS, ne tik kojinės…
Sigitos Janušonienės megztos kojinės ir nuotraukos. Visus siūlus labai sunku atsekti (o gal ir nėra būtina pačiai idėjai pailiustruoti), surašau, ką atpažįstu – Regia Design line by Kaffe Fassett Ombre Stripe 4482, Drops Fabel 650, Opal Schafpate 9414, Drops Alpaca 2916, 7233, 7240, 7815. Paskutinėje poroje vaidina ir seniai pasibaigę nepaprasto gražumo Noro Kureyon Sock S118 likučiai.
Kalėdų senelio maišo apžiūrėjimą tęsime ir po numatytos Trijų Karalių datos (pasirodykit, kas dar prislėpęs kokių lobių turite), nes labai jau jis gausus ir gražus, tik šiandien trumpam nuo jo atsitraukiame, kad pro langus pastebėtume labai svarbų žiemos įvykį – sniegenos atskrido!
Sniegenos visą laiką gyvena pas mus, bet prie žmonių ima rodytis tik žiemos viduryje, kai miške nulestos visos šermukšnių uogos (matote, kiek nedaug jų ant šakelės beliko?). Į mišką atgal sugrįš sniegui tirpstant, todėl mums jos asocijuojasi su žiema, kada jas matom:). Naujose Vaidos pirštinėse sniegenos labai gražiai stilizuotos, kas keistai dar labiau sustiprina jų realumo pojūtį. Uogos veltos, šakelės siuvinėtos, paukšteliai sniege išmegzti ripsinės intarsijos būdu, žodžiu, buvo reikalų, bet rezultatas toks gražus ir džiuginantis, ne mažiau už tikras raudonpilves:). Tik vilnonės šiltesnės, kaip ir žiemai pridera;).
Raudoną ne veltui sniegenos žiemą ant savo pilvelių mums atneša – ši spalva teikia džiaugsmą, ji šildo ir gydo bei sukuria šventę. Gyvena ji šalia mūsų visus metus, bet kaip ir sniegenas, ją labiausiai pastebime žiemą, kai aplinkui viskas palengva juodai baltu kinu virsta. Jei dideliam raudonam drabužiui kartais mums pritrūksta ryžto (o seniau ir dažų), tai spalvingi ryškūs aksesuarai yra kaip prieskoniai virtuvėje. Sniegenų pilvukų spalvos naujos Irenos pirštinės šildys trigubai – ir ugnies raudoniu, ir islandiškos vilnos kaitra, ir ypatinga susukto mezgimo technika, į kurios kursus Irena pakliuvo truputį sirenų paviliota. Visas klubas susiruošė, o kad ji ir tą ketvirtadienį buvo, tai kartu prigriebė. Labai tikiuosi, kad nesigaili;). Ypač kai TOKIA pora yra tavo pirmosios pirštinės!
Pirštinės su sniegenomis megztos ir fotografuotos Vaidos B.M. Siūlai – Aade Long 8/2 (tamsiai raudona ir nedažytos balta bei pilka), modelio autorė – Svetlana Novikova. Antroji pora megzta ir fotografuota Irenos Žilienės, siūlai – Lettlopi 1409, 1403, 0051.
