Antrą ratą pradeda Dalia, nes skuba į koncertą (akivaizdžiai ne taip skuba ir ne tokia drąsi, kad pradėtų pirma 😉 ). Ji išsitraukė Jolantą ir labai norėjo jai numegzti rožes, svarstė raudonas sniege ar sniego rožes tamsesniame fone…
Sniegas, kaip matote, nugalėjo 🙂 . Prie kojinių dar buvo ir nuo praeito sezono užsilikusių grybukų, juos Jolanta pademonstravo vėliau 🙂 ,
Ji pati išsitraukė Aušrą ir aš buvau liudininkė, kad pora su šerkšno padabintomis gėlytėmis (atsitiktinis sutapimas? ) tikrai yra ne pirmoji pora, kurią ji mezgė Aušrai. Ir tas netiko, ir kitas nedžiugino, kol pagaliau Jolanta rado tinkamiausią versiją. Tuo pačiu ir kalėdinių dovanų ateinančioms šventėms maišą pagausino 😉 . Labai būtų smagu pamatyti ir tas kitas poras (Jolanta, ku-kū!), nes tai tikrai yra ne pirmoji mūsų mainų proga sukurta kolekcija 😉 .
Aušra mėgsta vilnones kojines iki kelių, tokių jai ir gilią žiemą užtenka, bet pageidavimų lapelyje savo norą išreiškė kukliau; „bent virš čiurnos”. Jolanta pasistengė aulo nesutrumpinti.
Prie žydinčių kojinių ir džiovintos gėlytės iš Jolantos sodo – Aušra uosto 🙂 .
Pati Aušra ištraukė kitą Jolantą ir nepatyrė jokių kančių nei rinkdamasi modelį, nei ypač spalvą. Jolantą mes visos pažįstam kaip kultūringų ir subtilių spalvų gerbėją, tai Aušra greitai jai išrinkto smėlio spalvos kamuoliuką ypatingai gražioms pievos žolynų kojinėms.
Jolanta išsitraukė trečią pagal eilę Jurgitą ir labai apsidžiaugė, kad tiks iš anksto, dar žmogaus nežinant, sumanytas modelis. Jolanta patenkinta traukimo dieną susilankstė lapelį ir nuėjo tiesiai prie vienspalvės Regia lentynos nužiūrėtų siūlų. Dailiai subtiliai porai – kaip ir visi jos mezginiai. Jurgita šypsosi – nežinančio žmogaus, kad žalsva spalva yra jos, klube nerasi 😉 .
Pati Jurgita išsitraukė Audronę ir kadangi pačiu dovanos teikimo momentu mums teko su Jurgiu greitai keisti fotoaparate kortelę, aš negirdėjau nei istorijos, nei palinkėjimų. Tik pamačiau pačias nuotraukas, pagalvojau, kad labai Audronės spalvos, bet dėl visa ko perklausiau Jurgitos, kokią idėją ji turėjo. „Galvojau apie Audronę ir dėliojau jos spalvas”. Tai jei istorija tokia nuskaitoma ir be papildomo komentaro, dedam riebų pliusą pataikymui 🙂 .
Audronė išsitraukė Gražvydę ir numezgė jai gaivią ir vasara kvepiančią porą, kurios spalvynas taip ir vadinasi – „Vakarėlis sode”. Kad vasara atrodytų kalėdiškai, pora supakuota į labai saldaininį maišelį 🙂 .
Tokiam margam siūlui jokio ypatingo rašto nereikia, bet megzti taip jau paprastai tradiciškai patyrusioms mezgėjoms yra sunkiai įveikiama užduotis, todėl Audronė nors kulną kitonišką (praplatintą) pridėjo – jo pridėjimai taip pat susidėlioja į kalėdinį eglutės ornamentą 🙂 .
Gražvydė taip pat gauna prizą už kalėdinę kolekciją, visą ją pamatysite rytoj, bet ir šį vakarą – net dvi poras. Ji išsitraukė Rimutę, kuri buvo išvykusi, tai mes be šeimininkės išsipakavom (tai yra privertėm išpakuoti ir pademonstruoti krepšelio turinį pačią Gražvydę) ir pasigrožėjom būsimomis jos kojinėmis – aišku, firminiu Gražvydės nukeltų akių raštu.
Bet tai dar ne viskas! Gražvydė paruošė dar vieną dovaną žmogui, nemokančiam (?) megzti kojinių ir todėl nedalyvaujančiam kalėdiniuose mainuose – Irenai. Ši buvo taip maloniai nustebinta, kad iškart prisižadėjo mokytis (nors jei grįžus namo apsigalvojo, bent jau aš tikrai jos nekaltinčiau, kokia tam motyvacija su nauja dailia pora rankose (ar ant kojų 🙂 ?). Ir aišku, antra pora taip pat nukeltų akių raštų :).
Toliau prasidėjo „judanti” dalis, tai yra, su nesamais arba išnykstančiais arba/ir atsirandančiais dalyviais. Rūta pačiu laiku atbėgo iš dukters būrelio, kad galėčiau jai perskaityti Rimutės paliktą laiškelį ir perduoti dovanėlę.
Rimutės procesas pro mano akis ir ausis šį kartą praslydo, bet visos labai juokėsi, prisiminusios jos dejones ir skundus (kaip niekas neišeina, ji nieko nemoka ir pan.), kai Rūta išpakavo super dailiais ir sudėtingas kojines entrelac technika labai šiltų ir nuotaikingų spalvų.
Atbėgusi Rūta ne tik tą minutę gavo naują porą, bet ir apsisukusi įteikė dovanėlę Guntai –
labai puošniai kalėdine žvaigžde dekoruotoje dėžutėje slėpėsi panašių atspalvių labai kalėdinės kojinės :).
O kai jau Gunta dovanėlę išpakavo, pasigrožėjo ir pasidžiaugė bei susiruošė dovanoti savąją, apsižiūrėjo, kad žmogus, kurį ji išsitraukė – Dalia – ėmė ir išnyko. Ji ramiai įteikė savo dovaną ir nusprendusi, kad pagrindinė jos misija done, iškeliavo į koncertą. Gerai, kad viskas vyko greitai, kad egzistuoja mobilūs telefonai ir Dalia nespėjo toli nueiti (nors telefonu ji sakė visai priešingai). Todėl jei nuotraukose visi nusirengę, o Dalia ir su paltu bei kepure, tai tikrai ne todėl, kad ji labai mūsų šventėje būtų labai sušalusi, o todėl kad atėjo į ją antrą kartą. Gunta jau buvo pasirengusi ir laukė Dalios prie pat durų 🙂 . Tai pati galėjo įteikti juvelyriškai dailią raštuotą porą (Gunta kitaip megzti ir nemoka) su daug saldainių šventinėje dėžutėje.
Pasigrožėjusi dovanėle Dalia antrą kartą išskubėjo į koncertą, o mes sustojom tradicinei nuotraukai su savo dovanomis. Visoms tilpti į vieną nuotrauką nebuvo užduotis iš lengvųjų, bet ir mūsų fotografai buvo ne pėsti 😉 . Kam batus buvo sunku nusiauti, pozavo prisidėdamos, o Joana iš pradžių atsisakė autis savo „pagrabines” kojines, nes bijojo jas supurvinti. Mes įkalbėjom, kad spės išsiplauti, nesiruošia gi ji dabar taip imti ir mirti. „Bet bus pranešiotos”, spyriojosi Joana, bet audamasi. O apsiavus ir pasidžiaugus vaizdeliu, nusprendė, kad dar tokias gražias ir iki grabo panešios 😉 .
Kristina nedalyvavo mainuose, teisindamasi, kad visą laiką skyrė girliandos gamybai ir kitom dovanom laiko jau nebeturėjusi. Tai kažkaip labai neteisingai gavosi – MZ dovaną gavo, o Kristina – ne :(. Kojinių, kiek aš žinau, ji nenešioja, bet pirštines taip, rankas skauda taip pat, tai ji gavo dovanų vilnones pirštuotas pirštines.
Dovanėlės priešistorė – jau nemažai metų atšalus orams Kristina mane nuolat erzina ateidama į MZ su pirštinėmis iš „Maximos”. Ne šiaip ateina, o demonstratyviai man pamojuoja pasisveikindama ir atsisveikindama, jau būdama prie durų, per saugų atstumą, suprantama. Tai kaip ir „nusipirkau” ramybę, bent jau tam vakarui, nes nesu tikra, kad kitą ketvirtadienį man vėl nemos akrilinėm snaigėm nuo durų 😉 .
Vakaro tęsinys buvo toks, kaip per visas klubo šventes – plepant, mezgant ir vaišinantis. Ir džiaugiantis dovanomis, dėmesiu ir šilta bendryste, už kurią ypatingas visiems vakaro dalyviams AČIŪ!
Mes jau šiltai apsiavusios ir pasiruošusios labai intensyviam ateinančių švenčių periodui. O kad ir jūs bent virtualiai prie to rato, leidžiančio per rankas visas dovanas, prisijungtumėte – rytoj pamatysite visas kojinių poras iš arti 🙂 .
Gruodžio 1 dieną MZ įvyko, spėju, pirmoji kalėdinė eglutė mieste ir pagaliau paruoštas taip visų laukiamas reportažas, kad tie, kas dalyvavo, prisimintų ir nusišypsotų, o kas nedalyvavo, pasijustų mūsų rato dalimi ir gal susigundytų kitais metais 😉 .
Eglutė šiemet pas mus išskirtinai gausi – tiek dalyvių skaičiumi (patiko mainų tema? 😉 ), tiek fotografų. Pastarųjų turėjome net du, todėl nepabėgo nuo viską sekančių objektyvų nei viena akimirka ir nei vienas rakursas 🙂 . Fotografas paprastai būna tas žmogus, kuris į kadrą nepatenka, jo vieta – kitoje objektyvo pusėje, bet kadangi šventę fotografavo abu, tai turime ir juos užfiksuotus – Rūta ir Jurgi, širdingiausias jums abiems AČIŪ!
Gruodžio 1 dieną MZ tradiciškai pasipuošia advento vainiku su kalėdiniais bumbulais vietoj žvakių, kurios, gaisrininkų manymu, nelabai tinka prie siūlų 😉 . Bet kadangi tą pačią dieną buvo ir mūsų šventė, tai su vainiku atkeliavo ir kalėdinė eglutė, nes be jos šventė būtų ne šventė.
Esmė yra ne pačioje eglutėje, o nuostabiojoje Kristinos saldainiukų girliandoje, kurią ji kiekvienais metais nuneria ir puošia mūsų siūlų karalystę. MZ eglutės nebūtų be Kristinos girliandos, o jai reikia eglutės 🙂 .
Kristina paruošė šiemet ryškių įvairių spalvų juostelę su prikabintais spalvotais saldainiukais – mes abi daug ratų apie eglę apsisukom, kol ji visa suspindo saldžia girlianda. Pridėjom dar tradicinę nuo pat pirmos MZ eglutės išlikusią megztą žvaigždę viršūnėje ir nedidelę sidabrinių spurgelių girliandėlę saldainiukams į kompaniją ir… tam kartui jokių kitų žaisliukų nebetrūko.
Kompanija tą vakarą rinkosi su šypsenomis, vaišėmis ir, aišku, su virbalais – čia gi mezgėjų eglutė 🙂 .
Kai jau tikroji eglutė su saldainiukais atsistojo į savo vietą parduotuvės viduryje, buvo galima pradėti ir keistis dovanomis. Priminsiu visiems, jog kasmet mes keičiamės savo megztomis dovanomis, kad mezgantys žmonės ne tik kitus džiugintų savo rankų darbais, bet ir patys tokius gautų. Kasmet sugalvojam naują temą, šiais metais pirmą kartą pasikartojom kojines, nes jos buvo taip seniai, kad tikrai turėjo jau susinešioti, o kokia žiema ir šventės be šiltų megztų kojinių???
Mainus pradeda drąsiausia ir, paaiškėjo, kad šiemet tai vėl esu aš 😉 . Aš išsitraukiau Vilmą – ne pirmą kartą 🙂 – ir visai nesikankinau svarstydama, ką megzti. Mano kojinės paprastai yra super margos, nesimetriškos ir neretai ekstravagantiškos, bet žinau Vilmą kaip viso to priešingybės mylėtoją, todėl pasirinkau vienspalvį pilkai rusvą siūlą ir dailų kiauraraštį – patys matot, kad bent jau prie jos garderobo tai pataikiau 😉 .
Vilma šiais metais susilaukė dar vienos anūkės, pirmos tiesioginės moteriškos linijos atžalėlės, tai sugalvojau panašiu raštu numegzti ir kojinytes pačiai jauniausiai jos šeimos narei, kad abi su močiute būtų susiderinusios. Siūlą pasirinkau iš tos pačios lentynos, tik šviesesnio pilkšvo atspalvio kūdikėliui. Jei su spalvomis man reikalai susiklostė greitai, tai su vaikiškų kojinyčių išmatavimais – tikrai ne taip sėkmingai. Bandžiau aplinkiniu keliu išsiaiškinti, kokio dydžio reikia pusės metų vaikui – paklausiau Vilmos draugės Aušros, kurios anūkė jau didesnė, bet ne tiek, kad viskas pasimirštų. Aušra man greitai atrašė: „Vilma Jonės kojinių akis skaičiuoja, tuoj tiksliau pasakysiu”. Tai, kad informaciją gavau iš pirmų lūpų, situacijos neišgelbėjo, aišku, numezgiau gerokai per dideles, nes aš tai jau tikrai esu pamiršusi, kokios mažos tų kūdikėlių pėdutės būna. Pasiguodžiau tik Aušros priedu, kad ji mezga didesnes, vis tiek dar vaikas nevaikšto. Spėju, su manosiomis, jau ir vaikščios, ir bėgios… Na, didesnės – tai ne per mažos 😉 .
Apsikabinimai yra privaloma šventės dalis, tai nuotraukos demonstruoja, kokius mes viražus dėl to per ilgiausią stalą sugebėjom atlikti 😉 ,
Estafetę perima apdovanotoji, tai yra, Vilma, ir iš nuotraukos panašu, kad pasakoja istoriją nuo pačios pradžios, nes rodo į Aušrą, kuri jai burtą ištraukė. O ištraukė ji Jurgitą, kuri ne taip seniai įsijungė į mūsų būrį ir Vilmai teko sukti galvą renkant modelį ir stilių, sufleris tebuvo tik Jurgitos žodžiai, kad mėgsta daiktus santūrius ir elegantiškus. Vilma, aišku, išsirinko vienspalvį siūlą ir dailų tekstūrinį raštą – Jurgita pakuoja ir džiaugiasi 🙂 .
Ji pati išsitraukė Virginiją ir labai stengėsi ją žavinčiai mezgėjai sukurti kuo dailesnę porą. Vėl – vienspalviai siūlai (Virginijos plaukų spalvos!) ir dailus vafliukų raštas. Viskas pradžioje buvo supakuota į šventišką ir puošnią dėžutę, o iškeliavo iš MZ ant Virginijos kojų 🙂 .
Visos dovanotos kojinės yra tuoj pat išpakuojamos ir persiunčiamos ratu – visoms mezgėjoms pasmalsauti, pasidžiaugti ir pasigrožėti. Čia taip pat jau tradicija 🙂 .
Virginija ištraukė kitą Jurgitą, kuri taip pat išsidavė truputį atsivalgiusi margų siūlų, bet Virginija nebūtų Virginija, jei taip imtų ir megztų tiesiog vienspalves. Taip, siūlus ji parinko vienspalvius, bet daug ir ryškių ir viską sudėjo į savo firminius žakardinius raštus. Jurgita buvo parašiusi, kad turi aukštą keltį, o žakardas, kaip žinia, nėra elastingas, tai jei Virginijai nebuvo rūpesčio dėl raštų, ji numegztą porą nešė draugėms matuoti, norėjo būti tikra, kad Jurgitai tiks 😉 . Tiko Jurgita instagrame pademonstravo!
Prie kojinių Virginija pridėjo dar šiaudelių sodą, kurį Jurgita galės susiverti su dukrytėmis.
Jurgita ištraukė Joaną, kuriai numezgė tokias žiemiškas dailias pynėtas baltas kojines, kad Joana sakė, taupys jas pagrabui. Batus jau turinti, o išskirtinių kojinių iki šiol neturėjo, tokias dailias gavo – pažiūrėkite tik į jos šypseną dovanėlę išpakavus 🙂 .
Joana ištraukė mane ir, pasirodo, aš neatsitraukdama nuo kasos, jai dalinau patarimus, kas man su kuo tinka, nesuprasdama, kad tai tiks man 😉 . Joana sugalvojo raštuotą porą, kurių vienas siūlas buvo gražusis Van Gogh (mano mylimiausio dailininko) serijos kamuoliukas, o aš prie jo greita ranka priderinau mėlyną vienspalvį. Mėlyna – visai ne Joanos spalva, bet ko gi iš meilės nepadarysi 😉 , gali ir pačias gražiausias kojines numegzti savo nemėgstamos spalvos. Ir ta gražioji pora buvo supakuota į spalvingą gėlėtą pačios Joanos pasiūtą projektų krepšelį – žmogui, mėgstančiam spalvas. AČIŪ!!!
Nuo manęs prasidėjęs ratas užsidarė ir mes darom trumpą pertraukėlę, pratęsimas – rytoj 🙂 .
Praeitą ketvirtadienį MZ atidarė šventinį sezoną tradicine eglute, kurios metu keitėmės savo megztomis dovanomis. Kiekvienais metais pirmas sakinys užsibaigtų „ir vaišinomės”, bet šiemet saugumo sumetimais vaišes pakeitė kaukės. Truputį pasikeitusi tvarka glumino – nuo seno šventės neatsiejamos nuo bendro stalo, bet jei palyginsime su praėjusia žiema, kai vietoj susibūrimo turėjome paštomatus ir kurjerius, tai galim švęsti pažangą ;). Ir švenčiam ją su madingiausiu sezono aksesuaru – kaklo šildytuvais.
Savaime suprantama, kad joks mezgėjų renginys neapsieina be mezgimo, todėl rinkomės su įprastais ketvirtadienio klubo projektais, ir dalyvaujantys šventiniuose mainuose, ir ne.
Tik Rūta tą vakarą mezginį iškeitė į fotoaparatą ir jos dėka turime užfiksuotas šventės akimirkas ❤️. Čia – momentas, kai bandėme įamžinti viena kitą ;).
Ir prieššventines akimirkas ;). Dalia tvirtai laiko poziciją prie kompiuterio, o aš užsiimu mylimiausia veikla prieš bet kokį renginį – jaudinuosi.
Pradėjome nuo eglutės puošimo – jai Kristina kiekvienais metais nuneria įspūdingiausią saldainių girliandą, kuri pirmoji sulaukia visų pro duris įžengusių komplimentų. Tai Kristina mane išmokino laiku pasirūpinti egle – iki jos saldaus šedevro aš suruošdavau gruodžio pradžioje tik advento vainiką su keturiais megztais burbulais. Namuose mes eglutę puošdavome prieš pat Kūčias ir sunku kartais galvoje tuos nustatymus pakeisti – namuose kitas ritmas ir kitoks gyvenimas, jis ten per Kalėdas ir vyksta, o būtent parduotuvėse mes tos šventinės nuotaikos visą gruodį iki ramaus finišo savame rate ir ieškome. Užteko jai prieš gerą penketą (?) metų atkeliavus į ankstyvą kalėdinę MZ eglutę gruodžio pradžioje pasiteirauti, o kur gi eglė, kuriai ji turi paruošusi puošmenų, daugiau nė vienais metais tokių klausimų nebekyla – tikra eglutė atkeliauja numatyto šventinio ketvirtadienio išvakarėse :).
Plika ji Kristinos nelaukė – per tiek metų susikaupė MZ pati gražiausia megztų, nertų ar veltų žaislų kolekcija, visada apsukam eglę ir iš pačių pirmųjų metų išsaugota sidabrine girlianda su megzta sidabrine žvaigžde viršūnėje ir taip pasiruošę laukiam pagrindinio akcento, visų suaugusių susižavėjimo ir ilgesingų vaikų atodūsių objekto – spindinčio saldainiukų lietaus!
Kristina kasmet vis tobulina savo kūrinį – saldainiukai renkami pagal spalvas ir dėliojami sava tvarka, parenkamas šventiškas ir prie eglutės tinkantis juos jungiantis siūlas ir visa daug metrų siekianti juosta kruopščiai suvyniota ant kartoninių tūtų, kad niekas nesusinarpliotų. Su tokiu rimtu išankstiniu pasirengimu mūsų dviejų ir užteko pagrindiniams šventiniams akcentams sudėlioti ir… pradedam keistis dovanomis :).
Savanorių pradėti paprastai daug nebūna, tai pagal nutylėjimą juo tampa organizatorius ;)).
Šiais metais aš išsitraukiau Vilmą, kuri negalėjo dalyvauti mūsų šventėje, nes tuo laiku džiaugėsi palmėmis ir karšta saule, o ne sniegu ir visais iš to kylančiais malonumais ;). Bet kad ir negalėjau įteikti jai pačiai dovanos, parodyti ją kompanijai kaip ir privalu.Pirmą kartą taip keistai jaučiausi, nes retai man tenka ta nelaimė mirti iš bado tarp dviejų šieno krūvų – aš paprastai sprendžiu labai greitai, o jei ir nesidžiaugiu po to savo sprendimu, atgal nebesidairau, nes o ką pakeisi? O šiemet galvodama apie Vilmą, niekaip negalėjau apsispręsti ir numezgiau porą variantų – labai tikėjausi, kad iki mainų kažkaip pajusiu, kuris Vilmai labiau tiktų. Žinau, kad ji nemėgsta ryškių spalvų, tai abejoms versijoms pasirinkau santūrų koloritą ir – atsvarai – nelabai santūrų modelių autorių – Stephen West ;). Ir net mezgiau abu vienu metu. Anglišku stulpeliu megztas „Askews me Dickey” buvo tas švelnutis ir nekrentantis į akis šiltukas, o antrasis modelis mane patraukė savo skambumu – taip ir įsivaizdavau Vilmą su Nefertitės apykakle kaip ryškiu akcentu santūriame žieminiame garderobe. Ryškias spalvas palikusi senovės Egiptui, pasirinkau pilkai rudą Amalia kolekciją, efektą išgaudama šviesotamsos kontrastu.
Ir iki pat paskutinės dienos niekaip negalėjau apsispręsti, būti gražiai ar protingai ;). Tai pasielgiau kaip tam anekdote, kur į klausimą, kaip gauti pigų ir kokybišką daiktą, tėra vienas atsakymas – pirkti du: vieną pigų, kitą – kokybišką. Aš ir įdėjau abu, tikėdamasi, kad gal Vilma juos abu prisitaikys ir bent jau į kiemą prie namų nebėgios „trumpam” pliku kaklu.
Tokia gaida pradėjusi, kompaniją kiek išmušiau iš vėžių, bet kadangi prieš pat šventes kurį laiką pasirgau namie, viskas buvo nurašyta ligos poveikiui, kam su džiaugsmu pritariu, nes negalėjimas apsispręsti nėra ta vertinga savybė, kurią norėčiau įsitaisyti antrai gyvenimo pusei ;).
Vilma išvažiavo palikusi savo dovanėlę Sigitai, kuri jai perduotą pakuoja ir laiminga demonstruoja naują kaklą :). Ji norėjo oranžinės ar rudos spalvos prie savo striukės ir Vilma rado tokį Noro Flower Bed, kuris viename siūle abi spalvas suderino :).
Sigita ištraukė mane ir aš labai plačiai išsišiepusi demonstruoju savo dovaną – minkštutį ir švelnutį šiltuką tokių mano spalvų! Nelabai tinkamai buvau apsirengusi demonstracijai, tai išbandžiau ir golfo versiją – po megztiniu aukštu kaklu.
Mano dovanėlė buvo taip gražiai supakuota į dėžutę, o joje dar į blizgų popierių – visai kaip mįslėje „Pramuši ledą – rasi sidabrą, pramuši sidabrą – rasi auksą”. Tai vyniojau ir radau – ne tik nuostabų mezginį, bet ir indelį arbatos su specialiai man nupaišyta etikete ;), kas dar gali vardinėm arbatom pasigirti?
Širdingiausiai dėkodama Sigitai turiu prisipažinti dar vieną dalyką. Ta ligos ( 😉 ) pasėta abejonė neleidžia man pilnai džiaugtis nauja dovana. Aš paprastai stengiuosi visas iki švenčių gautas dovanas sąžiningai padėti po eglute ir iškilmingai išvynioti kartu su visais namiškiais Kalėdų rytą. Nesvarbu, kaip dovana vilioja, gražiai atrodo, skaniai kvepia ar atvirai gundo. Net jei dovana pralupta, kaip šis nuostabus šiltukas, ji taip pat turėtų atsidurti ten pat. Orų prognozės sako visai priešingai. Ir vėl dilema, bet ji, tikiuosi, netruks mėnesio, nes kiek gi jau tos ligos pasekmėms leisi vadovauti paradui?!
Šie metai mums buvo gausūs mažų ratelių – miniatiūrinis pandemijos atspindys, kurios metu ir visose kitose gyvenimo srityse tie ratai siaurėjo? Manimi tik prasidėjęs keitimosi ratas viens, du, trys ir užsidarė, tai perduodam estafetę Daliai, kuri išsitraukė Virginiją.
Dar tą spalio ketvirtadienį, tik išsitraukusios burtų lapelius, susėdome taip kortų neatskleisdamos pasišnekėti, kaip kuri įsivaizduoja save su tuo iš vaikystės ant podiumų sugrįžusiu aksesuaru. Kas tuo metu prie stalo buvo, turėjo progą savo vizijas ar norus išsakyti, o kitos galėjo sugaudyti joms aktualią informaciją, leidžiančią tiksliau suplanuoti būsimą dovaną. Virginija tokiu efemerišku informacijos tiekimo būdu nepasitikėjo ir savo lapelyje aiškiai užrašė pageidavimus – jai šiuo gyvenimo periodu mieliausia juoda spalva, o iš šiltukų pats gražiausias yra šis dvispalviu anglišku stulpeliu megztas Stephen West modelis. Dalia su pasiūlytu modeliu nesiginčijo, bet juodą su juodu nusprendė palikti paauglių grožio sampratai. Vienas siūlas, tebūnie, šiame duete, gali būti juosvas, bet antras jau spalvotas. Originalus ir netikėtas, Noro Flower Bed tobulai tame tamsiame fone tiko ir nors spalvingumu akių nebadė, vis tik kryptį rodė kitą ;).
Prieš pat keitimąsi ir pati Virginija buvo suabejojusi savo tokiu švariai juodu pasirinkimu, tai Dalia su savo spalvomis kaip į ateitį žiūrėjo – išrinko ne tik, ko norėjo apdovanota prieš mėnesį, bet ir numatė, ko norėsis kiek vėliau ;).
Virginija pradeda dar vieną mini portretų pilkos siūlų lentynos fone – mat šalia jos, prie durų, yra veidrodis, prieš kurį buvo proga dovana jau ant savęs pasigrožėti 😉
O Virginiją ištraukė… Dalią, taip vėl uždarydama dar vieną ratą, patį mažiausią – ir ne paskutinį tokį ;).
Dalia mūsų bendrame pokalbyje nedalyvavo, tik viena ausimi klausėsi, bet turėjo progos su Virginija pasikalbėti jai užsukus į parduotuvę. Ir papasakoti jai apie patį gražiausią Virginijos megztą kažkada kaklašildį. Virginija greitai informaciją užfiksavo ir Dalia gavo taip jai patikusią Virginijos mezginio versiją, jai specialiai pritaikytą ;).
Ir kas, jei ne dovanotoja ir idėjos sukūrėja, geriausiai sužiūrės, kaip daiktą galima gražiausiai apsirengti ir sudrapiruoti? Ta proga galima dar lankelį pro veidrodį prasukti ir savimi nauja pasigrožėti ;)). Aš pasinaudojus pertraukėle pagavau ir fotografuojančią Rūtą į kadrą :).
Dar vieną ratą pradeda Jolanta, ištraukusi dirbančią mūsų šventės metu Gitaną, tai savo numegztą dovaną kol kas demonstruoja pati ant savęs :). Suderinusi du švelniausius siūlus ji numezgė šiltą ir gražią apsaugą kaklui bei pečiams.
Užbėgdama įvykiams už akių, demonstruoju, kaip Gitanai dovana tiko – ten pirštinės ir megztinis po apačia tokių pat atspalvių!
Gitana išsitraukė Vilmą ir paliko jai dovanėlę. Siūlus rinkosi su Dalia, tai istorijos negirdėjau, tik vienas iš dedamųjų (Isager Highland Wool) turėjo būti būsimų Vilmos pirštinių spalvos, šalia margumą suteikiantis Wunderklecks kamuoliukas abiejų su Dalia buvo įvertintas kaip tikrai Vilmos spalvos, o su pačios madingiausios mezginių dizainerės Petiteknit modeliu neprašautų ir aklas!
Vilma spalvas būsimam Joanos kaklašildžiui rinkosi prie manęs, apžiūrinėdama Joanos mezginius MZ dienoraštyje. Gerai apžiūrėjo, nes pirmas Joanos šūksnis išvyniojus dovaną buvo: „Jis žalias!” :).
O paskui jau aikčiojom visos, nes kaip Gražvydė pelnė nukeltų akių raštų karalienės titulą, tai Vilma be konkurentų spindi dvispalvio angliško stulpelio pasaulyje. Visas šis vingrus ornamentas – spėkit, kieno galvos modelis? Tikrai taip, tos pačios!
Joana taip pat turi savo stilių – modulinį mezgimą, įvaldytą iki įspūdingos meistrystės. Išsitraukusi Rimutę jai kaklą ir mezgė tokiu būdu. Net ne vieną, tik kadangi nesirgo, neturėjo problemų išsirinkti ;). Minkštutėlis trumpais segmentais dažytas merinas labai savitai atsiskleidė ripsiniuose kvadratėliuose. Pridėta juostelė, kad kaklą būtų galima pagal save susirišti ar kaip nors įvairiau (ar patogiau) pasimodeliuoti.
Rimutė ištraukė Jolantą ir nustebino mus dvispalviu anglišku stulpeliu numegztu kaklu, kai dar prieš gerą mėnesį tik ėmėsi šios technikos mokytis. Ir tik išmokus visai neieškojo lengvų kelių, o išsirinko raštą, kuris abiejose pusėse vienodai turi tamsių ir šviesių elementų, kas reiškia, kad kiekvienas toks kriauklę primenantis motyvas turi savą dominuojantį siūlą, kurie paeiliui keičiasi. Labai sudėtingai parašiau, ką paprasčiau būtų pasakyti: „Raštas bei technika sudėtingi ir reikalauja didelio atidumo mezgant, o klaidos labai brangiai kainuoja ;)”
Tą ketvirtadienį, kai mes aptarinėjome patinkančius kaklašildžių modelis, Jolanta buvo skeptiškai nusiteikusi vaikystės laikų mados prikėlimui. Ją įtikino tik nedidukas kakliukas, su kuriuo mano Karolis pozavo pristatomajame straipsnyje. Tai Rimutė nuklausiusi ir pasiūlė savąjį variantą – ne tokį kuklų, labai švelnų bei moteriškai delikatų. Užsidarė dar vienas ratas.
Ir prasidėjo naujas, mažasis, paskutinis. Labai smagus ir labai glaudžiai tarpusavyje susijęs. Mat Jolanta su Gražvyde išsitraukė viena kitą ir pačios dar to nežinodamos, patraukė pamąstyti apie būsimus mezginius prie tos pačios lentynos ;). Abi pasitardamos (galvodamos, kad teoriškai, o pasirodė, labai tiesiai į dešimtuką 😉 ), kuri spalva prie kurios tiktų, kuri su kuria gražiau dera. Smagu turėjo būti klausytis patarimų žmogaus, kurį išsitraukei ;)).
Gražvydė išsitraukusi Jolantą, eilinį kartą liko ištikima sau ir savo firminiams nukeltų akių raštams. Pamodeliuoti savo sumanytam šiltukui ir dar suderinti formą su raštais buvo reikalų, bet gyvenime tik tiesus ir pažįstamas kelias yra lengvas, ir tai nebūtinai…
Jolanta su nauju kaklašildžiu demonstruoja ir saldžius priedus – tai, kas turėtų būti tradiciniu vaišių stalu normaliu metu, nukeliavo įvairiais pavidalais į dovanėlių krepšius :).
Išsitraukusi Gražvydę Jolanta prie šventinio saldėsio paruošė savo mezgimo draugei ir kalėdinių puošmenų – bugienio šakelę ir mažą eglutę primenantį kankorėžį. Kliuvo jų ir bendram MZ stalui :).
O po to jau pragrindinė programos dalis – kaklašildis, iš to paties melsvo merino, kurį abi kartu su Gražvyde išsirinko savo kalėdinėms dovanoms. Tik Jolanta pridėjo prie jo dar panašių spalvų plonytį Lace Ball100 siūliuką, pasitarusi iš anksto su Gražvyde, kuri spalva labiausiai tinka, tą burtų traukimo ketvirtadienį.
Ir aišku, kas geriau už pačias autores žinos, kokiais būdais galima savo kūrinius dėvėti ;).
O išsirinkus gražiausią versiją, privalu papozuoti bedrai nuotraukai :).
Tradiciškai pabaigoje bendrai nuotraukai rinkomės visos su savo naujais šiltukais, tik turėjom palaukti Joanos, kol ji savimi pasigrožės, o Vilma jai padės ;). Ir tada jau – TA-DAM!
Grįžtam į įprastinį gyvenimą su šventine nuotaika ir papildomais šiltais sluoksniais – vilnos, rankų darbo, mielo galvojimo ir daug meilės bei bendrystės. Ir grįžtam prie įprastų užsiėmimų – naujų projektų planavimo, kuo smagiausia užsiimti, kai šalia yra mezgimo draugė, kurios patarimai visada pasiteisina ;).
Dar kartą širdingas AČIŪ visoms dalyvavusioms – mezgusioms, galvojusioms, palaikiusioms ir šventę kūrusioms. O kad viską galime dar kartą apžiūrėti, atskiras dideliausias AČIŪ Rūtai, užfiksavusiai visas šventės akimirkas :). Smagaus bei šilto šventinio laukimo!
Baigiu šių metų MZ dienoraštį labai svarbaus įvykio aprašymu. Tai mūsų tradiciniai kalėdiniai mainai, kurie paprastai atidarydavo šventinių vakarėlių sezoną, nes vykdavo pačioje gruodžio pradžioje, kad įsikvėpusios kalėdinės nuotaikos galėtume ramiai tęsti savo darbus nykštukų dirbtuvėse ir nekabėtų darbotvarkėje dar vienas baigtinas mezginys ;). Viskas prasidėjo daugiau mažiau įprastai, klubo susitikimai, tiesa, jau buvo uždrausti, todėl išsitraukėme viena kitą kas į parduotuvę užbėgęs, kas nuotoliniu būdu anketą atsiuntęs ir tokiu pat keliu sau žaidimo draugą gavęs, ir išsiskirstėme su viltimi, kad plano B, aka saugaus perdavimo be jokios bendros šventės, kažkokiu stebuklingu būdu pavyks išvengti. Tiesą sakant, Lietuvoje jau spalį buvo tokia situacija, kai visi planai, ypač kas bus po mėnesio, skendėjo neįžvelgiamame rūke, bet viltis miršta paskutinė… Aš vis pakalbindavau nuolatines MZ mezgėjas sudalyvauti šventėje, bet be didelio entiuziazmo, suprasdama, kad situacija tokia… hm, keistoka. Nežinau, ką galvojo kitos mezgėjos pasirašydamos šiųmetinei avantiūrai, bet Vilma savo poziciją išsakė labai aiškiai, kai aš mykiau, kad jokiu būdu neįkalbinėju, nes „nežinia, kas čia bus…” „Hm, tai ir sudalyvausiu. Būtent dėl to, kad neaišku kas ir kaip bus. Toks konkretus dalykas padės “įsiprasminti””. Šventinio vakarėlio miražas netruko pradingti ir pirmąją gruodžio savaitę, kai normaliu laiku būtų vykusi šventinė MZ eglutė, pradėjome logistinius viražus. Kas paštomatais, kas palikdavo savo lauknešiukus po MZ eglute. Asmeniškai turbūt gavome tik mudvi su Dalia, nes rasti tiek vieną, tiek kitą parduotuvėje dovanų fėjai nebuvo jokių sunkumų. Tik jei mano Kalėdų senelis buvo siurprizas ir viskas įvyko be reporterių, tai Renata labai rimtai pasiruošė vizitui pas Dalią ir pasikvietė kartu fotografuojančią draugę, todėl jų pagalvojimo dėka galiu pradėti reportažą beveik tradiciškai :). Jei ne kaukės ir išnykę šiuo metu paprastai tokie dažni apsikabinimai, viskas būtų, kaip kasmet – siūlų ir knygų apsuptyje įteikinėjame viena kitai savo rankų darbus…
Dalia arbatinuko kaip ir neturi, bent jau nenaudoja kasdieną, todėl ji parašė savo mažiausio puodo matmenis, kad jei ne arbata, tai košė gražiai pasipuošusi šiltai brinktų. Renatai, pirmą kartą mezgančiai tokį daiktą, kilo šiokių tokių įtarimų dėl išmatavimų, pažiūrėjau ir aš, o kad nelabai supratau, tai dar kartą perklausiau Dalios, ar ji tikrai ne kareivinių katiliuką matavo. Ji patvirtino man, nesusipratėlei, paaiškinusi, kad puodas yra su rankenomis, kurios kaip ir turėtų po gaubtu kartu su puodu tilpti ;). O kad skaičiai buvo įspūdingi ir kėlė daug klaustukų, liudija ir nuotraukos – tikrai ne kiekvienam arbatinuko gaubtui gražiai įpakuoti reikėjo… moliūgo ;)). Renatai idėja kilo iš karto, dar parduotuvėje pašnekėjo su Dalia, kas ką mėgsta, tuo metu Dalia linko į minimalizmą ir formos, ir spalvų. Renata be jokių dvejonių išsirinko rusvą Nepal siūlą ir platų stulpelį, kad suteiktų formai elastingumą, o dėl gražumo stulpelį ne paprastą, o įstrižai einantį. Toje dėžutėje, kurią Dalia rankose laiko, buvo kava, išsiaiškinau žurnalistinio tyrimo metu, Renata pasirūpino šventiniu akcentu, nes kokios čia Kalėdos tik su viena kareiviška koše!
Dalia išsitraukė Gražvydę ir numezgė jai arbatinuko gaubtą iš Noro Kureyon siūlų, labai taikliai nusprendusi, kad tikrai pataikys, nes… kas nemyli Noro spalvų? O kad perėjimai gražiai atsiskleistų ir pats gaubtas storesnis bei puresnis būtų, parinko perlinį raštą, apačią užbaigusi formą prilaikančiu I-cord kraštu ir tokiu pat raštu įtaisė patogiam nuėmimui pypą arbatinuko viršuje. O prie arbatos pridėjo ir mažytę dėžutę Kristinos darbo saldumynų – miniatiūrinį keksiuką, saldainiukų ir sausainiukų. Šiame šventiniame kontekste priminė jie man vaikiškos virtuvės atributus su visais „tikrais” miniatiūriniais dalykėliais, dėl kurių vaikystėje būtume numirę iš laimės dar nuo eglutės neatsitraukę. Mes išaugome ir virtuvėje darbuojamės, nebežaidžiame, bet kiekvieną mezgėją tikrai turėtų pradžiuginti tokie „daikčiukai su žaidimo jausmu” jos mylimai veiklai…
Gavusi dovaną Gražvydė suorganizavo fotosesiją pas mamą Šlienavoje ir apgavo mane savo sodo augalais, kuriuos aš mažame telefono ekrane palaikiau sniegu ir kol nebuvo išsklaidytos mano iliuzijos, akimirkai patikėjau, kad tokia proga galima ir sniego iš dangaus užsisakyti ;).
Gražvydė išsitraukė Laimą, kuri anketoje labai apdairiai pridėjo savo arbatinuko nuotrauką, kad nereikėtų būsimai dovanotojai spėlioti, kur daryti skyles (jei sugalvotų viengungio stiliaus gaubtą) ir šiaip ryškiau perteiktų namų stilių nei vien žodžiais (ant stalo – mamos nerta lininė staltiesė!). O grynai baltam arbatinukui Laima norėjo labai spalvoto gaubto. Ir jei ji galvojo, kad jos anketa baigta ir beliko rūpintis savo dovana, tai labai klydo, nes Gražvydė, peržiūrėjusi gautą lapelį, atsiuntė jį atgal papildomiems namų darbams su raidėmis pažymėtais atstumais, kuriuos išmatuoti Laima turėjo reikalų ;).
Kiekviena mūsų tokiuose mainuose nori atsiskleisti savo stipriąja ir ryškiausia puse, tai Gražvydę, kuri mezga viską, daug ir labai meistriškai, be jos firminio nukeltų akių stiliaus sunku būtų įsivaizduoti. Pasitreniravusi su šaliku ir įvertinusi labai paprasto taškiukų rašto efektingumą, jį pritaikė ir Laimai megztame arbatinuke, vienspalvio šviesiai pilko Lettlopi fone įkomponavusi spalvingas juostas. Ir pridėjo linksmą taškuotą „kasytę” viršugalvyje. Fotografavo Gražvydė savo darbą, kaip visus pastaruoju metu, Trakuose, ant didesnio (bet darbe tik toks atsirado) arbatinuko. Su linkėjimais Vilniui ;).
Pas Laimą namuose naujasis arbatinuko gaubtas įsitaisė ant tos pačios mamos nertos staltiesės, ant arbatos pilno arbatinuko šalia vaišių ir Laimos darbo, kiek galiu spėti iš schemos magnetinėje lentelėje, mezgami Arne&Carlos pirmojo karantino metu pradėti publikuoti kvadratėliai pledui ar pagalvei.
Laima išsitraukė G, kuri nepageidavo jokių tematinių mezginių ir ryškių spalvų, tai Laima sutramdė savo spalvinius polėkius tokiam minimalistiniam ir greičiausiai bet kokiam interjerui tinkančiam rezultatui. Perliukas ir čia valdo – gaubtas turi būti daiktas šiltas, todėl savaime jam limpa viskas, kas suteikia papildomos apimties ir termoizoliacinių oro kišenėlių ;). Jei Vilmos dalyvavimo kalėdiniuose mainuose pagrindinis moto buvo „nepaisant nieko”, tai G nusprendė įsileisti permainų vėjus. „Aš pati neturiu jokios praktikos naudojant arbatinuko gaubtą. Kaip viena tik arbatos mėgėja kartą man guodėsi, jog labai norėtų gerti kavą ir kasdien prisėsti elegantiškam puodeliui kavos, taip ir aš sugalvojau dalyvauti kalėdiniuose Arbatinuko gaubto mainuose, kad turėčiau progos įsitikinti, ar malonus yra ilgas pasisėdėjimas prie arbatėlės.” Laima savo dovanos nenufotografavo, tai G atsiuntė „Džiaugsmingas gavėjos foto” :). „Didelis ačiū, Laima, už dailų arbatos gaubtą ir dovanas (pridėti virbalai iš karto griebs žalsvus siūlus ir pavers į pirštines – tokį užsakymą girdžiu iš šono :). Puikios spalvos ir puikiai tinka.”
Laima šiuose mainuose apdovanojo ne tik G, bet ir visą MZ kompaniją nuostabia knyga parduotuvės bibliotekai apie arbatinukų gaubtus, kurią geresniems laikams atėjus galėsite su malonumu pavartyti. Ji labai rimtai pažūrėjo į šį mūsų kalėdinį žaidimą ir pasigilinusi atrado, kad arbatinukų gaubtai yra panaši autonominė visata kaip, sakysim, kojinių mezgimas. Arbatinukų gaubtai yra kuriami, kolekcionuojami, jiems skiriamos parodos ir renginiai, ir, žinoma, leidžiamos knygos.
G išsitraukė Rimutę ir labai stipriai įsijautė į šį reikalą, nes patirtį, „ar smagus yra ilgas pasisėdėjimas prie arbatėlės” ji turės progą įgyti tik mainams įvykus ;). Kruopšti ir labai detali fotosesija, tikiuosi, buvo puiki preliudija į naują arbatos gėrėjos amplua ;). Spalvą, spėju Rimutę pažinodama, pataikė tobulai (ačiū gražiems estiškos vilnos perėjimams 🙂 ).
„Mano megztai veltas gaubtas nukeliavo Rimai. Ji buvo labai maloni ir neturėjo jokių konkrečių pageidavimų ar suvaržymų (ne taip kaip aš …). Mano įsivaizdavimu, gaubtas turėjo būti rimto šiltumo ir uždengiantis visą arbatinį. Tuo metu iš MZ gauta Nicky Epstein Kraštelių knyga gundė megzti jį su banguojančia apačia, bet tuo pačiu tai buvo užuomina į jau turimą kitą Epstein knygą ir vėlimo techniką. Gaubtas gavosi galbūt sudėtingas kaskart skalbti, todėl pasiuvau vidinį sluoksnį, prisegamą su spaudėmis, patogesniam naudojimui ir tvarkai palaikyti. Gaubtas turėtų tikti arbatinukui ir su šonine rankena, ir su rankena viršuje. Jei netiks arbatai, tai galbūt virtiems kiaušiniams šiltai uždengti, kad vėluojantys keltis, gautų aukščiausios klasės pusryčius. Galima serviruoti ant stalo su hiacinto vazonėliu, kuris derės spalviškai ir gyvenimą nušvies rožinėm spalvom. Arba su kalėdiniu kaktusu (žr. nuotrauką↓). Mažiesiems svečiams, jei kuris žiemą užmirš kepurę, gal galima bus prastumti tai vietoje jos. Teks palikti vidinį sluoksnį neišsegtą, kad atitiktų vaikišką dydį ir negraužtų galvos… O jei Rima gurkšnos arbatą ir susiruoš į pirtį, tai išsegusi vidinį sluoksnį , galės panaudoti šį gaubtą kaip pirties kepurę. Pakuodama siuntą net sudvejojau ką kartu dėti – sausainius ar vantą…”
Rimutė išsitraukė Palmyrą, kuri sudalyvavo šiame žaidime jai būdingu neordinariu būdu. Įžangai papasakosiu mane labai pralinksminusį epizodą. Palmyra pirko kažkokius siūlus, ir kitą kartą jai užėjus paklausiau, kaip einasi mezginys. Paprastai mezgėjos, ypač dar nepradėjusios darbo, ima teisintis ar smulkiai atsiskaitinėti apie nežymų progresą, o Palmyra tik pažiūrėjo į mane nustebusiu žvilgsniu: „Neprisimenu”. Po lyrinės pamokėlės visoms išgalvotos kaltės kamuojamoms prašom apžiūrėti Rimutės dovaną. Ir ne, čia nebuvo jos savavališkas sprendimas pakeisti mainų temą. Kai kas juose šiais metais atsisakė dalyvauti būtent dėl temos, nes arbatos negeria ar jokių gaubtų nenaudoja, Palmyra taip pat arbatinuko niekuo nedengia, net dangtelį nuima, kad šis nesugadintų arbatos skonio. Galima buvo sudalyvauti dėl paties žaidimo, na įkiši tą gaubtą kur nors ar perdovanosi kam, kas naudoja, bet Palmyra pasirinko patį tiesiausią ir patį teisingiausią (jei šitoje situacijoje galima vartoti tokį žodį) sprendimą. Ji atvirai parašė anketoje, kad jokio gaubto nenaudoja ir visai nenori dovanos kur nukišti kandims ir dulkėms veisti, vietoj gaubto ji norėtų gauti servetėlę po arbatinuku (rožinę!), kad kasdien ją matytų ir nuolat džiaugtųsi. Rimutė išsirinko pageidaujamos spalvos gan storą lino ir medvilnės derinį (Cotton Linen) servetėlei-padėkliukui, bet labai norėjo nuo savęs pridėti baltos spalvos papuošimus, tai baltas Sonora siūlas čia prisiderino ne tik storiu, bet ir puikia priežiūra, kas prie arbatos yra tikrai neprošal.
Palmyra išsitraukė Joaną, kuri paprastai jokių pageidavimų neturi, dar daugiau – nei išmatavimais, nei modelio nuotrauka nepalengvino dovanos kūrėjai gyvenimo. Palmyra ir iš šitos situacijos išsisuko su medalio vertu universaliu sprendimu ir numezgė… liemenę arbatinukui. O šalia pridėjo nuostabios arbatos rekomendaciją (o Joanai degustaciją).
„Pagerbiant geriausiąjį žiemos draugą (bei draugystės liudininką) šiltąją arbatą, norisi arbatinukui padovanoti patį madingiausią 2020-2021m. šaltojo sezono rūbą – MEGZTĄ LIEMENĘ. Ši liemenė universali – jei arbatinukui „S“ dydis netiks, tuomet galima aprengti „S“ dydžio meškiuką, šuniuką, kačiuką, tinka ir sušalusioms rankoms kaip MUFTA… *** Raudoni vilnoniai siūlai pasirinkti medicininiais bei maginiais sumetimais, kaip geriausiai išsaugantys „či“ energiją širdies meridiane (pagal Rytų mediciną), o taip pat vertinami įvairiose pasaulio tautose kaip apsauga nuo neigiamos maginės įtakos (blogos akies, kokių nors specialių maginių manipuliacijų ir t.t.).
Pagal Tibeto mediciną gerai nakčiai apsivilkti raudonas vilnones puskojines, o šaltu metu apskritai su jomis vaikščioti. Vakarų natūropatinėje medicinoje yra rekomendacijų žmonėms, sergantiems sąnarių ligomis bent jau gultis miegoti apsivyniojus raudonos vilnos mezginiais skaudančias vietas (kelius, riešus ir pan.).”
Joana išsitraukė Vilmą, kuri į anketos klausimą, kokios spalvos patinka, atsakė, jog šiuo metu tos, kurios yra Zauberball Crazy 2248 (Bandelė su cinamonu) kamuoliuke. Ir pridėjo aiškumui savo arbatinuko nuotrauką. Viskas būtų kaip ir labai informatyvu, nes anketoje, atsiųstoje elektroniniu paštu buvo spalvinė juostelė, kuri mano juodai baltame printeryje pavirto, taip, juodai balta. Aš parašiau apie tai Vilmai, abejodama, ar tikrai viskas čia bus aišku. „Ups..nepagalvojau. Nors, įtariu, kad dauguma dalyvių žino krautuvės siūlų ne tik vardus, bet ir asmens kodus :)”. Taišku, žino, tik Joanai tikras kojininis siūlas visai nepasirodė šiltam gaubtui tinkamas ir ji išsirinko artimiausio spalvyno estišką vilną. Jai pridėjo tekstūros ir apimties trilapių forma, linksmą susišiaušusį „kutą” viršūnėje ir labai gražų spalvotą pamušalą.
Pas Vilmą namuose iki šiol tokio daikto nebuvo.
„- Kas čia? – Arbatinio gaubtas. – Nu nu… Ir ką. Pirmiausia išbandžiau pati, prie darbo stalo. Vėliau prisijungė kolegė. Pasirodo, kad ir namų kine visai nieko. Tada įvyko išbandymas lauku ir sniegu. Pasiteisino. Ir, galiausiai: „Nu gal ir nieko…” Dėkoju mielai p. Joanai už nuostabų daiktą, kuris ne tik naudingas mūsų namuose, bet dar ir labai gražus, visas toks… jei ne tas pamušalas, taip praverčiantis, kai kalba eina apie virtuvę, turbūt susigundyčiau vietoje kepurės panaudoti.”
Kaip matote nuotraukose, gaubto pamušalas tikrai ne visiems sutrukdė jį naudoti vietoj kepurės ;).
Vilma išsitraukė mane ir nepasirinko lengviausio kelio, tai yra, mano širdelėmis apdovanotų modelių Ravelry, o kaip visoms tokiuose mainuose turbūt, „norėjosi padaryti kažką tokio-kitokio.” Brioche technika Vilmai turbūt yra kaip Gražvydei nukeltų akių, nors mezga abi viską ir visaip, tiesiog kažkas patampa labiau sava. Kaip Vilma pati sako, „būtent ši technika sugrąžino mane prie mezgimo, o jai tinkančių siūlų paieškos atvedė į MZ.” Ir to jos atėjimo aš niekada nepamiršiu, nes pamačiusi, kokius raštus Vilma šia technika mezga ir dar be jokios schemos, tik iš mezginio nuotraukos, aš kaip išsižiojau, tai iki šiol nesusičiaupiu. Ši technika Vilmai tiko projektui, „nes mezginiai iš jos šilti ir reikalui esant išsitempia.” „Kelios valandos spoksojimo į Sonatos arbatinuko nuotrauką, bandomasis „pramezgimas”, pasiskaičiavimai, keli vakarai ir štai:
Naujas gaubtas, aišku, nepraleido progos pasirodyti ir mano namuose :).
Gaubtas, kaip matote dvispalvis, labai labai draugiškų nuolat naudojamam arbatinukui spalvų ir kvepia mišku. Su juo pas mane į namus iš karto atkeliavo kalėdinė nuotaika :). Ir dar labai miela simbolinė detalė: „Megzdama gaubtą sėkmingai išbandžiau ir pritaikiau brioche ir dvigubo mezgimo derinimą, taip netikėtai sulipdydama į krūvą tai, ką jau mokėjau atėjusi į MZ su tuo, ko čia išmokau.„
Aš ištraukiau Renatą, kuri taip pat jokio gaubto iki tol neturėjo, tai ir pageidavimų nelabai, kokio čia jai reiktų, žinojo. Gal tik spalvas, kurių aš labai stengiausia laikytis, kol… nepasnigo. O pasnigo, nesunkiai tos baltos šviesos antrus metus belaukiantys atseks, paskutinį lapkričio savaitgalį, tuo laiku, kai jau visos dovanos kaip ir turėjo būti numegztos, nufotografuotos ir supakuotos, kad nuo pirmadienio pradėtų keliauti numatytais maršrutais. Aš pati labai nemėgstu tokio atidėliojimo, visą laiką perspėdinėju vaikus, kad nieko svarbaus neatsidėtų paskutinei dienai, nes nežinai, kas tą dieną gali dar atsitikti. Iš tiesų tai aš visą mėnesį galvojau, kas man atrodė daug svarbiau už atlikimą, nes numegsi gi tokį mažą daiktą viens du (jei paskutinę dieną nieko kito nenutinka ;)). Renata atsiuntė savo arbatinuko nuotrauką, jo snapelis yra labai mažas ir pačiame viršuje, o šone ilga atsikišusi rankena. Kaip ir racionaliausia būtų megzti gaubtą be jokių skylių, bet aš pati naudoju tokį, kurio nereikia prieš kiekvieną įsipylimą nuimti, turbūt ir tingėčiau… O ir pats arbatinukas mažas, rankena didelė, tai gaubtas nepriglus, kabos kaip maišas. Dalia su manimi ginčijosi, kad nenumaunamas prieš pylimą gaubtas neišvengiamai išsiteps arbata, kurios nė nesvajok išplauti, o prieš tokį argumentą ką čia ir pašokinėsi (tai dėl to Vilmai esu labai dėkinga už tokias prislepiančias spalvas ;)), Aš sugalvojau kompromisą – numegzti vieną gaubtą su skylėmis snapeliui ir rankenai, tokį kaip apatinuką, o antrą, didesnį, be jokių skylių ir po kuriuo tilptų visas arbatinis (su visom rankenom!), ant viršaus. Norės Renata, galės naudoti ar vieną, ar kitą, o šaltą žiemą ir abu sluoksnius kaip šąlančiam žmogui surengti ;). Kad abu sluoksniai derėtų, aš sumaniau juos abu numegzti iš portugališkos vilnos, Renata tai šaliai neabejinga. Pirmas sluoksnis turėjo būti megztas tokiu vafliniu raštu kaip termorūbai iš plonesnės balsvos vilnos (Rosarios4 Pastor)su rudais intarpėliais. Tokia šio siūlo spalva yra tiesiai nuo avies, bet man pasirodė, kad bus ir gudrus būdas visus arbatos nutekėjimus užmaskuoti, kas ten žinos, iš kur koks rudas plėmelis atsirado… 😉 Antram sluoksniui buvau sugalvojusi imti to paties siūlo storesnę versiją (Serubecco) ir megzti gaubtą motušės Astrup technika kas eilutę keisdama baltą ir rudą vilnas. O tada pasnigo ir aš išėjau į mišką. O grįžus nieko nebemačiau, tik žalias egles sniego fone. Ir taip tamsiai rudą portugališką vilną pakeitė žalių atspalvių Noro Kureyon siūlas, ar tik ne tas pats, iš kurio Dalia mezgė gaubtą Gražvydei. Vieną eglutę padariau aukštesnę už kitas ir papuošiau karoliukais, nusikopijavusi idėją nuo vienos Daivos kepurės, kurią ji numezgė MZ iš pereinamų spalvų estiškos vilnos keksiukų. Žalios spalvos nebuvo Renatos favoritų sąraše, bet kažkaip buvau tikra, kad ji supras.
O atkeliavę pas Renatą į namus abu gaubtai rado savo vietas: vienas ant kavinuko, kitas – ant arbatinuko :).
Savo dovana aš uždariau didįjį, Renatos pradėtą, mainų ratą, bet dar liko vienas mažiukas – Gitana su Vaida ištraukė viena kitą. O smagiausia dalis, kad abi turi tokius pačius arbatinukus, tai ir modelį primatuoti buvo ant ko ;). Gitana man dar prieš gerą savaitę su siaubu ėmė rašinėti, kad oi oi, jau terminas ant nosies, kaip ji čia spės. Nesupratau aš jos sielos šauksmo – savaitė gi liko tokiam mažam daiktui! – kol nepamačiau dovanos. Šitas užrišamas šildytuvas nunertas (!) kažkokia kosmine technika, naujiena, rūpėjusi išbandyti ir pačiai Gitanai, tai ir reikalingą laiką sunku buvo numatyti.
Tiek Gitanos, tiek Vaidos arbatinukų gaubtų nuotraukos ne tik ant tokių pačių arbatinukų, bet kelios ir prie tos pačios Vaidos eglutės ;). Vienas – atkeliavęs, kitas – iškeliavęs Gitanai. Dvigubas, labai šventiško vintažinio stiliaus ir su sausainiukais prie arbatos :).
Baigdama labai noriu padėkoti visoms, nepabijojusioms tokiais keistais laikais veltis į visokias ne pačias būtiniausias avantiūras :). O gal ir atvirkščiai, reikalingas, kaip Vilma, pasirinkusi visuotinių klausimų miglose laiku tą, kas mus palaiko ir suteikia gyvenimui stabilumą – tradicijas, rankų darbą, draugystę ir kūrybą. Labai džiaugiuosi, kad šis įrašas yra paskutinis ir kurį laiką pakabės dienoraščio pirmame puslapyje. Jei pasidarys liūdna vieniems, pasiilgsite vakarėlių, šventinio klegesio, gausaus vaišių stalo, draugų būrio, klubo susitikimų, kviečiam į kompaniją arbatos gerti :).
