Jei manot, kad šiltos kepurės (su moheriu!) mezgimas šiuo metu aktualus tiek pat, kiek Eglės nuotraukose matomas paskutinis sniegas, tai pabandysiu pasiginčyti. Dėl ko nesiginčyčiau su niekuo, tai kad dar vienas Vilniaus kepurės įsikūnijimas taip paglosto mano širdį, kad rodyčiau jį net per karščio bangos piką, bet turiu ir objektyvesnių argumentų, nei mano paglostyta savimeilė.
Su šiluma prasideda ir kelionių bei pasisėdėjimų gamtoje sezonas ir rimtiems mezginiams kartais tenka padūsauti kamputyje belaukiant to gero šalto, ilgo ir tamsaus laiko namie, kai esi vienas ir gali susikaupti prie atidos reikalaujančių projektų. O plepant su draugėmis ar besidairant pro mašinos langą beveik jokio galvojimo nereikalaujantis mažas mezginukas yra pats tas. Mano favoritai paprastai būna kojinės, bet galvoju, kad kepurė yra dar lengvesnis mezginys, o ir galva (savo ar draugo) primatavimui visada vietoje 😉 . Ir jei patiems pasiruošti žiemai gali būti užteks vienos kepurės, tai minimalistinę unisex kepurę per Kalėdas gavęs apsidžiaugs ne vienas artimas žmogus. Ir visi žinom, kad prieššventinį gruodį visos tos mezgamos dovanos mezgasi visai kitokiu greičiu ir nuotaikomis. Beje, pati Eglė prieš kelias dienas užsuko siūlų (jau vasarine palaidine apsirengusi 😉 ), kaip pati prisipažino, jau kalėdinėms dovanoms ir tikėjosi mane prajuokinti. Tai tik atsidusau iš pavydo. Aš jau kelintus metus po švenčių iš karto dar tos pačios bangos nešama numezgu ką nors ateinančių metų eglutei, bet greitai tuos „neskubius” kalėdinius sausio projektus išstumia kiti, ūmesni. Bet tie, įkvėpimo ir lengvumo atnešti, būna paskui patys džiugiausi. Dėkinga dabar rašau ne tik už kepures, už priminimą, kad iš anksto, neskubant pasiruošus Kalėdoms, jos būna daug smagesnės…
Ir dar vienas momentas, prieš perduodant žodį Eglei su naujomis kepurėmis. Jurgita su Daumante užsuko tokį nuostabų reikalą, kaip vėlyvieji mezgėjų pusryčiai „Miesto laboratorijoje” ir praleidusi priešvelykinį šeštadienį mezgėjų bendruomenė ypatingai nekantriai laukia balandžio galo. Pačiam susitikimui, aišku, ir mezgami nauji, ir stengiamasi užbaigti pradėtus mezginius, su kuriais bus taip smagu pasirodyti bendraminčių kompanijoje – nerasi geresnės vietos pasigirti, pasidžiaugti, įsikvėpti ir kitus įkvėpti. Renkasi visi, aišku savaime, su mezginiais, ir iš klubo susitikimų žinau, jei pasirodyti norisi su kuo ypatingesniu mezginiu, tai turėti ką rankose plepant su draugėmis, geriau kuo paprastesnį. Gal kepurę? 😉 .
Po tokios ilgos įžangos grįžtu prie šios dienos įrašo herojės. Rožinę kepurę ji mezgė sau ir pasirinkimą padiktavo spalva. O draugę sužavėjo derinio minkštumas, nes rasti kepurę, kuri nesupresuotų tavo šukuosenos, yra uždavinys tikrai ne iš lengvųjų 😉 , tik spalvą išsirinko ne Eglės kepurės, o… jos šaliko – pilką 😉 .
„Ši kepurė atsirado nesuprantamu būdu. Perskaičiau “Mezgimo zonos” įrašą apie kepures. (Turbūt užpavydėjau, nes net kelios labai patiko.)
Supratau, kad dėviu gal 15 metų senumo už 2.99 lito iš „Maximos” pirktą kepurę. Kojos pačios nunešė pirkti siūlų.
Štai nuostabi ir šilta kepurė, kuri turbūt matysis už kilometro (gal ir dviejų).”
„Draugei labai patiko mano rožinė kepurė, tai jai numezgiau pilką, pagal pageidavimą!
P. S. Įdomiausia, kad bemezgant antrąją kepurę, supratau, kad ne visai teisingai perpratau modelio aprašymą ir pirmoji gavosi savaip interpretuota. Bet tai nesutrukdė antrojoje ištaisius pirmosios “klaidą”, įvelti kitą “interpretaciją”, kuri irgi neatitinka tikslios aprašymo eigos.
Gal dar kokia draugė panorės tokios kepurės – bus proga numegzti TIKSLIAI pagal aprašymą.„
Eglės Lašinskienės megztos kepurės ir nuotraukos. Pirma kepurė megzta iš Drops Alpaca 2921 kartu su Isager Silk Mohair 19, antroji – iš Drops Alpaca 501 kartu Isager Silk Mohair 3S; modelis – „Vilniaus kepurė„.
