draugystė

MZ kalėdinis sezonas tradiciškai prasideda pirmąjį gruodžio ketvirtadienį ir seniau tai buvo bene pirmoji eglutė mieste. Pastaraisiais metais visi skuba švęsti ir mes jau negalime pasigirti atidarantys švenčių sezoną, bet, kaip mėgdavo sakyti Kristina, “anksčiau pradėsi, ilgiau švęsi”. Mes pradedam anksti greičiau tam, kad turėtume daugiau laiko padirbėti ;), juk daugelis tikisi iš mezgančių žmonių… megztų dovanų, o jos, kaip žinia, per dieną nenusimezga 😉 . O kadangi mes MZ būtent tokiomis ir keičiamės, MZ šventė gruodžio pradžioje leidžia išsidėlioti savo projektus trumpame ir intensyviame prieššventiniame laikotarpyje, o ne turėti ilgą eilutę su ta pačia pabaigos data.

Renkamės į šventę kaip visada su vaišėmis ir… mezgimu. Pokalbiams temų tarp mezgėjų netrūksta 🙂 .

Šiais metais mūsų kalėdiniuose mainuose dalyvauja turbūt gausiausias būrys per visą mūsų šventimo istoriją, todėl pirmą kartą mes sėdamės ne aplink stalą, o ratu palei visą parduotuvę, kad būtų erdviau judėti, lengviau bendrauti ir patogiau vaišintis 🙂 .

Dalia kažkaip nejučia vėl atsidūrė prie kasos – nesu tikra, ar pati buvo labai ten laiminga, bet užtai visi labai džiaugėsi ją matydami įprastoje vietoje 🙂 .

Šiais metais vėl prašmatniai turėjome du fotografus – Rūtą su Karoliu, dideliausias jiems ačiū už užfiksuotas šventės akimirkas!

Daugelis jau priprato matyti kalėdinę MZ eglutę papuoštą visų akis traukiančia saldainiukų girlianda, kurią kasmet mums nunerdavo Kristina, bet šiemet sveikata neleido jai sudalyvauti šventėje – labai jos trūko 🙁 , tikimės kitąmet!

Užtai pirmą kartą turime skraidančią eglutę – man labai patiko iš Estijos parsivežta vieno vaiko piešinio mintis, kur jis nupaišė nuostabaus ūkio namą ore todėl, kad laimingi namai ne stovi ant žemės, bet skraido. Tai pagalvojau, kad ir mes galime turėti tokią eglutę 🙂 .

Papuošėme ją per nemenką MZ gyvavimo metą sukauptais rankų darbo žaisliukais, o Dovilė, daranti išskirtinio dailumo rankdarbius, šiais metais papildė mūsų unikalią kolekciją nauju burbulu, kurį kabina matomiausioje vietoje 🙂 .

Pradeda mainus kas? Drąsiausi, pirštais nerodysime 😉 . Aš šiais metais išsitraukiau Jolantą, tai galėjau pasidžiaugti, kad pažįstu ir žmogų, ir mezginius, kuo gausiame mūsų būryje ne visi galėjo pasigirti 😉 .

Tą dieną, kai traukėme burtus, Jolanta atėjo anksti ir, aišku, visos kalbos sukosi apie būsimus mainus. Aš paskaičiau anketą, bet labiau klausiausi kalbų. Jolanta sukiojosi prie portugališkos Romaria vilnos lentynos, iš kurios ji nėrė ne vieną daiktą ir planavo pratęsti draugystę su vąšeliu mūsų kalėdiniame projekte. Išsitraukusi kamuoliuką pasakojo mezgimo draugėms, kad šita spalva jai yra gražiausia, ir aš jau buvau beužsiliūliuojanti, kad štai visi atsakymai patys pas mane atkeliauja, bet… ji ėmė ir nusipirko tą kamuoliuką, negi imsiu antrą tokį patį?

Tada ji prieš atsisėsdama megzti dar pačiupinėjo Rosarios4 Balada kamuoliukus ir su kolegėm aptarė, kad įdomūs ir norėtų juos išbandyti. Ir nenusipirko! Palikdama man šansą leisti jai išbandyti jei ne mezgant, tai nors nešiojant. Kai jau apsisprendžiau su siūlu, beliko tik išsirinkti spalvą ir taip pirmo impulso pagauta būčiau jai išrinkus šviesius persikinius kamuoliukus, bet visai neseniai nugirdau ją sakant, jog šiuo metu nenori nešioti naujos skarelės – per saldžios spalvos! Tai tas mano persikiukas būtų tokiam kontekste kaip cukrinis glaistas ant saldaus pyragiuko ;(, teko galvoti iš naujo. Gaudau po parduotuvę plevenančių pokalbių nuotrupas ir girdžiu, kaip kažkas klausia Jolantos, tai kokios jos spalvos. “Tai va, visos mano spalvos”, – sako Jolanta demonstruodama tą dieną vilkėtą megztuką ir aš matau šviesiai pilką. Tokios spalvos Balada kamuoliukai iškeliavo tą vakarą su manimi namo.

Šį kartą net neieškojau jokio modelio, pagal jau bandytas konstrukcijas norėjau numegzti ką nors originalaus – ir paprasto, ir kartu su lengvu moterišku akcentu. Toks turėjo būti kraštelis, kurį tai jau ir nieko prieš buvau surasti, bet kad neradau, teko sugalvoti pačiai 😉 .

Žinojau, kad Jolanta nėra visai miniatiūrinių skaryčių gerbėja, net populiarujį “Sophie Scarf” modelį ji mezga iš pusantros “normos” siūlų, todėl numezgiau tokią lašiuku didesnę ir platesnę.

Per mainus įprasta yra pridėti prie rankdarbio kokį skanėstą šventinei nuotaikai pastiprinti, bet žinodama, kad Jolanta šiuo metu nedraugauja su cukrumi, paruošiau jai kitokį desertą – į saldainio formą susukau jos vardinės skarelės aprašymą. MZ jisai atsiras truputį vėliau, o Jolantai teko kartu su gatavu daiktu.

Jolanta išsitraukė Anną ir labai apsidžiaugė neradusi anketoje jokių specifinių pageidavimų ir galėjo realizuoti tai, ką pati buvo sumaniusi, tai yra, pakartoti jai pačiai labai patikusią nertą skarą iš to paties siūlo, tik kito atspalvio, taip, to, kurį nusipirko burtų traukimo dieną, užkirsdama man patį lengviausią kelią 😉 .

Ji taip išraiškingai pasakojo apie savo darbą ir pasirinkimą, kad neatsilaikiau pagundai sudėti čia tas akimirkas visiems kartu pasidžiaugti. Šalia besišypsančios ir besidžiaugiančios Annos.

Ji išsitraukė Romą ir jai taip lengva, kaip man nebuvo, nes Roma kartu su drauge Inga pirmą kartą dalyvavo mūsų mainuose, nepatingėjusios į šventę atvykti net iš Kauno. Ką darai, kai išsitrauki žmogų, kurio nepažįsti, o anketa nėra super išsami, tai yra, tau palikta kūrybinė laisvė su į tą patį rinkinį įeinančiomis kūrybinėmis kančiomis. Bandai ieškoti MZ dienoraštyje ir randi. Mezginius. Truputį mezginių. Be žmogaus nuotraukos.

Sprendžiant iš laimingos Romos vaizdo, Anna iš situacijos išsisuko su pagyrimu 🙂 .

Roma išsitraukė Dovilę, taip pat pirmą kartą dalyvaujančią mūsų mainuose. Nepažinodama asmeniškai žmogaus, bandė surasti ją internete ir įdėmiai skaitė anketą. Tarp išvardintų spalvų buvo paminėta ir žalia, pačios Romos mėgstama, tai ji ir buvo pasirinkta dailučiui “Sophie Scarf” šalikėliui:

Dovilė išsitraukė Ivetą ir numezgė jai šalikėlį iš lietuvės Gintarės rankomis dažytų siūlų – smalsią ir labai sparčiai mezgimo pasaulį tyrinėjančią Ivetą toks pasirinkimas tikrai turėjo pradžiuginti 🙂 .

Šalia šalikėlio dėžutėje buvo ir Dovilės siuvinėta levandų pagalvėlė – o jos siuvinėjimas, kaip ir visi kuriami rankdarbiai, yra tikrų tikriausia juvelyrika!

Pati Iveta išsitraukė Apoloniją, abi naujokės mūsų renginiuose, jai taip pat teko suktis iš padėties su kuklia anketa. O ten buvo paminėti pereinamų spalvų siūlai, Ivetai beliko tik nuspėti atspalvius 🙂 .

Apolonija, taip pat pirmą kartą dalyvaujanti mainuose, kaip ir jos ištraukta mezgimo draugė, taip pat rėmėsi anketa, kurioje rado pilką spalvą. Ją įgyvendino minkštutės kailiuką primenančios bukliuotos alpakos mezginyje. Smagiausia buvo atrasti, kad ištraukta nepažįstamoji buvo… šalia sėdėjusi vakaro kaimynė Vita 🙂 .

Vita išsitraukė Gražvydę, kuri įrašė anketoje šviesias pastelines spalvas. Kryptis kaip ir aiški, bet tokia plati, kad Vita numezgė net dvi skaras, iš kurių Gražvydė turėjo pasirinkti labiausiai patinkančią.

Ką Gražvydė pasirinko pirmiausia, matote ant jos kaklo, bet ne viskas buvo taip paprasta ir vienareikšmiška. O ką daro žmogus, kai negali pasirinkti? Gauna abi 🙂 .

Gražvydė išsitraukė Židronę, mėgstančią santūrų garderobą ir labai dailiai mezgančią. Kad pataikė spėčiau vien iš istorijos tęsinio –

Židronė, išsitraukusi Vilmą, numezgė jai skarelę iš beveik tokio pat atspalvio nedažytos alpakos. Kitiems dovanojame juk tai, kas patiems gražu ir patinka 🙂 .

Vilma išsitraukė Jurgitą ir skarelei parinko jos mėgstamą melsvą spalvą. Pataikė kaip pirštu į dangų – iš lygiai tokio paties atspalvio ir to paties siūlo, tik pridėjusi moherį, Jurgita jau turi nusimezgusi sau megztuką, dabar turės pilną komplektą 🙂 .

Jurgita, kaip ir daugelis šių metų mainuose, lengvo kelio neturėjo – išsitraukė nepažįstamą mezgėją ir… konsultavosi su manimi, tikėdamasi, kad aš žinosiu, ką įtraukiu į šventines aferas. Pagelbėjo ir Ingos anketa, ir neseniai jos užsisakyti siūlai – žalsvai melsvi. Jurgita savo skarai išsirinko abiejų spalvų rankomis dažytą švelniausios merino vilnos kamuoliuką, mat kai pati yra didelė jautruolė, tai ir kitais taip pat rūpinasi 🙂 .

Inga išsitraukė kitą Vilmą, kurios mėgstamas spalvas rado anketoje, o ir Vilma pasistengė jomis apsirengusi ateiti – Ingos bordo šalikėlis tikrai pataikė į jos koloritus 😉 .

Vienintelį dalyką, kurį mes bandėm prikišti Vilmos rūbams, kad jie netinkami mainų dienai – prie megztinio tokiu aukštu kaklu nelabai jau ir ko betrūksta, bet Vilma nepasimetė ir nuotraukose demonstruoja ką tik pačios atrastą originalų mažo šalikėlio nešiojimo būdą.

Mūsų mainai dar tik įpusėjo, bet kadangi jie užtruko beveik visą klubo laiką, darom pauzę Vilmos silkutei ir kokiam pyragėliui nuo stalo paragauti. Nededam taško, tik kablelį. Iki kito įrašo!