Trečias kartas

Trečias kartas nemeluoja – tas pats modelis, dėl kurio ugnimi spjaudėsi Kristina pirmą kartą (kas visai neatsispindėjo rezultate 😉 ), antrą kartą ėjosi sklandžiai, o trečioje versijoje jau ir labai drąsiai. Takas pramintas, raštas išmoktas, galima žaisti spalvomis. Ir ne bet kokiomis, o japonų mago sukurtomis ir susuktomis į rites, pačiomis išskirtiniausiomis, ryškiomis ir labai atpažįstamomis. Žaisti tikra ta žodžio prasme, pilkame estiškos vilnos fone derinant į vieningą paveikslą skirtingus spalvynus.

Dvispalvis angliškas stulpelis yra tokia technika, kuri vienodai gerai atrodo abejose pusėse ir nors pagal pirminį sumanymą „geroji“ pusė turėjo būti ta, iš ryškesnių bangelių, didžiumoje nuotraukoje bangelės pilkos. Ir labai labai gražios :).

Pasirinkusi savo skarai Lace kategorijos siūlus, Kristina pridėjo prie jų labai ploną moherį, tokį ploną, kad jis tik vos pastebimu rūku apgaubia skarą, neuždengdamas nei ryškių spalvų, nei rašto ornamento.

Tas pats modelis, o visos skaros tokios skirtingos, rodos, nereikia sukti galvos dėl jokios įvairovės, keisk tik siūlus ir eik pramintu keliu, bet Kristina griežtai pareiškė, kad ketvirto karto nebus. Technika įvaldyta, nauji modeliai telaukia!

Kristinos Mickevičienės megzta skara iš Aade Long 8/1 (natūrali pilka) ir kelių atspalvių Noro Stained Glass. Modelis – „Miss B„.

Pledų trio

Vasaromis mano mezgimo gyvenimą užvaldo keistos tendencijos – nėrimas ir pledai. Jei nėrimas visai su vasara suderinamas (jis tiesą sakant, jokiam metų laikui nepavaldus ir tinka visiems), tai potraukis šiltiems ir dideliems apdangalams man sunkiai suprantamas. Bet aš nesiginčyju su įkvėpimu, nerodau jam termometro, kurio stulpelis pastarosiomis vasaromis neretai virš trisdešimties laipsnių būdavo pakilęs, pasislepiu nuo karščio ar sodo pavėsyje, ar senų pastatų mūruose ir rudenį iš širdies sau padėkoju. Šiemet, spėju, dėkosiu anksčiau ;).

Anksčiau aš ir megzti pradėjau, nepaisydama neskubančios vasaros. Gal taip nesąmoningai bandžiau ją prisišaukti, o gal taip dorojausi su karantino stresu, kurį labai stengiausi neigti ir su juo kovoti, bet kažkokios vidinės nerimo stygos liko įsitempusios ir lengviau gyvenosi su galvojimo nereikalaujančiu mezginiu rankose.

Ta prasme antklodės yra pats geriausias pasirinkimas – dydis teturi būti pakankamas, daugiau dėl nieko rūpintis nereikia (ir čia tais atvejais, kai mezgi ne pagal tikslų aprašymą), tiks tikrai visoms žmogiško dydžio būtybėms, o kadangi šios nėra mažos, tai ir darbo pakankamai, nereikės ryt vėl naujo projekto ieškotis ;).

Aš pledų esu primezgus ir prinėrus visokiausių, iš plonų ir storesnių siūlų, kiauraraščių kaip skaros, apvalių ir stačiakampių ir per eilę metų galutinai apsibrėžiau savo šeimos prioritetus – pačia naudojamiausia antklode tapo ši. Tai yra, kiauraraščiai yra labai gražu, plonas siūlas atrodo delikačiai, o stačiakampė forma labiausiai primena klasikinį apklotą, bet kasdien visų šeimos narių naudojama („kas pirmas, tas ir laimi“ principu) tapo apvalios formos 4 mm virbalais megzta iš storos islandiškos vilnos.

Trys naujos šį pavasarį megztos anklodės skirtos kaimui (prognozuojama kažkokia keistai pledams draugiška vasara ;() ir amerikos nebeatradinėjau. Pasiėmiau 4 mm virbalus ir savo mylimiausią siūlą – islandišką Lettlopi. Myliu jį ne tik už šiltumą, bet ir už ypatingą lengvumą (antklodė – daiktas nemenkas…). Tik jei mylimiausiame plede jis karaliavo vienas, tai naujuose mezginiuose pirmu smuiku groja Noro Kureyon, kuris – labai malonus sutapimas – mezgamas tais pačiais 4 mm virbalais. Parduotuvėje jo nebeliko, bet mano du megztiniai, labai išsvajoti ir išmylėti, tapo nebenešiojami ir vėl atvirto siūlų kamuoliukais. Man nemažai metų reikėjo suprasti, kad pledai turi būti mezgami iš pačių geriausių ir gražiausių siūlų, nes jie naudojami daug dažniau ir daug ilgiau nei megztiniai. Ir supratimas vyko visai ne teoriniu būdu – iš pradžių iš nuostabaus gražumo Noro perėjimų buvo megztukai, dabar – antklodės ;).

Vienspalvė vilna čia jau derinosi prie Noro spalvyno. Pirmasis pledas – iš mėlyno megztuko – vadinasi „Vasaros naktis kaime“. Jei kam kiltų klausimas, ką čia veikia žalsvos spalvos Drops Lima intarpai, tai jie simbolizuoja krentančios žvaigždės trajektoriją. Arba kometą ;).

Antrasis pledas – jau kiek metų planuotas mano mylimo dizainerio Stephen West modelis, vienas pirmųjų – „Old Forge„. Noro Kureyon kamuoliukai su priderintu neatsekamos jau kilmės siūlu jam atkeliavo iš šio megztuko, ir be kitų spalvų Lettlopi, jie sėkmingai pabaigė mano žalsvai melsvas atsargas megztukui, pradėtas naikinti jau su pačiu pirmu taip pat Islandijos įkvėptu Stephen West pledu.

Pagal planą, trijulė naujų šiltukų numegzta trims žmonėms apsigaubti ar užsikloti, bet jei vasara ir toliau bus tokia… lietuviška, panašu, kad tuo pačiu principu „Kas pirmesnis, tas gudresnis“, naudosimės jais taip, kaip Kristina, dirbanti pievoje – vieną pasikloji, kitu užsikloji, o pats kaip dešrelė įsiraitai į viduriuką ;)).

Trečiajai anklodei jau teko rinkti visus tinkamo storio galiukus (arba dėti kartu kelis plonus siūlus) ir čia susidūriau su nauju iššūkiu – antklodės svoriu. Visą laiką maniau, kad jos lengvumas yra rimtas pliusas ir rinkdavausi jai pačius lengviausius siūlus. Deja, be Lettlopi ir Noro Kureyon (mano favoritų dėl tos pačios priežasties) visi kiti gerokai prašauna pro šalį, ypač siūlai su alpaka. Naujai permąstyti šį reikalą mane paskatino dukra, pareiškusi, kad ji norėtų sunkios anklodės (visa šeimyna miega su vilnonėmis, nes vilna yra… vilna, tai yra gėris pats savaime ir yra labai lengva). Truputį pasidomėjau jos norais ir pagalvojau, kad visai variantas lengvą šiltą debesėlį pabandyti pakeisti tvirtu užtikrintu glėbiu. Tai yra, pradėjau ne nuo sunkios antklodės kasdieniam miegui, o nuo… sunkaus megzto pleduko ;).

Svorio 12 spalvotų ratų tikrai turi ir traktuojam nuo šiol tai kaip išskirtinę terapinę antklodės savybę.

Pirmoji antklodė megzta iš Noro Kureyon 52 su priderintu Lettlopi, modelis – „Curlicue Coverlet„. Antrosios modelis – „Old Forge„, siūlai – Noro Kureyon 56 kartu su Lettlopi 1404, 9423, 0056, Drops Lima 1805. Trečiosios antklodės modelis – „Ten Stitch Twist„, pagrindiniai siūlai – Croft 759, 760, Drops Lima, Nepal, Lettlopi, Noro Kureyon ir dar didelė įvairiaplaukė kompanija prie jų.

Beveik vienspalvis Noras

Šis turtingu rudens derliumi kvepiantis Dovilės megztukas pratęsia atsisveikinimo su kai kuriais MZ lentynas paliekančiais siūlais seriją. Labai ypatingais siūlais, tikrai išskirtiniais tiek savo spalvomis, tiek pačiu siūlo suverpimu, traukiantis visų akis ir ne vieną pakabinęs ant savo kabliuko …;) Taip, kalba eina apie japoniškus Noro siūlus, o konkrečiau, apie pačius populiariausius Flower Bed, kuriuose turbūt pilniausiai atsispindi šio gamintojo braižas – tiek jų sudėtyje, tiek pačioje siūlo struktūroje, tiek ypatingai jautriai sukurtame spalvų perėjime ir be galo turtingoje paletėje, o ir vidutinis siūlo storis darė jį vienu universaliausių.

Vienintelis niuansas – ypatingi spalvų deriniai traukė visų akis, bet toli gražu ne kiekvienas gerai jausdavosi tokiame ryškiame kailyje – kaip viena mezgėja juokėsi, jei nori, kad į tave šiandien gatvėje neatsisukinėtų, Noro rūbo geriau nesirengti ;). Todėl nauja pusiau vienspalvių Flower Bed siūlų kolekcija buvo sutikta ovacijomis. nes siūlas išsaugojo savo charakterį, savo unikalumą ir spalvos turtingumą, tuo pat metu persiorientavęs iš spalvinių kontrastų į toninius, jis pritiko daug platesnei projektų skalei. Ant tokio pusiau vienspalvio gerai matėsi raštas ir jį buvo gerokai lengviau pritaikyti prie visų progų bei kitos spintos dalies.

Dovilė su raštais nepersistengė – pagrindui pasiliko santūrų klasikinį ripsą, kuris išdykėliškai susibanguoja kišenių, kaklo ir užsegimo krašteliuse. Tik tiek, bet tas tik tiek taip į patį viduriuką pataikytas, kad megztukas atrodo kaip tos pačios rudeninės gamtos dalis – paprastas ir stebuklingas tuo pat metu :).

Dovilės Žydelienės megztas megztukas ir nuotraukos, siūlai – Noro Flower Bed 20, sagos – Union Knopf.

Kepurės gegužę?

Niekada neįsivaizdavau, kad rodysiu įkvėpimui megztas kepures gegužei jau trypčiojant už kampo, bet ir tokio oro, kiek gyvenu nepamenu. Mano vaikystės kiemo draugė švęsdavo savo gimtadienį balandžio 28 dieną ir aš visada ta proga būdavau jau su basutėmis ir trumpomis kojinaitėmis (mama šiaip man niekada neleisdavo išsiplikinti anksčiau laiko ;)). Dabar kitos draugės švenčia gimtadienius šiomis dienomis ir abi tvirtina, kad matė per savo šventes visokių orų – aš, deja, nemačiau ir iki šių metų balandžio galą pasitikdavau tomis pačiomis plikomis kojomis iš vaikystės…

Dalia, matyt, nujautė, kad per jos gimtadienį snigs ir ji su dideliu įkvėpimu jau žiemai pasibaigus nusimezgė dvi naujas kepures iš plono, bet pakankamai šilto Isager Tweed siūlo. Na, ir turėjo, (tai yra, turi iki šiol;)), visai nemenkai laiko jas panešioti.

Jei tikrą žiemą nemažai galvų dengėsi nuo sniego super šilta to paties tvido ir moherio kombinacija, tai antram šaltam sezonui užteks vien tvido, kuris taip ir prašosi į įvairius smulkius žakardinius raštelius. O kam norėsis tekstūros ir ritmiškų grafinių raštų, įjunkite į bendrą spalvotą paveikslą išvirkščias akis – jos padovantos dailų spalvotų rumbelių žaismą.

Nusimegsite naują kepuraitę greitai ir jausitės jau atsinaujinę pavasariui (net jei ir planavote šiam sezonui kito kito mezginius ;)), o ir ausų sningant nenušalsit ;).

Dalios Liepuonienės megztos kepurės. Pirmoji megzta iš Isager Tweed Sand ir Purple, modelis – „Sambucus„; antroji megzta iš Isager Tweed Navy ir Sand bei Noro Flower Bed 107, modelis – „Brilliant Corners„.

Item added to cart.
0 items - 0,00