Roxy dress

Bet kokiam vaikui megzti drabužėlį trejus metus yra iššūkis prilygstantis laimėjimui loterijoje – vienam tk dangui gali būti žinoma tavo (ne)sėkmės priežastis. O jau užsiimti tokiu projektu pirmais vaiko gyvenimo metais, kai jo pasikeitimai yra patys dramatiškiausi – šansai tokioje loterijoje yra vienas iš milijono. Bet, kaip sakė garsusis T. Pratchett, kai tokia tikimybė, tai ir… laimi 😉 .

Ir Agnė tik patvirtino žymiojo rašytojo paskelbtą taisyklę – matote nuotraukose, aukso puodas yra jos 😉 ar greičiau Dorotėjos, pasipuošusios mamos megzta suknute. Nors, turiu pastebėti, mažoji šiose lenktynėse, kas ką greičiau peraugs, stengėsi kaip tikra čempionė – stiebėsi akyse, po mėnesio nuotraukose jau atrodė kaip po gero pusmečio, tampri merino vilna neatsiliko ir štai jų keliai susikirto. Suknutė idealiai tinka mažajai princesei ir turint galvoje, kad vaikai auga greičiau į ilgį, ne į plotį, tiks dar pakankamai ilgai. (Jei ne, megztą nuo viršaus daiktą mama greitai prailgins 😉 ).

Tokiame kontekste, Agnės džiaugsmas ir nuostaba, kad po kelerių metų pavyko prisidurti tos pačios dažymo partijos kamuoliuką, yra tik nereikšminga smulkmena 😉 .

Švelnutė merino vilna užtikrins, kad kad šiluma bus švelni ir komfortabili, o labai dailus modelis leis mažajai panelei jaustis ir pasakų heroje, ir stilinga šiuolaikiška damute tuo pačiu metu 🙂 . Aš pati nebijau vilnos skalbimo rankomis, ypač su Eucalan, bet įtariu, skalbimo mašinai draugiškas tokio amžiaus žmogaus garderobas sutaupo gerokai tiek jo paties (nereikia perdėtai saugotis), tiek tėvų nervinių ląstelių 😉 .

Agnės Naraveckės megzta suknutė dukrai ir nuotraukos, siūlai – Drops Baby Merino 22, modelis – „Roxy dress„.

Zen šventykla

Šiandieninis įrašas galėtų atnaujinti bežodžių penktadienių tradiciją, jei tik man nemagėtų papasakoti truputį šios nuostabios suknelės atsiradimo užkulisių 😉 .

Regina kruopščiai apgalvoja savo mezginius: megzti bet ką iš bet ko – ne jos stilius. Apgalvojamas modelis, priderinami siūlai… Tas paruošiamas darbas nukėlė ir suknelės pradžią – mat jai norėjosi rankomis dažytų stebuklingų Schoppel-wolle kamuoliukų, pasirinktas raudonų atspalvių turtingas spalvynas „Zen šventykla” ir tos šventyklos reikėjo būtinai grynos merino vilnos pavidalu, be jokios sintetikos. Ji buvo dar dažoma (sandėlyje nebuvo ką užsakyti) ir ilgai keliavo į MZ, bet kai turi viziją, tai laukimas tampa kaip ir projekto dalimi 😉 .

Prie idėjos nusimegzti suknelę šliejosi ir kitas – edukacinis – projektas. Kursuose tobulai įvaldžiusi statytos rankovės mezgimą nuo viršaus Regina planavo kitą mezginį megzti kartu su drauge – tai turėjo būti suknelės. Ir pati pasikartos, ir kitą išmokys (kas yra ko nors ką nors mokęs puikiai žino, kaip tvirtai tokiu būdu įsisavina medžiagą pats mokytojas). Tik draugė ėmė ir pasuko į šoną kitų projektų paviliota, ir Regina viena ėmėsi savo didžiojo darbo. Iš plono (fingering vulgaris) siūlo, kad ir kokio stebuklingo gražumo, veiklos čia buvo ohoho. Kodėl aš apie tai pasakoju? Nes dabar kitą mezginį statytomis rankovėmis jos jau megs dviese – jei abstrakčią idėją megzti sunkiai (iš tiesų tai ne, bet visada sunku tas, ką darai pirmą kartą), neįprastai ir nauju būdu draugė ir galėjo paignoruoti, tai tokio mezginio – jau nebe 😉 . Regina nusipirko siūlus pavasariniam megztukui, draugė megs suknelę iš ją sužavėjusio Noro siūlo (ką aš sakiau – Noro niekada nesibaigia 😉 ).

Nuotraukos, tikiuosi, pakankamai iškalbingos pačios – super tinkantis ir efektingas siūlas stipriai traukia akį, bet negaliu susilaikyti dar kartą nepasigėrėjus formos modeliavimu. Jūs tik pasižiūrėkite, vien jau kaip įstatytos rankovės – LEDAS!

Reginos M. megzta suknutė iš Schoppel-wolle XL Kleckse 2430 (Zen šventykla).

Gražiausia specializacija

Gražyna mezga daug ir įvairių dalykų, bet visi MZ dienoraščio skaitytojai turbūt ryškiausiai įsiminė jos sukneles (dar kartą pasigrožėti galite čia, čia, čia ir čia) – ne toks jau dažnas projektas tarp mezgėjų, sutikite, nes nors super patogus nešioti, jis visko reikalauja daug – siūlų, darbo, o – svarbiausia! – pagalvojimo ir pakankamai išmoningo modeliavimo. Čia jums ne šalikas su serialu fone 😉 .

Visi tie DAUG Gražynos įvaldyti meistriškai, ir nors ji pati sakosi, kad ardo ir kad ne viskas išeina, aš matau tik nuolat augančią labai įspūdingą suknelių kolekciją 🙂 .

Dar vienas dalykas, kuo Gražyna apdovanota ir ko jai slapta pavydžiu 😉 – jai tinka labai daug spalvų. Jų ji nebijo ir drąsiai renkasi, visada su labai akį traukiančiais rezultatais 🙂 .

Naujausia suknelė iš šiltos tamsiai oranžinės Drops Alpaca – idealus rudeninis rūbas. Ir savo spalva, ir šiluma (siūlas nestoras, bet ir tokiam šilumos pakanka 😉 ). Viskas guli kaip nulieta, apdaila meistriška, raštas – lyg ir paprastas, bet labai efektingas (man asmeniškai (sveikas, rudenėli!) jis primena iškrendančius paukščius). Išskirtinio dėmesio nusipelno stilizacija – man taip gražu suknelė ant sijono. Ypač tokia dailiai išmodeliuota pagal figūrą.

Gražynos Zaikovskos megzta suknelė iš Drops Alpaca 2925.

Ilga suknelės mezgimo istorija

Pamenate beveik lygiai prieš metus MZ dienoraštyje publikuotą straipsnelį apie nuostabią G kelionę su pačia gražiausia vasariška suknute? Praėjo metai ir naujieji atnešė naujus įspūdžius, naujas vietas ir… naują suknelę ;)) .

Kada gimė mintis atostogauti Dovilyje (Deauville) Normandijoje nepasakysiu. Planavau prieš ketverius metus, bet dėl didelio kelionių skaičiaus tą vasarą nusprendžiau atidėti metams. Doviliui reikia vasaros, nes oras prie Atlanto ir Lamanšo permainingas ir nuvykus iš lietaus Lietuvoje vaikščioti su skėčiu nebūtų laimės. Žinoma, vykti ko gero labiausiai įkvėpė filmas „Vyras ir moteris” (1966 m.) – dviem „Oskarais“ ir Kanų “Auksine palmės šakele” apdovanotas vienas garsiausių kino istorijoje meilės filmų. Toookio gerumo man jis. Tačiau įvyko Covid ir Dovilio atostogas teko atidėti dar kartą. Filmas turi du tęsinius su tais pačiais aktoriais – Anouk Aimee ir Jean-Louis Trintignant : „Vyras ir moteris: po dvidešimt metų“ (1986 m.), o štai naujausioje dramoje „Gražiausi gyvenimo metai“ veikėjai susitinka po 50-mečio ir dar kartą atsigręžiama į  Žano Luji ir Anos meilės istoriją  – juos garsieji prancūzų aktoriai suvaidino sulaukę beveik 90 metų amžiaus. Trečiajame filme vietomis viskas panyra į prisiminimų rūką, iškyla jų pirmojo filmo jaunystė, paplūdimys prie jūros ir viešbutis, kuriame prasidėjo romanas – Le Normandie, Deauville.

Labai graži filmo scena, kai Žano Luji mintys skrieja Paryžiaus, Dovilio gatvėmis su didžiule nostalgija ir abejone, ar jis, buvęs lenktynininkas,  ten kada dar pralėks… 2020 m. covid pavasarį žiūrint šias filmo scenas mano mintys lėkė kartu – ar sugrįšiu į Paryžių, išvysiu Dovilį…

Ta proga pagalvojau, kad artėja Dovilis ir dar kelios kelionės, būtų neblogai nauja Schoppell-wolle suknelė: 3 kamuoliukai Schoppell-wolle Zauberball Cotton „Darbininkų klasė” ir 1 Isager Trio2 dėl kitoniškumo.

Norėjosi tamsesnių Schoppell-wolle spalvų ir kaip apsidžiaugiau gavusi „Mezgimo zonos” siuntą, nes Dalia turbūt „perskaitė“ mintis. Paprastai toks mano mezginys įvyksta per 7 – 10 dienų. Atsipūtusi numezgiau du gabalus, o trečiasis kamuoliukas turėjo sujungti suknelės viršų. Tada ir pamačiau, kad nieko gero nebus, mano gabalai nedera ir reikia pradėti iš naujo.

Iki Dovilio turėjau spėti, bet… nutiko daug neplanuotų darbų ir reikalų. Permezgiau tik tuos du kamuoliukus, siūlai ir spalvos nugulė į savo vietas, tad parskridusi ramiausiai ketinau per porą trejetą dienų pabaigti ir su ja išvykti atostogų į Italijos Rivjerą – Portofino bei Cinque Terre. Ir atsakyti sau klausimą, kas gražiau  – Portofino ir Cinque Terre ar Amalfi ir Kapri 😉 .

O į Paryžių ir Dovilį šalia kitų prigriebiau ir savo pernykštę Schoppell-wolle suknelę, kuria džiaugiausi Amalfyje. Nesistengiu perteikti abiejų kelionių miestų grožio, tik keletas foto ir tos, kur pateko mezginys. Dovilis – tai prabangos, prancūziško skonio ir rafinuotumo pavyzdys, nuostabaus grožio kurortas, kaip ir kiti pakrantės miestai. Nenusakomo dydžio pliažas (net ir įpratusią prie milžiniškų Italijos paplūdimių, mane jis stebino),  Les Planches promenada. Oras buvo kaip užsakytas (+23/+28 oC ) – tokio ten reta.

1913 m. Coco Chanel šalia garsiojo viešbučio „Le Normandy” ir Deauville Casino atidarė savo pirmąją parduotuvę. Pro ją praeidavau kasdien – šiandien miniatiūrinės patalpos stovi tuščios.

Nespėjau suknelės pabaigti ir iki sekančio skrydžio. Buvo pačiai netikėta, bet nepikta – apsirengti aš turių ką, o mezgimas – tai maloni veikla, ne suknelių fabrikėlis… Taigi pernykštė, patogi karštam orui, nesiglamžanti ir spalvinga kaip Cinque Terre miesteliai, nugulė lagamine į Portofino (https://www.youtube.com/watch?v=W2lJwkMgeRg):

Grįžus mėgavausi namais, maloniu bendravimu ir mezgimu. Tada viskas ir pavyko, pernykštė turi rimtą konkurentę:

G megzta suknelė (abi 🙂 ), istorija ir nuotraukos. Siūlai – Schoppel-wolle Zauberball Cotton 2343 (Darbininkų klasė) ir Isager Trio 2 (Navy).

Item added to cart.
0 items - 0,00