XL Kleckse – mezgimo zona

Rudens paletė

2021-09-01

Liūdintiems prabėgusios vasaros (visada per anksti ir per trumpos) Vilma savo naujajame megztuke demonstruoja pačią gražiausią rudens pusę – pasakišką jo spalvyną. Ir kai prisimeni visus tuos vynus ir auksus, ir ypatingai ryškų mėlyną dangų tokios gamtos fone, daug smagiau žiūrėti į priekį. Juolab, kad ateina ne tik ypatingų spalvų, ir megztinių metas!

Numegztas gal net pavasarį ar vasaros pradžioje, šis megztukas tik dabar pradedamas nešioti – na, ar vien tai nėra pagrindas džiaugtis rudenišku oru!

Ir taip pakankamai spalvingas Shin-Kyo tilto koloritas juodų juostelių ir kraštelių bei pabaigos fone skamba ypatingai ryškiai ir skambiai. Dryžavimas ne tiesiomis juostomis, o zigzagu suteikia megztukui papildomo dramatizmo ir jėgos, kartu ir labai efektingai prisiderina prie figūros.

Margam merino vilnos siūlui Vilma parinko kiek plonesnį juodą Merino Land siūlą, prieš tai išbandžiusi Isager Alpaca 2. Pastarasis derinys liko skaroje, o megztiniui labiau lipo gryna vilna.

Konstrukcija, prasidėjusi gan tradiciškai (Vilma tik pažaidė su priekio ir nugaros iškirptės skirtumu), žemyn einant pareikalavo nemenko galvos pasukimo ir net pamezgimo atgal, bandant, kaip gražiau trumpomis eilėmis iš įstrižos linijos suformuoti lygią pabaigą. Dėl tokio efektingo rezultato – visi vargai atsipirko!

Vilmos Butkutės megztas megztukas iš Schoppel-wolle XL Klecks 2433 (Shin-Kyo tiltas) kartu su Rosarios4 Merino Land 17.

Švelnūs paveikslai

2021-08-232021-08-23

Šalia kojininio Shin Kyo tilto atkeliavo ir tas pats spalvynas gryno merino – XL Kleckse (100% merino vilna, 100g ~ 400m) – pavidalu. Ryškesnis už kojininį analogą ir taip, iš jo buvo numegztos tos gražiosios, visų dėmesį patraukusios skaros :).

Žalia arbata

2021-05-17

Taip smagu, kad ryškusis Shinkyo tiltas neužgožė kitų Japonijos įkvėptų gražiųjų rankomis dažytų Schoppel-wolle kamuoliukų – subtili ir švelniai pavasariška Žalioji arbata virto į įspūdingą suknelę, kurioje klasikinis siluetas kartu su neįprastomis, akį traukiančiomis spalvomis žada labai nešiojamą derinį.

Šneku ne iš lubų, suknelė ir yra labai mielai nešiojama šiuo metu, o visos sudedamosios dalys (trumpos rankovės, švelni merino vilna, atviras kaklas ir elegantiškas ilgis) stipriai praplečia vieno sezono ribas. Gal nesinorės tik per vasaros karščius, bet per juos galvoji, ne ką apsirengti, o ką nusirengti, tai jie kaip ir mezginių juoda skylė, gerai, kad nedidelė ;). Visais kitais atvejais, manipuliuojant papildomais aksesuarais, rūbas išties visiems sezonams ir visoms progoms.

Vilnoniai drabužiai trumpomis rankovėmis (neretai su priderintu megztuku antram sluoksniui) buvo labai madingi pokario Anglijoje. Madą tą (kaip ir daugelį kitų ;)) nulėmė ekonomika ir nors dabar turim visai atvirkštinę situaciją, kai kenčiam greičiau nuo pertekliaus nei nuo daiktų trūkumo, pamažu apsukam ratą ir grįžtam prie to paties iš kitos pusės. Rankomis sukurti daiktai negali pasimesti gausioje drabužinėje, jie turi būti nuolat nešiojami, mylimi ir vertinami. Ypač tokie unikalūs.

Neretai žmogus, sakydamas apie rankomis megztą daiktą „kaip iš parduotuvės“, nuoširdžiai laiko tai komplimentu, reiškiančiu, kad daiktas neturi to namudinio kvapo, būdingo nemažai daliai rūbų iš laikotarpio, kai mezgė visi ir ne iš didelio noro, o tiesiog iš reikalo apsirengti. Ir čia viskas aukštyn kojomis apvirto – kai mezgam iš kūrybinio džiaugsmo ir domimės amato niuansais, galime apsirengti tuo, ko nerasime jokioje parduotuvėje – turiu galvoje idealią apdailą (mašina gali veikti tik savo apribotų techninių galimybių ribose, kaip svetima kalba kalbantis žmogus, kuris sako, ne tą, ką nori, o tą, ką moka) ir visiškai savo skoniui ir figūrai pritaikytą rūbą. Nes mes turime vienintelį standartą – save, ir didžiulę prabangą – visą savo laiką – meistrystės viršūnėms įveikti :).

Nukrypau truputį į lankas, bet ryškūs ir individualūs mezginiai dažnai mane ten užneša…

Apyrankė prie suknelės – lyg jai specialiai sukurta – liudija, kad drabužis nešiotojos garderobe jau yra savo namuose 🙂

Laimos megzta suknelė iš XL Kleckse 2432 (Žalia arbata).

Dailios atžalos

2021-05-142021-05-14

Aušros skara ne vieną paliko be žado ir netruko… susilaukti vaikučių ;).

Aišku, į ją panašių, obuolys nuo obels netoli rieda ;)). Tik kad ir panašiausias vaikutis, jis vis tiek bus savita asmenybė – kitose vietose savų spalvų spurgeliai, ir spalvos, tos pačios, bet jau kitaip susidėliojusios…

Žinoma, stebuklingi rankomis dažyti kamuoliukai a priori garantuoja, kad dviejų vienodų mezginių iš jų tikrai nebus, bus panašūs, o kartais net ir ilgai to panašumo gali tekti ieškoti… Bet aš vis žiūriu į Gražvydės nuotraukas ir galvoju, kad taip, kamuoliukai kiti ir spalvos kitokios, bet tas kitoniškumas kažkoks labai asmeniškas. Skara įprastoje Gražvydės aplinkoje Trakuose kaip čia gimus – toks jausmas, kad siūlų kamuoliukas, sukurtas tolimojo japoniško šedevro įkvėptų spalvų, patekęs į mezgančias rankas, iščiupinėtas po kiekvieną akytę, susijungia su iš jo kuriančio žmogaus esatim ir būtent dėl to kiekvienas megztas daiktas – kaip žmogus – yra unikalus ir nepakartojamas.

Gražvydės Norkienės megzta skara ir nuotraukos. Siūlai – XL Kleckse 2433 (Shinkyo tiltas), skaros forma megzta pagal “Arabian Nights“.

Ankstesni įrašai