Žemaitė Šiaurės Vokietijoje

Turbūt reta mezgėja dar negirdėjo, o nereta ir įsijungusi į projektą – “Mezgam Čiurlionį“. Gintarės kūryba su Daumantės vadyba užkūrė tokią galingą bangą, kad 150-ąsias M. K. Čiurlionio gimimo metines mezgėjų bendruomenė paminės labai išskirtiniais mezginiais-meno kūriniais. Tokius, kuriuos parodoje ant sienos pakabinsi, gatvėje nepraeisi nepastebėtas, ir gerai saugodamas paliksi testamentu ateities kartoms kaip išskirtinę vertybę. Aš lėtai įsilinguoju ir jau dabar, kai reikalas finišuoja, po truputį pradedu galvoti. Bet apie Čiurlionį, manau, bus dar įrašų. Šis apie kitą to paties lizdo (Gintarės kūryba) paukštį – Žemaitę.

Gintarė pagal savo pačios kurtas schemas yra numezgusi ne vieną žymų Lietuvos žmogų ir ko aš tikrai norėjau be pagalvojimų, tai – Žemaitė. Artėjo mano dukros gimtadienis ir norėjau numegzti jai liemenę. Išdrįsau Gintarės paprašyti schemos ir kadangi dar buvo vasara, nusprendžiau, kad pradėsiu ne nuo liemenės, o nuo vasarinės palaidinės sau. Planavau spėti ir liemenę.

Šiais metais aš primezgiau turbūt rekordinį skaičių vasarinių mezginių ir palaidinė su Žemaite – ne tik paskutinė, vainikuojanti visus vasaros darbus, ji tikra ta žodžio prasme – mano gulbės giesmė. Įsivaizdavau, kaip smagu man bus ją vilkėti dirbant MZ…

Bazinį modelį naudojau tą patį, kaip ir daugumai šios vasaros mezginių – “Poppy Tee“. Pradėjau nuo nugaros, kaip liepia modelis, tik nuėmiau rankoves. Jai man labai tiko nauja marga Rosarios4 medvilnė. Negaliu skųstis, kad net ir lygus mezgimas ėjosi lėtai – labai rūpėjo kuo greičiau pereiti prie portreto dalies. O kai jau priėjau… Tą dieną aš buvau kaime, turbūt lijo, nes sėdėjau palėpėj ant lovos ir mezgiau neatsitraukdama. Net neatsimenu, ar valgiau. Kai Daiva, mezganti Čiurlionį, parašė, kad labai įtraukiantis mezginys, tai oi kaip gerai ją supratau. Aš mezgiau visą dieną iki vėlyvos nakties, nors kaime paprastai einu miegoti su saule, kad su ja ir atsikelčiau. Sėdėjau prie mezginio beveik iki vidurnakčio, tada atidėjau jį į šoną ir užmigau. Vėlai nuėjus gulti aš paprastai atsigriebiu ryte, bet tą kartą aš pabudau anksti, tik prasikrapščiau akis ir iškart paėmiau į rankas atidėtą mezginį. Sustoti pavyko tik pabaigus plytinę dalį už Žemaitės skarelės, bet ir tai tik tam, kad pasidaryčiau pačius būtiniausius ūkio darbus ir kuo greičiau grįžčiau į Vilnių. Prie mezginio. Pats sudėtingiausias vasaros mezginys įvyko per patį trumpiausią laiką – 4 dienos!

Jei melanžinės palaidinės nuotraukas siunčiau Kristei pasirodyti, ką mezgu, tai Žemaitę mezgiau nesiafišuodama. Baigiau kaip tik prieš kelionę pas dukrą, įsidėjau į lagaminą abu naujus mezginius, kad ji nufotografuotų. Pagal planą ėjosi tik su mano žaliu melanžu. Tik pamačiusi Žemaitę, dukra tą pačią sekundę ją konfiskavo. Dar net nežinodama, nei kur, nei prie ko rengsis, dėl visa ko greitai įsikišo į savo spintą kuo toliau nuo mano lagamino. O kai pasakiau, kad planavau ją kaip liemenę nešioti, vaikui iškart visi derinukai susidėliojo 😉 .

MANO vasarinės palaidinės su Žemaite premjera įvyko Kristės darbe, kur bendradarbiai lietuviai tuoj pat identifikavo mezginio heroję. Papildomų anekdotinių niuansų situacijai suteikė tai, jog vadovo pavardė… Žemaitis 😉 .

Čiurlionio jubiliejus šiais metai švenčiamas garsiai ir triukšmingai, o tik Sostinės dienose pirkdama Žemaitės biografiją sužinojau, kad ir jai šie metai neeiliniai – suėjo 180 metų nuo jos gimimo. Visi žino, kad ji metus praleido Amerikoje, tad jubiliejaus proga mes nusprendėme, pasirinkti kitą kryptį šventinei kelionei – šiaurės Vokietiją.

Žemaitė apsilankė Hamburge ir net paragavo aštraus kinietiško maisto 🙂 .

Nukeliavo ir į Liubeką, kur pasivaikščiojo dailiomis senamiesčio gatvelėmis ir jaukiais kiemeliais, aplankė Šv. Onos vienuolyne įsikūrusį Viduramžių meno muziejų ir apsipirko vietinių delikatesų (tas rudas maišelis rankose 😉 ) – garsiojo Liubeko marcipano.

O kad jau kelionė į šiaurės Vokietiją, tai pasiekėm ir patį šiauriausią šalies tašką – Sylt salą, kur Žemaitė pasivažinėjo elektriniu dviračiu, pamezgė belaukdama muziejaus atidarymo ir pasėdėjo jo kieme saulėtų spalvų paplūdimio būdelėje. Ir muziejaus veidrodyje pasidarė selfį, kad senoviniame rėme liktų mano paskutinių vasariškų mezginių prisiminimas – taip, kaip jie buvo pasidalinti 🙂 .

Palaidinė megzta iš įvairių rūšių medvilnės, kuri draugavo su 3 – 3,5 mm virbalais (Rosarios4 For Nature, Rosarios4 Estrela, Isager Palet, Rosarios4 Butterly, keli kamuoliukai skirti bandymams ir dar šisbeitas, ką prikaupiau per ilgą medvilnės nemeilės metą 😉 . Bazinis modelis (tik be rankovių) – “Poppy Tee“, Žemaitės sumanymas ir schema – Gintarės Murauskienės.

Austa šiluma

Yra tokių mezgimo technikų, kurios gali apgauti net pakankamai patyrusį, bet su jomis nesusipažinusį mezgėją – atrodo grynas raketų mokslas, bet panagrinėjus pamatai, kad paprasta ir nesunku atlikti. Šioje iliuzijų kategorijoje dominuoja nukeltų akių raštai, bet kartais akis apdumti gali ir dvispalvis angliškas stulpelis ar entrelac.

Su šita nauja Vilmos skara yra visiškai atvirkščiai – nepaisant sudėtingos išvaizdos, pirma mintis yra ieškoti kažkokio slapto būdo, kaip visai tai padaroma, bet užtenka pamatyti antrą pusę ir supranti tiesą. Tai yra intarsija, technika nesudėtinga pati iš savęs, bet ši intarsija yra iš milijono kamuoliukų tikra ta žodžio prasme. Visos, tiek apmatus, tiek ataudus imituojančios juostelės ir dar tamsiai pilkos spalvos mini tarpeliai yra numegzti iš skirtingų kamuoliukų! Prasidėjęs nuo vienos spalvos mezginys augdamas išsipumpuruoju visu mišku siūlelių – nenuostabu, kad galus Vilma kaišė turbūt tiek pat laiko, kiek mezgė, o jos kruopštumas ir pedantizmas tik pablogino reikalus. Kiekvieno segmento pradžios ir pabaigos siūlus Vilma kruopščiai sukaišiojo su adata, prieš tai dar kiekvieną siūliuką paploninusi, kad kuo mažiau matytųsi. Toks ir rezultatas – trečioje nuotraukoje skara nufotografuota iš išvirkščiosios pusės, kuri ne mažiau daili už gerąją.

Skaroje matome labai daug atspalvių, kuriuos apjungia natūrali rusvai pilkšva gama, o kad panaudoti skirtingi siūlai, neatspėsi nežinodamas – taip gražiai jie sutampa storiu, sudėtimi ir švelniu pūkeliu bet lengvai netolygiu dažymu.

Vilmos Juzelskienės megzta skara iš Rowan Felted Tweed 175, 185, 178 su Noro Flower Bed 100, modelis – “Woven Warmth“.

Tęsinys

Praeitas įrašas turi man labai netikėtą tęsinį – pasirodo, G planas buvo tą tamsią violetinį atspalvį turinčią plonyte Isager Alpaca 1 pridėti prie šitų mėlynos spalvos pereinamų siūlų. Neįsivaizduoju rezultato ir, sprendžiant iš nuotraukų, nebeįsivaizduosiu, o smalsu kaip!

Kitas labai smagus dalykas – šis G megztukas yra pirmasis mano pamatytas mezginys iš trečiosios M. Isager trilogijos dalies, skirtos Japonijai. Turint galvoje, kad knyga išėjo prieš pat Kalėdas, kai kam, panašu, naktį nykštukai stipriai padeda 😉 . Mėlynos spalvos fone G pražydino ryškiai raudonas iš gėles iš įvairių moherinių siūlų likučių.

“Galvoju, reikia atsiųsti tęsinį į ką pavirto siūlai, kurie liko be poros (rudos Alpaca 1).

Modelis iš Isager 3-ios knygos. Aš jį atvirkščiai , nei originale, mezgiau iš purių siūlų. Ir labai rekomenduočiau, pvz., gal ir iš Isager Soft siūlų , nes megztinis tinkamas vasarai, vėsesniam orui prie, pvz., plačių kelnių ir pan.”

Knitting life. Tokyo Tversted.

Trečioji, paskutinė, Marianne Isager trilogijos “A Knitting Life” dalis yra vienas ryškiausių ir labiausiai lauktų leidinių mezgimo pasaulyje. Laukiamos ir mylimos yra visos šios kompanijos leidžiamos knygos, bet ši trilogija, kurios pirmas tomas pasirodė užpraeitų metų gruodį, o antras – prieš praėjusias Kalėdas, jau leido suprasti, ko galime tikėtis. Ir dizainerė šioje trečioje dalyje, skirtoje Japonijai, turbūt viršijo net reikliausius lūkesčius – tokia išskirtinė jos tekančios saulės šalies įkvėpta mezginių kolekcija.

Šiame tritomyje dizainerė apžvelgia savo labai vaisingą penkiasdešimties metų kūrybinį darbą. Pirma dalis yra skirta jos mėgstamoms technikoms, antroje rasite pasakojimus apie aplankytas šalis ir jų kultūrų įkvėptus modelius. Trečioji dalis, kaip jau minėjau, skirta Japonijos įtakai. Kai Marianne sutiko savo būsimą vyrą Nelsą, jis tuo metu gyveno ir dirbo Japonijoje, į tėvynę grįždavo tik su reikalais ir aplankyti artimuosius. 15 metų, kol jie galutinai apsigyveno Tversted, praėjo nuolatinėse kelionėse pas vienas kitą ir Japoniją dizainerė pažino tiek savo kūrybingos ir smalsios sielos, tiek mylimo žmogaus akimis. Menininkei įtaką darė viskas – ir japoniška gamta, ir jos kūrėjai, ir tradicinis kostiumas bei įvairūs amatai (keramika, siuvinėjimas, indigo dažymas), ir tiesiog neįprasta europietei aplinka. Baigiasi pasakojimas ten, kur ir prasidėjo, Tversted Danijoje, kur Isager kompanija sukūrė tikrą gražaus, kūrybingo ir labai įdomaus gyvenimo oazę.

Jos įspūdžius rasite labai gražiai išleistoje ir gausiai iliustruotoje knygoje, aš tik trumpai pristatysiu 16 naujų knygoje publikuojamų modelių, kurie buvo specialiai šiai knygai fotografuoti Kiyosumi sode.

Megztukas KANSAI įkvėptas to paties pavadinimo regiono Japonijoje su Kioto ir Osakos miestais. Kioto miestas nenukentėjo nuo bombų antro pasaulinio karo metu ir dizainerę sužavėjo jo seni namai su nepaprastai gražiais kiemeliais bei gausiomis antikvariato parduotuvėmis. Spalvas megztukams pasufleravo lako indai, senoviniai baldai ir indigo:

Japonijos animacija nepalieka nei vieno abejingo – megztukas ANIME primins jums mielą Totoro iš to paties pavadinimo filmuko:

CIRCLES AND STRIPES modeliai įkvėpti visų pirma garsiosios japonės Yayo Kusama ir kitų Japonijos madų kūrėjų, kurių siuvamų drabužių idėjos taip skyrėsi nuo europiečių rūbo koncepcijos:

Nelsas turėjo surinkęs turtingą filmų kolekciją ir jie su Marianne dažnai leido laiką juos žiūrėdami. Tokios peržiūros dizainerei dovanodavo ne tik kinematografinius malonumus, bet ir gausią įkvėpimo porciją. Megztinis SAMURAI įkvėptas tiek filmo “Shogun”, tiek samurajų drabužių muziejuose:

Gamta taip pat neliko “nenumegzta” – megztuką MUSSEL įkvėpė Izu pusiasalyje rastos kriauklės raštas:

WOODCUT megztinio gimimui įtaką padarė KAtsuchika Hokusai medžio raižiniai, konkrečiau, tai garsioji serija su Fuji kalno vaizdais:

KEEP IT SIMPLE megztuko dizainui įtaką padarė japoniškas minimalizmas:

Dar vienas įspūdingas megztinis, įkvėptas pagrindinio filmo KAGEMUSHA herojaus drabužio:

Prie megztuko KIMONO atsiradimo prisidėjo dailiai tradiciniais raštais siuvinėti japoniški kimono. Tokį su strėlės raštais jaunamartė paprastai atsinešdavo į naujus namus kaip ženklą, kad negrįš atgal – strėlė skrenda tik pirmyn.

Dizainerė sukūrė dvi to paties rašto versijas – megztuko ir švarkelio:

Marianne susidomėjimas šulinių dangčių ornamentais turbūt jau gerai žinomas jos kūrybos gerbėjams. Jos fotografijų kolekcija iš įvairių kelionių virto įspūdinga knyga (Daexel). Megztukas DENKI turi tas pačias šaknis – jas įkvėpė vienas šulinio dangtis, dizainerės pamatytas Asakusoje:

BORO modelyje turbūt daugelis atpažinsite japonams būdingą siuvinėjimą ir adymą:

Dažymas indigo dažais ir dizainerės mėgstamas zigzago ornamentas – šios dailios trilogijos įkvėpimo šaltinis:

O megztinį POTTERY įkvėpė japonų keramika, konkrečiai, Katachi būdingi subtilūs dryžiukai:

Vyšnių žydėjimas užburia ne tik japonus. SAKURA megztukas skirtas šiam trapiam pavasariniam grožiui:

Japonų sodo menas taip pat tapo susižavėjimo šaltiniu ir įkvėpė GARDEN LIFE megztuko modelį:

PLAYING WITH SQUARES – dar vienas nusilenkimas japoniškam lakonizmui, minimalizmui ir švariems grafiškiems raštams:

Kas jau yra mezgęs šios dizainerės modelius, tas žino, kad visi jie turtingi labai apgalvotų detalių, įdomių technikų ir sudėtingų raštų, nekalbant apie netikėtus spalvinius sprendimus. Kam tai bus pirma pažintis – net pavydžiu naujų atradimų ir tos kūrybinės ugnies, pulsuojančios iš kiekvieno modelio.

Susidomėjusius skubame pradžiuginti, jog šiuo metu turime visus tris tomus (pirmas ką tik buvo pakartotinai išleistas) – galbūt tai bus pati gražiausia ir naudingiausia kalėdinė dovana sau ar artimam žmogui. Ar pirma pažintis prieš ilgą draugystę. Paskutinis sakinys turbūt galėtų būti viso šios kūrėjos gyvenimo moto: “Pasaulis pilnas nuostabių žmonių ir gražių raštų”.

Item added to cart.
0 items - 0,00 €