Austa šiluma

Yra tokių mezgimo technikų, kurios gali apgauti net pakankamai patyrusį, bet su jomis nesusipažinusį mezgėją – atrodo grynas raketų mokslas, bet panagrinėjus pamatai, kad paprasta ir nesunku atlikti. Šioje iliuzijų kategorijoje dominuoja nukeltų akių raštai, bet kartais akis apdumti gali ir dvispalvis angliškas stulpelis ar entrelac.

Su šita nauja Vilmos skara yra visiškai atvirkščiai – nepaisant sudėtingos išvaizdos, pirma mintis yra ieškoti kažkokio slapto būdo, kaip visai tai padaroma, bet užtenka pamatyti antrą pusę ir supranti tiesą. Tai yra intarsija, technika nesudėtinga pati iš savęs, bet ši intarsija yra iš milijono kamuoliukų tikra ta žodžio prasme. Visos, tiek apmatus, tiek ataudus imituojančios juostelės ir dar tamsiai pilkos spalvos mini tarpeliai yra numegzti iš skirtingų kamuoliukų! Prasidėjęs nuo vienos spalvos mezginys augdamas išsipumpuruoju visu mišku siūlelių – nenuostabu, kad galus Vilma kaišė turbūt tiek pat laiko, kiek mezgė, o jos kruopštumas ir pedantizmas tik pablogino reikalus. Kiekvieno segmento pradžios ir pabaigos siūlus Vilma kruopščiai sukaišiojo su adata, prieš tai dar kiekvieną siūliuką paploninusi, kad kuo mažiau matytųsi. Toks ir rezultatas – trečioje nuotraukoje skara nufotografuota iš išvirkščiosios pusės, kuri ne mažiau daili už gerąją.

Skaroje matome labai daug atspalvių, kuriuos apjungia natūrali rusvai pilkšva gama, o kad panaudoti skirtingi siūlai, neatspėsi nežinodamas – taip gražiai jie sutampa storiu, sudėtimi ir švelniu pūkeliu bet lengvai netolygiu dažymu.

Vilmos Juzelskienės megzta skara iš Rowan Felted Tweed 175, 185, 178 su Noro Flower Bed 100, modelis – “Woven Warmth“.

Kas kartu gulėjo

Aš jau kaip ir turėčiau būti pripratus prie labai originalių ir netikėtų Jolantos mezginių – ji nemezga pagal jokius gatavus receptus ir kiekvieną kartą mes išsižiojam, neatsistebėdamos tai nauja konstrukcija, tai kokiu labai nebanaliu spalvų deriniu. Juolab kad ir diapozonas jos platumo – nuo mėnulio ir atgal. Gali būti visai minimalistinis tamsus megztukas, o šalia jo kitas – tikras spalvų ir tekstūrų fejerverkas. Bet priprantama turbūt būtent prie to, kas banalu, o originalūs dalykai tam ir originalūs, kad visada matai naujieną.

Aišku, išsižiojau pamačiusi naują megztuką – toks netikėtas spalvinis derinys ir taip originaliai tos dvi spalvos sujungtos! Pasmalsavusi, kaip tokie deriniai užgimsta, gavau labai prozišką atsakymą: “Tos dvi sruogos spintoj viena šalia kitos gulėjo. Iš nei vienos visas pilnas daiktas neišėjo, o iš dviejų – jau megztukas”.

Skamba paprastai, bet faktas kaip blynas – maža kas kur su kuo guli, ne kiekvieno meistro spintoje “atsitiktiniai” deriniai išguli tokius įspūdingus mezginius 🙂 .

Reglano rankovės ir užsegimas – viskas megzta iš karto vienu gabalu, o pagrindinis jungiamasis elementas yra langelis, jo užuominos (toko pat žingsnio gerų ir išvirkščių akių juostelės) pasikartoja ir reglano takeliuose.

Vienodo dydžio gerų ir išvirkščių akių langelių ritmą suskaido tik smulkesnių langelių segmentai rankovėse, o tekstūrinį raštą spalvų susidūrimo vietoje pakeičia super efektingas žakardas: viename langelyje jis susidėlioja tvarkingais smulkiais šachmatėliais, o kitame – nemezgamas siūlas nepaliekamas išvirkščioje pusėje, o iškeliamas į gerąją. Atstumai tarp šachmatinių langelių yra pakankamai ilgi ir su slidžiu nelipsniu siūlu turbūt toks numeris būtų labai nepraktiškas, bet vilna yra tobulas pluoštas ir tos juostelės žalios panešiojus greitai švelniai prisivels prie rožinio pagrindo.

Sagas tokiam megztiniui išrinkti buvo nemenka dilema – Jolanta rinkosi tarp dviejų spalvų variantų ir sagų, kurios pačios kaip iš modelino susuktos būtent iš šitų dviejų atspalvių. Užduotis, kaip iš dviejų labai tinkančių variantų pasirinkti savą, yra visai kito lygio, nei tiesiog tinka ar ne. Laimėjo pirmas variantas, papildomai dar Jolantos apžaistas skirtingais siuvimo siūlais 🙂 .

Derinti tokį megztuką prie apatinės dalies yra ir lengva (teoriškai tiks bet kokia neutrali spalva), ir yra ką veikti. Jolantos parinktos fotosesijos dieną tamsiai samaninės kelnės sukuria tobulą ansamblį – tokią žalią gausi sumaišius abi megztuko spalvas.

Jolantos Vainutienės megztas megztukas iš Noro Flower Bed 35 kartu su estiška Aade Long 8/2, sagos – Union Knopf.

Tegyvuoja Noro

Noro siūlai pirmiausia yra žinomi ir atpažįstami pagal labai išskirtinius ir neįprastus spalvynus, kuriems įkvėpimo kūrėjai sėmėsi iš gamtos – gal todėl jie tokie nebanalūs ir netikėti, nes sukurti remiantis ne klišinėmis taisyklėmis, o labai įdėmiu žiūrėjimu.

Pusiau vienspalviai siūlai gausioje ir spalvingoje Flower Bed kolekcijoje atsirado gerokai vėliau ir turėjo keistą reikalavimą – jų reikėjo užsakinėti 3 kartus daugiau nei tokių pačių margintų. Galiu galvą guldyti, gamintojai tada net neįtarė, kad po gero laiko gabalo (tų siūlų vienas užsakymas buvo milžiniškas, tai nenuostabu, kad dar džiaugiamės jų likučiais 😉 ) šis jų sprendimas buvo super taiklus ateities tendencijų numatymas. Spalvoti margi siūlai tikrai neverkia kamputyje, bet… vienspalviai vis dažniau pasirenkami naujam projektui – ar tai būtų megztukas, ar kojinės. Juolab kad Noro Flower Bed “vienspalviai” yra tokie tik palyginus su jų margaisiais giminiuočiais – vienos spalvos niuansų ir atspalvių yra turtinga ir gausiau kartais, nei margame spalvyne. Papildomų karmos taškų prideda išskirtinai geras šio siūlo nešiojimas, todėl nenuostabu, kad jie labai dažnai pasirenkami rūbui, kur nereikia garsaus margumo, bet norisi subtilumo, turtingumo ir įdomumo, o ir raštą kokį išmegzti, kuris nekonkuruotų su spalvų choru.

Dvi mezgimo draugės vieną gražų ketvirtadienį kaip tik ir demonstruoja savo naujienas 🙂 .

Kadangi siūlai baigiasi, iš baimės nepritrūkti Rimutė, jau nusipirkusi normalų kiekį megztiniui (tikrai normalų, tų megztinių iš Flower Bed primegta tiek, kad gan tiksliai jau galima numatyti, kiek reikia) nusprendė, kad ramiau miegosis turint dar papildomą šimtą gramų. Aš pabandžiau atkalbėti, bet kadangi kalba ėjo ne apie megztinį, o apie psichinę sveikatą, tai nelabai kokių radau argumentų, pasijuokusi tik, kad iš to, kas liks, galės nusimegzti skarą. Tai Rimutė taip ir padarė 🙂 .

Megztinio raštas – stambus stulpelis – labai dailiai susidraugavo su Noro subtiliais perėjimais: įdomu ir nieks dėmesio sau nebando daugiau prisišaukti. Tiek visos detalės (ir stulpelio raiškumas, ir neįprasta kaklo linija), tiek spalviniai niuansai – viskas matoma ir tobulai subalansuota.

Skara gi išmegzta augaliniais asimetriškais motyvais, ir nors sunkiai pagaunama nuotraukose, atrodo taip, lyg pačios žemės būtų išauginta – nenusakomo subtilumo rusvas siūlas yra lygiai tų pačių spalvų kaip ankstyvo pavasario peizažas aplinkui.

Gražvydės istorija – beveik tokia pati 😉 . Tik stulpeliai pas ją išsirikiavę apvalios koketės formavimui ir pabrėžimui bei galuose, visur kitur – žaliuoja lygūs plotai pirmos žolytės atspalviais. Modelį pati sugalvojo ir išsiskaičiavo.

Šiandien prie naujo megztuko – rausva skara su tokios pat dailios žalios spalvos spurgeliais, lyg megztuko žalumas būtų išsipumpuravęs šalimais esančioje dirvoje 😉 , bet bus ir lygiai tokia pat. Nes miegoti ramiai norisi visiems, tai nusiperki siūlų su atsarga, o sunaudoji taip pat, kaip visi 😉 . Todėl vietoj vieno megztinio bus megztinis su priderinta skara. Iš vienų įspūdingiausių siūlų.

Rusvas megztukas ir skara megzti Rimutės Daugėlienės, siūlai – Noro Flower Bed 17, megztinio modelis – “Hazel Sweater“, skaros modelis – “Knitangle“. Žalias megztinis megztas Gražvydės Norkienės, siūlai – Noro Flower Bed 13.

Češyro katino šypsena

Dovilė su Noro siūlais susikalbėjo vos tik jiems pasirodžius MZ (o tai yra, vos tik atsidarius MZ 😉 ) ir numezgė ne vieną iškirtinį mezginį iš jų, savaip tas neįprastas spalvas apžaisdama, kartais derindama su kitais siūlais. Ši tunika jau buvo rodyta MZ dienoraštyje prieš… 10 metų 🙂 . Įraše rasite ir daugiau pačių įvairiausių mezginių iš šito nuostabaus siūlo, kuris po truputį palieka MZ.

Žiūrėdama iš pakankamai ilgo jau megztam (dažnai ir permegztam) daiktui perspektyvos, galiu pasidžiaugti, kad Noro siūlai yra be galo ilgaamžiai (akivaizdu, geri japoniški genai 😉 ), tai jei ką dar turite spintoje, turite labai neblogas perspektyvas ateičiai – galėsite tiek nešioti, tiek permegzti, pakombinuoti su kitais siūlais naujoms idėjoms.

Kitas dalykas, liečiantis visus pereinamų spalvų siūlus, yra nuostabi idėja, kaip panaikinti tiesiai iš kamuoliuko mezgant atsirandančius dryžius. Tereikia vieną margą kamuoliuką sudryžuoti su kitu. Dovilės tunika akivaizdžiausiai šį triuką demonstruoja. Kaip sakė jau klasika tapusios roko operos autoriai: “Meistras pleištą tik pleištu išvaro”. Pasidėkite šitą idėją saugiai, bet pasiekiamai – tegu Noro išeina, bet pereinamų spalvų siūlų yra visokių ir ši taisyklė jiems galioja taip pat.

Labai ilga šio straipsnio įžanga, bet jis iš tikrųjų nėra apie tai, kaip Noro išeina. Atvirkščiai – kaip Noro lieka. Ant prieš dešimtmetį megztos Dovilės tunikos žydinčiomis rankovėmis staiga ėmė ir pakibo Češyro katino šypsena.

Net kai šie siūlai susidėvės fiziškai, jie kabės pusiau materialioje erdvėje efemeriška katiniška šypsena, kaip visi meno kūriniai, pakeitę mūsų pasaulį, nesvarbu, kokiu pavidalu jie yra išlikę (ar neišlikę) šiandieną. Nes rankraščiai nedega.

Dovilės Žydelienės prieš dešimtmetį megzta tunika iš Noro Silk Garden Sock S304 ir S252 su visai neseniai ant jos atsiradusia Češyro katino šypsena.

Item added to cart.
0 items - 0,00