Beveik pačiame praeitų metų gale naujasis MZ modelis – „Šiltas ratas” – susilaukė vaikučio 🙂 . Mažesnio, švelnesnio (lėliukai juk yra tik iš merino vilnos!) ir, žinoma, ryškesnio. Numegztas jis taip pat mažam žmogui – beveik prieš pusmetį gimusiam svetur ir atvykusiam į Lietuvą tik kalėdiniam laikotarpiui.
Visos spalvos – iš švelniosios Zauberwolle lentynos. Kad pledas ir apimties turėtų, ir nesikandžiotų, ir kad pačiomis gražiausiomis spalvomis nuspalvintas būtų :).
Spalvos parinktos simbolizuojančios visos paros ciklą – mažajam tai kol kas turbūt labiausiai suprantama 😉 . Viduryje šviečia ryški saulė – kamuoliukas vadinasi „Įkaitęs žaizdras” ir jau kam kam, bet saulei tinka kaip niekam kitam 😉 . Saulė įsitaisiusi giedrame melsvame danguje su linksmais baltų debesų avinėliais. Ji leidžiasi į jūrą ir vakarėjantis dangus ima keisti spalvą – nuo pilkšvai violetinių atspalvių iki visai tamsios gilios mėlynos. Toje pačioje tamsiausioje juostoje naktis dainuoja mažajam lopšinę.
Bet pati tamsiausia valanda ilgai netrunka – oras ima virpėti ir raibuliuoti vis šviesyn ir šviesyn pleduko krašteliu pirmais aušros spinduliais…
Laimos P. megztas vaikiškas pledukas iš Schoppel-wolle Zauberwolle 2435 (Įkaitęs žaizdras), 2507 (Perdozavimas), 2518 (Dramblių ralis), 2437 (Čiki – piki); modelis – „Šiltas ratas„.
Kepurė yra ne tik labai reikalingas daiktas orams atšalus, jos ir viena populiariausių megztų kalėdinių dovanų, tai abiem progom (gausaus pasakiško sniego ir artėjančių švenčių) prisimenu vieną šviežiausių MZ modelių – Vilniaus kepurę. Ji ne tik naujausia ir labai universali, ji yra ir labai paprasta apskaičiuoti, nes mezgama nuo viršaus ir kepurės ilgį bei plotį galite reguliuoti eigoje. Ir labai greitai pagaminama – jai tereikia vieno šimtograminio kamuoliuko apvalaus minkšto grynos merino vilnos „Terra” kamuoliuko (jų kaip tik gavome papildymą!) Geri du vakarai ir puiki dovana, garantuojanti jums amžiną meilę, paruošta 🙂 .
Megzdama savąją „Vilniaus kepurę” galvojau apie abiejų lyčių nešiotojus, tikėjausi, kad modelis bus universalus ir ta prasme, ne tik nešiojimo. Tačiau kiek teko matyti jų versijų, visos ant vyrų galvų ;)) . Numegztos jos tikrai ne trys, bet tik tiek jų nufotografuotų pavyko pagauti, kas dar esat iš tos pačios kompanijos, pasirodykit!
Trijų kepurių šeimininkų galvos visos vyriškos, bet visos trys demonstruoja skirtingus nešiojimo stilius – be atvarto, atsilenkus vieną ir du kartus.
Nors Aušros sūnus abiejose nuotraukose įtartinai vienodai atrodo, galiu patvirtinti, kad Aušra tikrai numezgė dvi kepures, o ne padirbėjo redagavimo programa 😉 . Viena juoda, kita – pilka, abi iš to paties siūlo.
Jolantos vyras apsidžiaugė parodytomis ryškesnėmis Zauberwolle kamuoliuko spalvomis (poetišku Rudens vėjo pavadinimu) ir Jolanta numezgė jam Vilniaus kepurę iš jo. Gandai sklando, kad ji šiuo metu puikuojasi favoritės vaidmeniu 🙂 . Ir dabar nešiojama su prailgintu viršugalviu.
Pirmos dvi kepurės megztos Aušros Svarauskienės iš Terra 03 ir 20. Trečioji kepurė megzta Jolantos Žilinskienės iš Zauberwolle 15047 (Rudens vėjas). Modelis – „Vilniaus kepurė„. Nuotraukos autorių.
Šie sutemų spalvų „Skubos valandomis” pavadinti Zauberwolle kamuoliukai Dovilei užfundijo ilgas valandas 😉 . Visų pirma projektavimo ir mezgimo, ką nesunku atspėti iš megztinio vaizdo ;), fone einant to paties pavadinimo filmui. Šeimos istorijos kontekste šios valandos apėmė beveik viso gyvenimo laikotarpį – nuo vaikų darželio, kai Dovilę su mamos megztu megztuku vedžiojo po grupes kaip parodos eksponatą. Megztukas buvo įspūdingas – baltas, tekstūriniais rombais su vidurėliuose išmegztais burbuliukais ir išsiuvinėtomis spalvotomis gėlytėmis, su įvertu raištuku per liemenį. Šis Dovilės megztinis – lyriška interpretacija to legendinio iš vaikystės tema.
Prieš kelis dešimtmečius madingas stilius šiuolaikinėje versijoje stipriai suaktualintas. Baltus siūlus pakeitė švelniai pereinantys rausvai-žalsvai-melsvi, pakankamai margi spavinei intrigai užmegzti, ir pakankamai šviesūs visiems raštams atsiskleisti. Ir fantastinis fonas ypač subtiliam siuvinėjimui.
Pailginto reglano rankovės labai gražiai apžaistos grafišku rombų piešiniai. Šiuose jau ne burbuliukai, o gerų akių ir ripso pasikartojimai su tolygiai pražydusiomis gėlytėmis – kaip garsiuose millefleurs gobelenuose. Žydinčios šakelės panašių spalvų sagose, kas prieštaraus, būtent šiam megztukui pagamintos!
O kaip Dovilė suvedė pagrindo raštą su rankogaliais ir megztuko apačia – pats aukščiausias dizaino pilotažas!
Pražydo rožėm valandos. Tokia savaitė – jaunystės atšvaitas raudonyje, sava širdies mūša, spalva to kraujo, tas žibintas, tas veidas pusrūsio kavinėj, išpažintas alsavimas, slepiąs dar nepatirtą nervą ir įtampą, kuri žydėjimo jau netveria… Tokia savaitė – septyniom dienom nedaloma. Pilnavidurės valandos. Dygliai – į delną.
J. Vaičiūnaitė „Raudonų rožių valandos” iš ciklo „Laikrodis kirkės bokšte”.
Dovilės Žydelienės megztas megztukas iš Zauberwolle 2307 (Skubos valandos), sagos – Union Knopf.
Šalikai yra vienas populiariausių projektų rudenį. Ir patys staiga suprantame, kad vasara išėjo ir gana ilgam, ir apie artimuosius imame galvoti – šalikai dominuoja megztų kalėdinių (ir ne tik) dovanų sąraše.
Šalikas laikomas vienu paprasčiausių mezginių ir yra populiariausias pradedančiųjų projektas, kurie galvodami apie paprastą formą ne visuomet iš pradžių įvertina, kad šis aksesuaras yra labai nemenko dydžio 😉 (kas šiaip yra pliusas praktikuojantis mezgimo techniką), ypač norint apsisukti kaklą dabar taip madingu puriu ir dideliu šaliku.
Jei didelių pretenzijų pataikyti į tikslius išmatavimus megzdami šaliką galime atsisakyti, tai tokios šaliko savybės, kaip abi geros pusės, negalime ignoruoti ir raštas visuomet parenkamas toks, kad vienodai gerai atrodytų bet kaip apsisukus ir nesiraitytų. Pasirinkimas šioje srityje yra nemenkas, galite eksperimentuoti su įvairiosiomis gerų bei išvirkščių akių kombinacijomis, o galima pasinaudoti pačiais populiariausiais – laiko ir patirties išbandytais. Angliškas stulpelis – vienas tokių mezgėjų favoritų. Tiesa, seniau buvo mezgamas vienspalvis variantas, bet pastaruoju metu stipriai išpopuliarėjo ir dvispalvis, suteikiantis tradiciniam raštui labai subtilaus spalvingumo.
Editos kolekcija tepatvirtina mano žodžius – jos šalikai dvispalviu anglišku stulpeliu turi visa, ko mes norime iš idealaus šaliko. Jie yra purūs, šilti, platūs ir ilgi jaukiai apsisaugoti nuo visų gamtos negandų ir labai gražiai bei subtiliai spalvoti – juk visi rūbai be pagrindinės funkcijos šildyti turi dar ir puošti!
Pirmajame šalike pereinamų spalvų merino vilna derinama su vienspalviais segmentais – abi spalvos matosi, tik vienoje pusėje dominuoja marga, kitoje – spalvinės juostos. Galima tą spalvinį skirtingumą išnaudoti vis naujai to paties daikto išvaizdai 🙂 .
Kitas šalikas jau žaidžia dviem pereinamomis spalvomis, bet abi kinta savo spalvos rėmuose: vienas kamuoliukas mainosi įvairiais mėlynais, kitas – raudonais atspalviais. Abu tokie margai vienspalviai, bet tas lengvas spalvos šviesumo ir atspalvio kitimas sukuria subtilius ir nenuspėjamus dryželių virpėjimus.
O kad gražių dalykų per daug nebūna, liudija ir trečias pradėtas į kolekciją. Šis prasideda dailiu vienspalviu krašteliu ir žongliruodamas dviem rudeninių spalvų kamuoliukais konkuruoja su pačios gamtos turtingumu ir gražumu 🙂 .
Editos Jankevičienės megzti šalikai ir nuotraukos. Pirmasis megztas iš Schoppel-wolle Zauberwolle 1660 (Upės vaga) kartu su SMC Extra Merino 00010 , Drops Merino Extra fine 49, 31, 37. Antrasis šalikas megztas iš Schoppel-wolle Zauberwolle 1535 (Pakrantės akmenys) kartu su Zauberwolle 2435 (Įkaitęs žaizdras). Trečiasis šalikas pradėtas iš Drops Merino Extra fine 41 kartu su Schoppel-wolle Zauberwolle 2359 (Avinžirniai) ir 1660 (Upės vaga).
