Building Blocks Dickey

Vakar rodytas modelis, vienas iš Vilmai megztų, toli gražu nebuvo vienintelis ;).

Nebuvo ir pirmasis ;). Jei dėl „Askews me Dickey“ modelio galėjau būti rami (ne kartą išbandytas ir visokių dydžių, mielai nešiojamas, patogus tiek viršutinio, tiek apatinio sluoksnių vaidmenyse), tai naujasis, labai mano akį traukęs „Building Blocks Dickey“ buvo neištirta teritorija. Jo kūrėjas – asmenybė ekstravagantiška ir praktiškumo garantija nėra pridėta nei prie vieno jo ryškaus charakterio modelių. Tokiais žemiškais reikalais teko užsiimti pačiai ;). Ir, aišku, sau :).

Aš nusižiūrėjau dvi siūlų lentynas – Rosarios4 Amalia (su mintimi apie Vilmą) ir WYS Bluefaced Leicester DK, nes man labai patinka šitas siūlas, patinka jo spalvos ir švelnumas. Tai megzdama sau pirmąjį variantą turėjau du tikslus: ir patį modelį patikrinti, ir išbandyti, kaip viename mezginyje sugyvena portugališkos ir angliškos avytės.

Patikrinau – modelis gula puikiai, tik kaklinė dalis yra pakankamai atvipusi, todėl versija labiau lengvai vėsai nei rimtam šalčiui. Arba su plona skarele ar golfu po apačia. Iš bėdos prireikus pridengs ir ausis bei nosį. Vienintelė mano korekcija – pristabdytas akių pridėjimas pabaigoje, nes apžiūrėti kitų variantai įtartinai bangavosi.

Siūlai, nepaisant jų nedidelio storio skirtumo (Amalia turi daugiau metrų, bet – paradoksas – yra kiek storesnė), viename mezginyje susijungia į darnią draugiją :).

Savo bandymams spalvas rinkausi prie striukės pamušalo – už kažko gi turi kabintis, kai pasirinkimas pernelyg gausus. Tada numezgiau grynakraujį (beveik, su nedideliu naujo siūlo Terra intarpėliu) kaklašildį Vilmai ir jei galvojate, kad padėjau tašką, tai čia ne apie mane. Šitas modelis yra nepaprastai dėkingas patiems įvairiausiems spalviniams deriniams, o man valgyt neduok, tik kad su spalvotais siūlais pažaisti galėčiau. Prisiminiau porą, kuri mielai mano megztus daiktus dėvi ir paruošiau jiems kalėdinę dovaną.

Vyriškas kaklašildis kiek ilgesnis ir platesnis (nuo savęs pridėjau truputį eilučių ten, truputį anen), moteriškam (smulkiam žmogui) sutrumpinau paskutinį originalo segmentą.

Ir paprašiau savo naminės saldžiosios porelės papozuoti :).

Kaklas Vilmai megztas iš Rosarios4 Amalia 1, 7, 11, 15, 17, Terra 08. Maniškis megztas iš Rosarios4 Amalia 1, 7, 23, 25 ir WYS Bluefaced Leicester DK 250, 501, 134, 150, 301. Moteriškas šiltukas dovanų megztas iš WYS Bluefaced Leicester DK 150, 101, 550, 301, 334 ir Rosarios4 Amalia 1, 17, 25. Vyriškas kaklašildis megztas iš Rosarios4 Amalia 23, 09, 15, 25 kartu su WYS Bluefaced Leicester DK 101, 150, 315, 301, 134, 250. Modelis – „Building Blocks Dickey„.

Šiltukų paradas

Neabejoju, visiems mezgantiems žmonėms smalsu iš arti pažiūrėti, kaip ir iš ko mes mezgėme savo šiltukus. Galime juos mėgti, galime nemėgti, nešioti ar ne, bet vieno dalyko nepaneigsi – mados bangos išmetė šį šiltą ir patogų daiktą į pačias viršūnes.

Pristatydama šių metų mainų idėją, užsiminiau, kad neturime normalaus ir aiškaus šito kaklo ir krūtinės aksesuaro vardo. Vadiname, kas kaip sugalvojame – ir šiltuku, ir kaklašildžiu, ir tiesiog kaklu. Lengva Jolantos ranka paleido į pasaulį dar vieną, kai ji eksperimentuodama, kaip padaryti tą „božemoj“, išbandė sugalvotą modelį pirmiausia ant savęs. Tik MZ aš sužinojau apie tokį rūbą, kaip joptvajukas, dabar jau turim ir božemoj ;).

Pradedam šiltų božemoj prisisatymą ta pačia tvarka, kokia jie buvo dovanojami.

Aš amerikų neatradinėjau ir išsitraukiau kaip seną patikrintą receptą mylimus Stephen West modelius. Šis, pirmasis, Askews me Dickey, yra mano labai mėgiamas ir ne kartą megztas. Vilmai išrinkau nedidelį kontrastą turinčius švelniausius siūlus (Schoppel-wolle Cashmere Queen 9220m ir 7873). Ir viskas kaip ir tiko – ir neryšku, ir į akis nekrenta, ir minkštas siūlas lengvai drapiruojasi nesudarydamas jokių nepatogių bei dramatiškų reljefų, tiks ir po uždara striuke ar paltu, ir vienas į lauką išbėgti. Bet kaži kas man į ausį visai kitą istoriją šnibždėjo…

Vilma yra labai kukli ir jos garderobas niekada akių nerėžiantis, bet ji yra nepaprastai graži ir ryški pati iš savęs. Todėl megzdama kuklų ir lyg prie jos spintos pritaikytą daiktą, aš tuo pačiu nusižiūrėjau visai kitą modelį, Building Blocks Dickey, su kuriuo įsivaizdavau Vilmą kaip Egipto karalienę. Spalvas parinkau apie Vilmos skonį galvodama iš labai nuosaikiai pilkai bei rudai dažytos portugališkos vilnos Amalia lentynos (1, 7, 11, 15, 17), pridėjusi pilką merininę naujieną Terra (08), dramatizmą ir puošnumą siekdama išgauti tik iš toninio kontrasto.

Ar naudojo Vilma kokį modelį megzdama kakliuką Sigitai, nežinau, jei taip, ji, tikiuosi, parašys komentaruose, bet konstrukcija matoma ir iš nuotraukos – megztas skersai trumpomis eilėmis suformuotas praplatinimas, kurį gražiai užbaigia pynių raštas. Siūlai – Noro Flower Bed 37.

Sigita mezgė man šiltuką iš Drops Merino Extra fine 8 ir 43, modeliui įkvėpimo šaltiniu tapo ši Brooklyn Tweed liemenė.

Sigitai norėjosi didesnio kaklo, bet man šis tinka idealiai, didesnio aš pati neturiu ;), tai džiaugiuosi, kad rezultatas toks :)).

Dalia Virginijai mezgė tą patį MANO modelį (Askews me Dickey) iš Schoppel-wolle Alb Lino 9093 ir Noro Flower Bed 1319, nors buvo bandymų ir su Isager Tweed Charcoal, bet vilna su linu juosvų dvikovą laimėjo, savo tvirtumu, spėju.

Virginija pasikalbėjusi su Dalia, kuris jos modelis šiai gražiausias, sužinojo, kad Dalia iki šiol negali užmiršti Virginijos Inspira Cowl interpretacijos. Tai šiais metais Dalia turi savo :).

Gerų ir išvirkščių akių originalo stulpelius Virginija laisvai keitė tarpais savo mylimais žakardo raštais iš pačių įvairiausių siūlų, tarp jų jos mylimo Rowan Felted Tweed 177, 173, 195 ir prašmatnaus Noro Silk Garden Sock gabalėliai.

Jolanta savo kaklą Gitanai mezgė iš Schoppel-wolle Cashmere Queen 1065, priderindama jį prie margo Gradient 2402 (Aldebaranas).

Gitana šventės metu dirbo, tai parnešiau jai dovaną beveik iki pat jos darbo ;), tai yra, savo namų, ir ji atėjo šviesiu metu su savo nuostabiais palydovais dovanos pasiimti. Mes greitai nusifotografavom kieme, tik paskui Gitana išsiaiškino, atidžiau mezginį apžiūrėjusi, kad ne taip papozavo ekspromtu (o tai buvo tikrai greitas ekspromtas, nes pati pirma rimto šaltuko diena!), bet net dar ir neapsivilktas kaklas jau pretendavo į vieningą komplektą su Gitanos pirštinėmis ir megztiniu po paltu :).

Gitana numezgė Vilmai šiltuką iš Isager Highland Wool (Chili) kartu su Schoppel-wolle XL Kleckse 2430 (Zen šventykla), modelis – „Terrazzo Neck„.

Vilma savo kurtam brioche technika šiltukui Joanai parinko margą WYS Croft (757) siūlą kartu su Rosarios4 Amalia 23.

Joana kaklašildį Rimutei mezgė savo mėgstama modulinio mezgimo technika, keisdama kvadratėlių dydį ji formavo platėjimą. Ir mezgančių smalsumui – „juodraštinė“ versija. Tas pats mezgimo būdas, tik nebe kvadratėliai, o bangelės :). Siūlai – Special Merino Lace 4.

Rimutė Jolantos kaklašildžiui įvaldė sudėtingą dvispalvio angliško stulpelio techniką, modelį, tikiuosi, pati išduos komentaruose :), siūlai – pats švelnumas, aka Schoppel-wolle Cashmere Queen 7130, 7181.

Gražvydė mezgė Jolantai šiltuką savo firminiais nukeltų akių raštais, siūlai – Schoppel-wolle Life Style 5171M ir Jardim 33.

Lygiai tą pačią švelnutę merino vilną Life Style (tik kitos, 5171M spalvos 😉 ) Jolanta išsirinko ir Gražvydei megztam šiltukui (nenuostabu, juk abi prie tos pačios lentynos stovėjo 🙂 ), o prie melsvo siūlo pridėjo priderintų spalvų Lace Ball 100 2436 (kvapnusis lipikas). Modelis pačios kurtas ir ant savęs išbandytas prieš mezgant tą božemoj dovanai :).

Šiltukai valdo šį šaltąjį sezoną, tikiuosi, sulauksim daugiau versijų, pasirodykit! Ir gal dar naujų vardų ;).

2021 MZ eglutė

Praeitą ketvirtadienį MZ atidarė šventinį sezoną tradicine eglute, kurios metu keitėmės savo megztomis dovanomis. Kiekvienais metais pirmas sakinys užsibaigtų „ir vaišinomės“, bet šiemet saugumo sumetimais vaišes pakeitė kaukės. Truputį pasikeitusi tvarka glumino – nuo seno šventės neatsiejamos nuo bendro stalo, bet jei palyginsime su praėjusia žiema, kai vietoj susibūrimo turėjome paštomatus ir kurjerius, tai galim švęsti pažangą ;). Ir švenčiam ją su madingiausiu sezono aksesuaru – kaklo šildytuvais.

Savaime suprantama, kad joks mezgėjų renginys neapsieina be mezgimo, todėl rinkomės su įprastais ketvirtadienio klubo projektais, ir dalyvaujantys šventiniuose mainuose, ir ne.

Tik Rūta tą vakarą mezginį iškeitė į fotoaparatą ir jos dėka turime užfiksuotas šventės akimirkas ❤️. Čia – momentas, kai bandėme įamžinti viena kitą ;).

Ir prieššventines akimirkas ;). Dalia tvirtai laiko poziciją prie kompiuterio, o aš užsiimu mylimiausia veikla prieš bet kokį renginį – jaudinuosi.

Pradėjome nuo eglutės puošimo – jai Kristina kiekvienais metais nuneria įspūdingiausią saldainių girliandą, kuri pirmoji sulaukia visų pro duris įžengusių komplimentų. Tai Kristina mane išmokino laiku pasirūpinti egle – iki jos saldaus šedevro aš suruošdavau gruodžio pradžioje tik advento vainiką su keturiais megztais burbulais. Namuose mes eglutę puošdavome prieš pat Kūčias ir sunku kartais galvoje tuos nustatymus pakeisti – namuose kitas ritmas ir kitoks gyvenimas, jis ten per Kalėdas ir vyksta, o būtent parduotuvėse mes tos šventinės nuotaikos visą gruodį iki ramaus finišo savame rate ir ieškome. Užteko jai prieš gerą penketą (?) metų atkeliavus į ankstyvą kalėdinę MZ eglutę gruodžio pradžioje pasiteirauti, o kur gi eglė, kuriai ji turi paruošusi puošmenų, daugiau nė vienais metais tokių klausimų nebekyla – tikra eglutė atkeliauja numatyto šventinio ketvirtadienio išvakarėse :).

Plika ji Kristinos nelaukė – per tiek metų susikaupė MZ pati gražiausia megztų, nertų ar veltų žaislų kolekcija, visada apsukam eglę ir iš pačių pirmųjų metų išsaugota sidabrine girlianda su megzta sidabrine žvaigžde viršūnėje ir taip pasiruošę laukiam pagrindinio akcento, visų suaugusių susižavėjimo ir ilgesingų vaikų atodūsių objekto – spindinčio saldainiukų lietaus!

Kristina kasmet vis tobulina savo kūrinį – saldainiukai renkami pagal spalvas ir dėliojami sava tvarka, parenkamas šventiškas ir prie eglutės tinkantis juos jungiantis siūlas ir visa daug metrų siekianti juosta kruopščiai suvyniota ant kartoninių tūtų, kad niekas nesusinarpliotų. Su tokiu rimtu išankstiniu pasirengimu mūsų dviejų ir užteko pagrindiniams šventiniams akcentams sudėlioti ir… pradedam keistis dovanomis :).

Savanorių pradėti paprastai daug nebūna, tai pagal nutylėjimą juo tampa organizatorius ;)).

Šiais metais aš išsitraukiau Vilmą, kuri negalėjo dalyvauti mūsų šventėje, nes tuo laiku džiaugėsi palmėmis ir karšta saule, o ne sniegu ir visais iš to kylančiais malonumais ;). Bet kad ir negalėjau įteikti jai pačiai dovanos, parodyti ją kompanijai kaip ir privalu.Pirmą kartą taip keistai jaučiausi, nes retai man tenka ta nelaimė mirti iš bado tarp dviejų šieno krūvų – aš paprastai sprendžiu labai greitai, o jei ir nesidžiaugiu po to savo sprendimu, atgal nebesidairau, nes o ką pakeisi? O šiemet galvodama apie Vilmą, niekaip negalėjau apsispręsti ir numezgiau porą variantų – labai tikėjausi, kad iki mainų kažkaip pajusiu, kuris Vilmai labiau tiktų. Žinau, kad ji nemėgsta ryškių spalvų, tai abejoms versijoms pasirinkau santūrų koloritą ir – atsvarai – nelabai santūrų modelių autorių – Stephen West ;). Ir net mezgiau abu vienu metu. Anglišku stulpeliu megztas „Askews me Dickey“ buvo tas švelnutis ir nekrentantis į akis šiltukas, o antrasis modelis mane patraukė savo skambumu – taip ir įsivaizdavau Vilmą su Nefertitės apykakle kaip ryškiu akcentu santūriame žieminiame garderobe. Ryškias spalvas palikusi senovės Egiptui, pasirinkau pilkai rudą Amalia kolekciją, efektą išgaudama šviesotamsos kontrastu.

Ir iki pat paskutinės dienos niekaip negalėjau apsispręsti, būti gražiai ar protingai ;). Tai pasielgiau kaip tam anekdote, kur į klausimą, kaip gauti pigų ir kokybišką daiktą, tėra vienas atsakymas – pirkti du: vieną pigų, kitą – kokybišką. Aš ir įdėjau abu, tikėdamasi, kad gal Vilma juos abu prisitaikys ir bent jau į kiemą prie namų nebėgios „trumpam“ pliku kaklu.

Tokia gaida pradėjusi, kompaniją kiek išmušiau iš vėžių, bet kadangi prieš pat šventes kurį laiką pasirgau namie, viskas buvo nurašyta ligos poveikiui, kam su džiaugsmu pritariu, nes negalėjimas apsispręsti nėra ta vertinga savybė, kurią norėčiau įsitaisyti antrai gyvenimo pusei ;).

Vilma išvažiavo palikusi savo dovanėlę Sigitai, kuri jai perduotą pakuoja ir laiminga demonstruoja naują kaklą :). Ji norėjo oranžinės ar rudos spalvos prie savo striukės ir Vilma rado tokį Noro Flower Bed, kuris viename siūle abi spalvas suderino :).

Sigita ištraukė mane ir aš labai plačiai išsišiepusi demonstruoju savo dovaną – minkštutį ir švelnutį šiltuką tokių mano spalvų! Nelabai tinkamai buvau apsirengusi demonstracijai, tai išbandžiau ir golfo versiją – po megztiniu aukštu kaklu.

Mano dovanėlė buvo taip gražiai supakuota į dėžutę, o joje dar į blizgų popierių – visai kaip mįslėje „Pramuši ledą – rasi sidabrą, pramuši sidabrą – rasi auksą“. Tai vyniojau ir radau – ne tik nuostabų mezginį, bet ir indelį arbatos su specialiai man nupaišyta etikete ;), kas dar gali vardinėm arbatom pasigirti?

Širdingiausiai dėkodama Sigitai turiu prisipažinti dar vieną dalyką. Ta ligos ( 😉 ) pasėta abejonė neleidžia man pilnai džiaugtis nauja dovana. Aš paprastai stengiuosi visas iki švenčių gautas dovanas sąžiningai padėti po eglute ir iškilmingai išvynioti kartu su visais namiškiais Kalėdų rytą. Nesvarbu, kaip dovana vilioja, gražiai atrodo, skaniai kvepia ar atvirai gundo. Net jei dovana pralupta, kaip šis nuostabus šiltukas, ji taip pat turėtų atsidurti ten pat. Orų prognozės sako visai priešingai. Ir vėl dilema, bet ji, tikiuosi, netruks mėnesio, nes kiek gi jau tos ligos pasekmėms leisi vadovauti paradui?!

Šie metai mums buvo gausūs mažų ratelių – miniatiūrinis pandemijos atspindys, kurios metu ir visose kitose gyvenimo srityse tie ratai siaurėjo? Manimi tik prasidėjęs keitimosi ratas viens, du, trys ir užsidarė, tai perduodam estafetę Daliai, kuri išsitraukė Virginiją.

Dar tą spalio ketvirtadienį, tik išsitraukusios burtų lapelius, susėdome taip kortų neatskleisdamos pasišnekėti, kaip kuri įsivaizduoja save su tuo iš vaikystės ant podiumų sugrįžusiu aksesuaru. Kas tuo metu prie stalo buvo, turėjo progą savo vizijas ar norus išsakyti, o kitos galėjo sugaudyti joms aktualią informaciją, leidžiančią tiksliau suplanuoti būsimą dovaną. Virginija tokiu efemerišku informacijos tiekimo būdu nepasitikėjo ir savo lapelyje aiškiai užrašė pageidavimus – jai šiuo gyvenimo periodu mieliausia juoda spalva, o iš šiltukų pats gražiausias yra šis dvispalviu anglišku stulpeliu megztas Stephen West modelis. Dalia su pasiūlytu modeliu nesiginčijo, bet juodą su juodu nusprendė palikti paauglių grožio sampratai. Vienas siūlas, tebūnie, šiame duete, gali būti juosvas, bet antras jau spalvotas. Originalus ir netikėtas, Noro Flower Bed tobulai tame tamsiame fone tiko ir nors spalvingumu akių nebadė, vis tik kryptį rodė kitą ;).

Prieš pat keitimąsi ir pati Virginija buvo suabejojusi savo tokiu švariai juodu pasirinkimu, tai Dalia su savo spalvomis kaip į ateitį žiūrėjo – išrinko ne tik, ko norėjo apdovanota prieš mėnesį, bet ir numatė, ko norėsis kiek vėliau ;).

Virginija pradeda dar vieną mini portretų pilkos siūlų lentynos fone – mat šalia jos, prie durų, yra veidrodis, prieš kurį buvo proga dovana jau ant savęs pasigrožėti 😉

O Virginiją ištraukė… Dalią, taip vėl uždarydama dar vieną ratą, patį mažiausią – ir ne paskutinį tokį ;).

Dalia mūsų bendrame pokalbyje nedalyvavo, tik viena ausimi klausėsi, bet turėjo progos su Virginija pasikalbėti jai užsukus į parduotuvę. Ir papasakoti jai apie patį gražiausią Virginijos megztą kažkada kaklašildį. Virginija greitai informaciją užfiksavo ir Dalia gavo taip jai patikusią Virginijos mezginio versiją, jai specialiai pritaikytą ;).

Ir kas, jei ne dovanotoja ir idėjos sukūrėja, geriausiai sužiūrės, kaip daiktą galima gražiausiai apsirengti ir sudrapiruoti? Ta proga galima dar lankelį pro veidrodį prasukti ir savimi nauja pasigrožėti ;)). Aš pasinaudojus pertraukėle pagavau ir fotografuojančią Rūtą į kadrą :).

Dar vieną ratą pradeda Jolanta, ištraukusi dirbančią mūsų šventės metu Gitaną, tai savo numegztą dovaną kol kas demonstruoja pati ant savęs :). Suderinusi du švelniausius siūlus ji numezgė šiltą ir gražią apsaugą kaklui bei pečiams.

Užbėgdama įvykiams už akių, demonstruoju, kaip Gitanai dovana tiko – ten pirštinės ir megztinis po apačia tokių pat atspalvių!

Gitana išsitraukė Vilmą ir paliko jai dovanėlę. Siūlus rinkosi su Dalia, tai istorijos negirdėjau, tik vienas iš dedamųjų (Isager Highland Wool) turėjo būti būsimų Vilmos pirštinių spalvos, šalia margumą suteikiantis Wunderklecks kamuoliukas abiejų su Dalia buvo įvertintas kaip tikrai Vilmos spalvos, o su pačios madingiausios mezginių dizainerės Petiteknit modeliu neprašautų ir aklas!

Vilma spalvas būsimam Joanos kaklašildžiui rinkosi prie manęs, apžiūrinėdama Joanos mezginius MZ dienoraštyje. Gerai apžiūrėjo, nes pirmas Joanos šūksnis išvyniojus dovaną buvo: „Jis žalias!“ :).

O paskui jau aikčiojom visos, nes kaip Gražvydė pelnė nukeltų akių raštų karalienės titulą, tai Vilma be konkurentų spindi dvispalvio angliško stulpelio pasaulyje. Visas šis vingrus ornamentas – spėkit, kieno galvos modelis? Tikrai taip, tos pačios!

Joana taip pat turi savo stilių – modulinį mezgimą, įvaldytą iki įspūdingos meistrystės. Išsitraukusi Rimutę jai kaklą ir mezgė tokiu būdu. Net ne vieną, tik kadangi nesirgo, neturėjo problemų išsirinkti ;). Minkštutėlis trumpais segmentais dažytas merinas labai savitai atsiskleidė ripsiniuose kvadratėliuose. Pridėta juostelė, kad kaklą būtų galima pagal save susirišti ar kaip nors įvairiau (ar patogiau) pasimodeliuoti.

Rimutė ištraukė Jolantą ir nustebino mus dvispalviu anglišku stulpeliu numegztu kaklu, kai dar prieš gerą mėnesį tik ėmėsi šios technikos mokytis. Ir tik išmokus visai neieškojo lengvų kelių, o išsirinko raštą, kuris abiejose pusėse vienodai turi tamsių ir šviesių elementų, kas reiškia, kad kiekvienas toks kriauklę primenantis motyvas turi savą dominuojantį siūlą, kurie paeiliui keičiasi. Labai sudėtingai parašiau, ką paprasčiau būtų pasakyti: „Raštas bei technika sudėtingi ir reikalauja didelio atidumo mezgant, o klaidos labai brangiai kainuoja ;)“

Tą ketvirtadienį, kai mes aptarinėjome patinkančius kaklašildžių modelis, Jolanta buvo skeptiškai nusiteikusi vaikystės laikų mados prikėlimui. Ją įtikino tik nedidukas kakliukas, su kuriuo mano Karolis pozavo pristatomajame straipsnyje. Tai Rimutė nuklausiusi ir pasiūlė savąjį variantą – ne tokį kuklų, labai švelnų bei moteriškai delikatų. Užsidarė dar vienas ratas.

Ir prasidėjo naujas, mažasis, paskutinis. Labai smagus ir labai glaudžiai tarpusavyje susijęs. Mat Jolanta su Gražvyde išsitraukė viena kitą ir pačios dar to nežinodamos, patraukė pamąstyti apie būsimus mezginius prie tos pačios lentynos ;). Abi pasitardamos (galvodamos, kad teoriškai, o pasirodė, labai tiesiai į dešimtuką 😉 ), kuri spalva prie kurios tiktų, kuri su kuria gražiau dera. Smagu turėjo būti klausytis patarimų žmogaus, kurį išsitraukei ;)).

Gražvydė išsitraukusi Jolantą, eilinį kartą liko ištikima sau ir savo firminiams nukeltų akių raštams. Pamodeliuoti savo sumanytam šiltukui ir dar suderinti formą su raštais buvo reikalų, bet gyvenime tik tiesus ir pažįstamas kelias yra lengvas, ir tai nebūtinai…

Jolanta su nauju kaklašildžiu demonstruoja ir saldžius priedus – tai, kas turėtų būti tradiciniu vaišių stalu normaliu metu, nukeliavo įvairiais pavidalais į dovanėlių krepšius :).

Išsitraukusi Gražvydę Jolanta prie šventinio saldėsio paruošė savo mezgimo draugei ir kalėdinių puošmenų – bugienio šakelę ir mažą eglutę primenantį kankorėžį. Kliuvo jų ir bendram MZ stalui :).

O po to jau pragrindinė programos dalis – kaklašildis, iš to paties melsvo merino, kurį abi kartu su Gražvyde išsirinko savo kalėdinėms dovanoms. Tik Jolanta pridėjo prie jo dar panašių spalvų plonytį Lace Ball100 siūliuką, pasitarusi iš anksto su Gražvyde, kuri spalva labiausiai tinka, tą burtų traukimo ketvirtadienį.

Ir aišku, kas geriau už pačias autores žinos, kokiais būdais galima savo kūrinius dėvėti ;).

O išsirinkus gražiausią versiją, privalu papozuoti bedrai nuotraukai :).

Tradiciškai pabaigoje bendrai nuotraukai rinkomės visos su savo naujais šiltukais, tik turėjom palaukti Joanos, kol ji savimi pasigrožės, o Vilma jai padės ;). Ir tada jau – TA-DAM!

Grįžtam į įprastinį gyvenimą su šventine nuotaika ir papildomais šiltais sluoksniais – vilnos, rankų darbo, mielo galvojimo ir daug meilės bei bendrystės. Ir grįžtam prie įprastų užsiėmimų – naujų projektų planavimo, kuo smagiausia užsiimti, kai šalia yra mezgimo draugė, kurios patarimai visada pasiteisina ;).

Dar kartą širdingas AČIŪ visoms dalyvavusioms – mezgusioms, galvojusioms, palaikiusioms ir šventę kūrusioms. O kad viską galime dar kartą apžiūrėti, atskiras dideliausias AČIŪ Rūtai, užfiksavusiai visas šventės akimirkas :). Smagaus bei šilto šventinio laukimo!

Arbatinė MZ eglutė

Baigiu šių metų MZ dienoraštį labai svarbaus įvykio aprašymu. Tai mūsų tradiciniai kalėdiniai mainai, kurie paprastai atidarydavo šventinių vakarėlių sezoną, nes vykdavo pačioje gruodžio pradžioje, kad įsikvėpusios kalėdinės nuotaikos galėtume ramiai tęsti savo darbus nykštukų dirbtuvėse ir nekabėtų darbotvarkėje dar vienas baigtinas mezginys ;).
Viskas prasidėjo daugiau mažiau įprastai, klubo susitikimai, tiesa, jau buvo uždrausti, todėl išsitraukėme viena kitą kas į parduotuvę užbėgęs, kas nuotoliniu būdu anketą atsiuntęs ir tokiu pat keliu sau žaidimo draugą gavęs, ir išsiskirstėme su viltimi, kad plano B, aka saugaus perdavimo be jokios bendros šventės, kažkokiu stebuklingu būdu pavyks išvengti. Tiesą sakant, Lietuvoje jau spalį buvo tokia situacija, kai visi planai, ypač kas bus po mėnesio, skendėjo neįžvelgiamame rūke, bet viltis miršta paskutinė… Aš vis pakalbindavau nuolatines MZ mezgėjas sudalyvauti šventėje, bet be didelio entiuziazmo, suprasdama, kad situacija tokia… hm, keistoka. Nežinau, ką galvojo kitos mezgėjos pasirašydamos šiųmetinei avantiūrai, bet Vilma savo poziciją išsakė labai aiškiai, kai aš mykiau, kad jokiu būdu neįkalbinėju, nes „nežinia, kas čia bus…“ „Hm, tai ir sudalyvausiu. Būtent dėl to, kad neaišku kas ir kaip bus. Toks konkretus dalykas padės “įsiprasminti”“.
Šventinio vakarėlio miražas netruko pradingti ir pirmąją gruodžio savaitę, kai normaliu laiku būtų vykusi šventinė MZ eglutė, pradėjome logistinius viražus. Kas paštomatais, kas palikdavo savo lauknešiukus po MZ eglute. Asmeniškai turbūt gavome tik mudvi su Dalia, nes rasti tiek vieną, tiek kitą parduotuvėje dovanų fėjai nebuvo jokių sunkumų. Tik jei mano Kalėdų senelis buvo siurprizas ir viskas įvyko be reporterių, tai Renata labai rimtai pasiruošė vizitui pas Dalią ir pasikvietė kartu fotografuojančią draugę, todėl jų pagalvojimo dėka galiu pradėti reportažą beveik tradiciškai :). Jei ne kaukės ir išnykę šiuo metu paprastai tokie dažni apsikabinimai, viskas būtų, kaip kasmet – siūlų ir knygų apsuptyje įteikinėjame viena kitai savo rankų darbus…

Dalia arbatinuko kaip ir neturi, bent jau nenaudoja kasdieną, todėl ji parašė savo mažiausio puodo matmenis, kad jei ne arbata, tai košė gražiai pasipuošusi šiltai brinktų. Renatai, pirmą kartą mezgančiai tokį daiktą, kilo šiokių tokių įtarimų dėl išmatavimų, pažiūrėjau ir aš, o kad nelabai supratau, tai dar kartą perklausiau Dalios, ar ji tikrai ne kareivinių katiliuką matavo. Ji patvirtino man, nesusipratėlei, paaiškinusi, kad puodas yra su rankenomis, kurios kaip ir turėtų po gaubtu kartu su puodu tilpti ;). O kad skaičiai buvo įspūdingi ir kėlė daug klaustukų, liudija ir nuotraukos – tikrai ne kiekvienam arbatinuko gaubtui gražiai įpakuoti reikėjo… moliūgo ;)).
Renatai idėja kilo iš karto, dar parduotuvėje pašnekėjo su Dalia, kas ką mėgsta, tuo metu Dalia linko į minimalizmą ir formos, ir spalvų. Renata be jokių dvejonių išsirinko rusvą Nepal siūlą ir platų stulpelį, kad suteiktų formai elastingumą, o dėl gražumo stulpelį ne paprastą, o įstrižai einantį.
Toje dėžutėje, kurią Dalia rankose laiko, buvo kava, išsiaiškinau žurnalistinio tyrimo metu, Renata pasirūpino šventiniu akcentu, nes kokios čia Kalėdos tik su viena kareiviška koše!

Dalia išsitraukė Gražvydę ir numezgė jai arbatinuko gaubtą iš Noro Kureyon siūlų, labai taikliai nusprendusi, kad tikrai pataikys, nes… kas nemyli Noro spalvų? O kad perėjimai gražiai atsiskleistų ir pats gaubtas storesnis bei puresnis būtų, parinko perlinį raštą, apačią užbaigusi formą prilaikančiu I-cord kraštu ir tokiu pat raštu įtaisė patogiam nuėmimui pypą arbatinuko viršuje.
O prie arbatos pridėjo ir mažytę dėžutę Kristinos darbo saldumynų – miniatiūrinį keksiuką, saldainiukų ir sausainiukų. Šiame šventiniame kontekste priminė jie man vaikiškos virtuvės atributus su visais „tikrais“ miniatiūriniais dalykėliais, dėl kurių vaikystėje būtume numirę iš laimės dar nuo eglutės neatsitraukę. Mes išaugome ir virtuvėje darbuojamės, nebežaidžiame, bet kiekvieną mezgėją tikrai turėtų pradžiuginti tokie „daikčiukai su žaidimo jausmu“ jos mylimai veiklai…

Gavusi dovaną Gražvydė suorganizavo fotosesiją pas mamą Šlienavoje ir apgavo mane savo sodo augalais, kuriuos aš mažame telefono ekrane palaikiau sniegu ir kol nebuvo išsklaidytos mano iliuzijos, akimirkai patikėjau, kad tokia proga galima ir sniego iš dangaus užsisakyti ;).

Gražvydė išsitraukė Laimą, kuri anketoje labai apdairiai pridėjo savo arbatinuko nuotrauką, kad nereikėtų būsimai dovanotojai spėlioti, kur daryti skyles (jei sugalvotų viengungio stiliaus gaubtą) ir šiaip ryškiau perteiktų namų stilių nei vien žodžiais (ant stalo – mamos nerta lininė staltiesė!). O grynai baltam arbatinukui Laima norėjo labai spalvoto gaubto.
Ir jei ji galvojo, kad jos anketa baigta ir beliko rūpintis savo dovana, tai labai klydo, nes Gražvydė, peržiūrėjusi gautą lapelį, atsiuntė jį atgal papildomiems namų darbams su raidėmis pažymėtais atstumais, kuriuos išmatuoti Laima turėjo reikalų ;).

Kiekviena mūsų tokiuose mainuose nori atsiskleisti savo stipriąja ir ryškiausia puse, tai Gražvydę, kuri mezga viską, daug ir labai meistriškai, be jos firminio nukeltų akių stiliaus sunku būtų įsivaizduoti. Pasitreniravusi su šaliku ir įvertinusi labai paprasto taškiukų rašto efektingumą, jį pritaikė ir Laimai megztame arbatinuke, vienspalvio šviesiai pilko Lettlopi fone įkomponavusi spalvingas juostas. Ir pridėjo linksmą taškuotą „kasytę“ viršugalvyje.
Fotografavo Gražvydė savo darbą, kaip visus pastaruoju metu, Trakuose, ant didesnio (bet darbe tik toks atsirado) arbatinuko. Su linkėjimais Vilniui ;).

Pas Laimą namuose naujasis arbatinuko gaubtas įsitaisė ant tos pačios mamos nertos staltiesės, ant arbatos pilno arbatinuko šalia vaišių ir Laimos darbo, kiek galiu spėti iš schemos magnetinėje lentelėje, mezgami Arne&Carlos pirmojo karantino metu pradėti publikuoti kvadratėliai pledui ar pagalvei.

Laima išsitraukė G, kuri nepageidavo jokių tematinių mezginių ir ryškių spalvų, tai Laima sutramdė savo spalvinius polėkius tokiam minimalistiniam ir greičiausiai bet kokiam interjerui tinkančiam rezultatui. Perliukas ir čia valdo – gaubtas turi būti daiktas šiltas, todėl savaime jam limpa viskas, kas suteikia papildomos apimties ir termoizoliacinių oro kišenėlių ;).
Jei Vilmos dalyvavimo kalėdiniuose mainuose pagrindinis moto buvo „nepaisant nieko“, tai G nusprendė įsileisti permainų vėjus. „Aš pati neturiu jokios praktikos naudojant arbatinuko gaubtą. Kaip viena tik arbatos mėgėja kartą man guodėsi, jog labai norėtų gerti kavą ir kasdien prisėsti elegantiškam puodeliui kavos, taip ir aš sugalvojau dalyvauti kalėdiniuose Arbatinuko gaubto mainuose, kad turėčiau progos įsitikinti, ar malonus yra ilgas pasisėdėjimas prie arbatėlės.“
Laima savo dovanos nenufotografavo, tai G atsiuntė „Džiaugsmingas gavėjos foto“ :). „Didelis ačiū, Laima, už dailų arbatos gaubtą ir dovanas (pridėti virbalai iš karto griebs žalsvus siūlus ir pavers į pirštines – tokį užsakymą girdžiu iš šono :). Puikios spalvos ir puikiai tinka.“

Laima šiuose mainuose apdovanojo ne tik G, bet ir visą MZ kompaniją nuostabia knyga parduotuvės bibliotekai apie arbatinukų gaubtus, kurią geresniems laikams atėjus galėsite su malonumu pavartyti. Ji labai rimtai pažūrėjo į šį mūsų kalėdinį žaidimą ir pasigilinusi atrado, kad arbatinukų gaubtai yra panaši autonominė visata kaip, sakysim, kojinių mezgimas. Arbatinukų gaubtai yra kuriami, kolekcionuojami, jiems skiriamos parodos ir renginiai, ir, žinoma, leidžiamos knygos.

G išsitraukė Rimutę ir labai stipriai įsijautė į šį reikalą, nes patirtį, „ar smagus yra ilgas pasisėdėjimas prie arbatėlės“ ji turės progą įgyti tik mainams įvykus ;). Kruopšti ir labai detali fotosesija, tikiuosi, buvo puiki preliudija į naują arbatos gėrėjos amplua ;). Spalvą, spėju Rimutę pažinodama, pataikė tobulai (ačiū gražiems estiškos vilnos perėjimams 🙂 ).

„Mano megztai veltas gaubtas nukeliavo Rimai. Ji buvo labai maloni ir neturėjo jokių konkrečių pageidavimų ar suvaržymų (ne taip kaip aš …). Mano įsivaizdavimu, gaubtas turėjo būti rimto šiltumo ir uždengiantis visą arbatinį. Tuo metu iš MZ gauta Nicky Epstein Kraštelių knyga gundė megzti jį su banguojančia apačia, bet tuo pačiu tai buvo užuomina į jau turimą kitą Epstein knygą ir vėlimo techniką.
Gaubtas gavosi galbūt sudėtingas kaskart skalbti, todėl pasiuvau vidinį sluoksnį, prisegamą su spaudėmis,  patogesniam naudojimui ir tvarkai palaikyti. Gaubtas turėtų tikti arbatinukui ir su šonine rankena,  ir su rankena viršuje. Jei netiks arbatai, tai galbūt virtiems kiaušiniams šiltai uždengti, kad vėluojantys keltis, gautų aukščiausios klasės pusryčius. 
Galima serviruoti ant stalo su hiacinto vazonėliu, kuris derės spalviškai ir gyvenimą nušvies rožinėm spalvom. Arba su kalėdiniu kaktusu (žr. nuotrauką↓).
Mažiesiems svečiams, jei kuris žiemą užmirš kepurę, gal galima bus prastumti tai vietoje jos. Teks palikti vidinį sluoksnį neišsegtą, kad atitiktų vaikišką dydį ir negraužtų galvos…
O jei Rima gurkšnos arbatą ir susiruoš į pirtį, tai išsegusi vidinį sluoksnį , galės panaudoti šį gaubtą kaip pirties kepurę. Pakuodama siuntą net sudvejojau ką kartu dėti  – sausainius ar vantą…“

Rimutė išsitraukė Palmyrą, kuri sudalyvavo šiame žaidime jai būdingu neordinariu būdu. Įžangai papasakosiu mane labai pralinksminusį epizodą. Palmyra pirko kažkokius siūlus, ir kitą kartą jai užėjus paklausiau, kaip einasi mezginys. Paprastai mezgėjos, ypač dar nepradėjusios darbo, ima teisintis ar smulkiai atsiskaitinėti apie nežymų progresą, o Palmyra tik pažiūrėjo į mane nustebusiu žvilgsniu: „Neprisimenu“. Po lyrinės pamokėlės visoms išgalvotos kaltės kamuojamoms prašom apžiūrėti Rimutės dovaną. Ir ne, čia nebuvo jos savavališkas sprendimas pakeisti mainų temą. Kai kas juose šiais metais atsisakė dalyvauti būtent dėl temos, nes arbatos negeria ar jokių gaubtų nenaudoja, Palmyra taip pat arbatinuko niekuo nedengia, net dangtelį nuima, kad šis nesugadintų arbatos skonio. Galima buvo sudalyvauti dėl paties žaidimo, na įkiši tą gaubtą kur nors ar perdovanosi kam, kas naudoja, bet Palmyra pasirinko patį tiesiausią ir patį teisingiausią (jei šitoje situacijoje galima vartoti tokį žodį) sprendimą. Ji atvirai parašė anketoje, kad jokio gaubto nenaudoja ir visai nenori dovanos kur nukišti kandims ir dulkėms veisti, vietoj gaubto ji norėtų gauti servetėlę po arbatinuku (rožinę!), kad kasdien ją matytų ir nuolat džiaugtųsi.
Rimutė išsirinko pageidaujamos spalvos gan storą lino ir medvilnės derinį (Cotton Linen) servetėlei-padėkliukui, bet labai norėjo nuo savęs pridėti baltos spalvos papuošimus, tai baltas Sonora siūlas čia prisiderino ne tik storiu, bet ir puikia priežiūra, kas prie arbatos yra tikrai neprošal.

Palmyra išsitraukė Joaną, kuri paprastai jokių pageidavimų neturi, dar daugiau – nei išmatavimais, nei modelio nuotrauka nepalengvino dovanos kūrėjai gyvenimo. Palmyra ir iš šitos situacijos išsisuko su medalio vertu universaliu sprendimu ir numezgė… liemenę arbatinukui. O šalia pridėjo nuostabios arbatos rekomendaciją (o Joanai degustaciją).

„Pagerbiant geriausiąjį žiemos draugą (bei draugystės liudininką) šiltąją arbatą, norisi arbatinukui padovanoti patį madingiausią 2020-2021m. šaltojo sezono rūbą – MEGZTĄ LIEMENĘ.
Ši liemenė universali – jei arbatinukui „S“ dydis netiks, tuomet galima aprengti „S“ dydžio meškiuką, šuniuką, kačiuką, tinka ir sušalusioms rankoms kaip MUFTA…
***
Raudoni vilnoniai siūlai pasirinkti medicininiais bei maginiais sumetimais, kaip geriausiai išsaugantys „či“ energiją širdies meridiane (pagal Rytų mediciną), o taip pat vertinami įvairiose pasaulio tautose kaip apsauga nuo neigiamos maginės įtakos (blogos akies, kokių nors specialių maginių manipuliacijų ir t.t.).

Pagal Tibeto mediciną gerai nakčiai apsivilkti raudonas vilnones puskojines, o šaltu metu apskritai su jomis vaikščioti. Vakarų natūropatinėje medicinoje yra rekomendacijų žmonėms, sergantiems sąnarių ligomis bent jau gultis miegoti apsivyniojus raudonos vilnos mezginiais skaudančias vietas (kelius, riešus ir pan.).“     
                       

Joana išsitraukė Vilmą, kuri į anketos klausimą, kokios spalvos patinka, atsakė, jog šiuo metu tos, kurios yra Zauberball Crazy 2248 (Bandelė su cinamonu) kamuoliuke. Ir pridėjo aiškumui savo arbatinuko nuotrauką. Viskas būtų kaip ir labai informatyvu, nes anketoje, atsiųstoje elektroniniu paštu buvo spalvinė juostelė, kuri mano juodai baltame printeryje pavirto, taip, juodai balta. Aš parašiau apie tai Vilmai, abejodama, ar tikrai viskas čia bus aišku. „Ups..nepagalvojau. Nors, įtariu, kad dauguma dalyvių žino krautuvės siūlų ne tik vardus, bet ir asmens kodus :)“. Taišku, žino, tik Joanai tikras kojininis siūlas visai nepasirodė šiltam gaubtui tinkamas ir ji išsirinko artimiausio spalvyno estišką vilną. Jai pridėjo tekstūros ir apimties trilapių forma, linksmą susišiaušusį „kutą“ viršūnėje ir labai gražų spalvotą pamušalą.

Pas Vilmą namuose iki šiol tokio daikto nebuvo.

„- Kas čia?
– Arbatinio gaubtas.
– Nu nu…
Ir ką. Pirmiausia išbandžiau pati, prie darbo stalo. Vėliau prisijungė kolegė. Pasirodo, kad ir namų kine visai nieko. Tada įvyko išbandymas lauku ir sniegu. Pasiteisino. Ir,  galiausiai: „Nu gal ir nieko…“
Dėkoju mielai p. Joanai už nuostabų daiktą, kuris ne tik naudingas mūsų namuose, bet dar ir labai gražus, visas toks…  jei ne tas pamušalas, taip praverčiantis, kai kalba  eina apie virtuvę,  turbūt susigundyčiau vietoje kepurės panaudoti.“

Kaip matote nuotraukose, gaubto pamušalas tikrai ne visiems sutrukdė jį naudoti vietoj kepurės ;).

Vilma išsitraukė mane ir nepasirinko lengviausio kelio, tai yra, mano širdelėmis apdovanotų modelių Ravelry, o kaip visoms tokiuose mainuose turbūt, „norėjosi padaryti kažką tokio-kitokio.“ Brioche technika Vilmai turbūt yra kaip Gražvydei nukeltų akių, nors mezga abi viską ir visaip, tiesiog kažkas patampa labiau sava. Kaip Vilma pati sako, „būtent ši technika sugrąžino mane prie mezgimo, o jai tinkančių siūlų paieškos atvedė į MZ.“ Ir to jos atėjimo aš niekada nepamiršiu, nes pamačiusi, kokius raštus Vilma šia technika mezga ir dar be jokios schemos, tik iš mezginio nuotraukos, aš kaip išsižiojau, tai iki šiol nesusičiaupiu. Ši technika Vilmai tiko projektui, „nes mezginiai iš jos šilti ir reikalui esant išsitempia.“ „Kelios valandos spoksojimo į Sonatos arbatinuko nuotrauką, bandomasis „pramezgimas“, pasiskaičiavimai, keli vakarai ir štai: 

Naujas gaubtas, aišku, nepraleido progos pasirodyti ir mano namuose :).

Gaubtas, kaip matote dvispalvis, labai labai draugiškų nuolat naudojamam arbatinukui spalvų ir kvepia mišku. Su juo pas mane į namus iš karto atkeliavo kalėdinė nuotaika :).
Ir dar labai miela simbolinė detalė: „Megzdama gaubtą sėkmingai išbandžiau ir pritaikiau brioche ir dvigubo mezgimo derinimą, taip netikėtai sulipdydama į krūvą tai, ką jau mokėjau atėjusi į MZ su tuo, ko čia išmokau.

Aš ištraukiau Renatą, kuri taip pat jokio gaubto iki tol neturėjo, tai ir pageidavimų nelabai, kokio čia jai reiktų, žinojo. Gal tik spalvas, kurių aš labai stengiausia laikytis, kol… nepasnigo.
O pasnigo, nesunkiai tos baltos šviesos antrus metus belaukiantys atseks, paskutinį lapkričio savaitgalį, tuo laiku, kai jau visos dovanos kaip ir turėjo būti numegztos, nufotografuotos ir supakuotos, kad nuo pirmadienio pradėtų keliauti numatytais maršrutais. Aš pati labai nemėgstu tokio atidėliojimo, visą laiką perspėdinėju vaikus, kad nieko svarbaus neatsidėtų paskutinei dienai, nes nežinai, kas tą dieną gali dar atsitikti. Iš tiesų tai aš visą mėnesį galvojau, kas man atrodė daug svarbiau už atlikimą, nes numegsi gi tokį mažą daiktą viens du (jei paskutinę dieną nieko kito nenutinka ;)). Renata atsiuntė savo arbatinuko nuotrauką, jo snapelis yra labai mažas ir pačiame viršuje, o šone ilga atsikišusi rankena. Kaip ir racionaliausia būtų megzti gaubtą be jokių skylių, bet aš pati naudoju tokį, kurio nereikia prieš kiekvieną įsipylimą nuimti, turbūt ir tingėčiau… O ir pats arbatinukas mažas, rankena didelė, tai gaubtas nepriglus, kabos kaip maišas. Dalia su manimi ginčijosi, kad nenumaunamas prieš pylimą gaubtas neišvengiamai išsiteps arbata, kurios nė nesvajok išplauti, o prieš tokį argumentą ką čia ir pašokinėsi (tai dėl to Vilmai esu labai dėkinga už tokias prislepiančias spalvas ;)), Aš sugalvojau kompromisą – numegzti vieną gaubtą su skylėmis snapeliui ir rankenai, tokį kaip apatinuką, o antrą, didesnį, be jokių skylių ir po kuriuo tilptų visas arbatinis (su visom rankenom!), ant viršaus. Norės Renata, galės naudoti ar vieną, ar kitą, o šaltą žiemą ir abu sluoksnius kaip šąlančiam žmogui surengti ;).
Kad abu sluoksniai derėtų, aš sumaniau juos abu numegzti iš portugališkos vilnos, Renata tai šaliai neabejinga. Pirmas sluoksnis turėjo būti megztas tokiu vafliniu raštu kaip termorūbai iš plonesnės balsvos vilnos (Rosarios4 Pastor)su rudais intarpėliais. Tokia šio siūlo spalva yra tiesiai nuo avies, bet man pasirodė, kad bus ir gudrus būdas visus arbatos nutekėjimus užmaskuoti, kas ten žinos, iš kur koks rudas plėmelis atsirado… 😉 Antram sluoksniui buvau sugalvojusi imti to paties siūlo storesnę versiją (Serubecco) ir megzti gaubtą motušės Astrup technika kas eilutę keisdama baltą ir rudą vilnas. O tada pasnigo ir aš išėjau į mišką. O grįžus nieko nebemačiau, tik žalias egles sniego fone. Ir taip tamsiai rudą portugališką vilną pakeitė žalių atspalvių Noro Kureyon siūlas, ar tik ne tas pats, iš kurio Dalia mezgė gaubtą Gražvydei. Vieną eglutę padariau aukštesnę už kitas ir papuošiau karoliukais, nusikopijavusi idėją nuo vienos Daivos kepurės, kurią ji numezgė MZ iš pereinamų spalvų estiškos vilnos keksiukų. Žalios spalvos nebuvo Renatos favoritų sąraše, bet kažkaip buvau tikra, kad ji supras.

O atkeliavę pas Renatą į namus abu gaubtai rado savo vietas: vienas ant kavinuko, kitas – ant arbatinuko :).

Savo dovana aš uždariau didįjį, Renatos pradėtą, mainų ratą, bet dar liko vienas mažiukas – Gitana su Vaida ištraukė viena kitą. O smagiausia dalis, kad abi turi tokius pačius arbatinukus, tai ir modelį primatuoti buvo ant ko ;).
Gitana man dar prieš gerą savaitę su siaubu ėmė rašinėti, kad oi oi, jau terminas ant nosies, kaip ji čia spės. Nesupratau aš jos sielos šauksmo – savaitė gi liko tokiam mažam daiktui! – kol nepamačiau dovanos. Šitas užrišamas šildytuvas nunertas (!) kažkokia kosmine technika, naujiena, rūpėjusi išbandyti ir pačiai Gitanai, tai ir reikalingą laiką sunku buvo numatyti.

Tiek Gitanos, tiek Vaidos arbatinukų gaubtų nuotraukos ne tik ant tokių pačių arbatinukų, bet kelios ir prie tos pačios Vaidos eglutės ;). Vienas – atkeliavęs, kitas – iškeliavęs Gitanai. Dvigubas, labai šventiško vintažinio stiliaus ir su sausainiukais prie arbatos :).

Baigdama labai noriu padėkoti visoms, nepabijojusioms tokiais keistais laikais veltis į visokias ne pačias būtiniausias avantiūras :). O gal ir atvirkščiai, reikalingas, kaip Vilma, pasirinkusi visuotinių klausimų miglose laiku tą, kas mus palaiko ir suteikia gyvenimui stabilumą – tradicijas, rankų darbą, draugystę ir kūrybą. Labai džiaugiuosi, kad šis įrašas yra paskutinis ir kurį laiką pakabės dienoraščio pirmame puslapyje. Jei pasidarys liūdna vieniems, pasiilgsite vakarėlių, šventinio klegesio, gausaus vaišių stalo, draugų būrio, klubo susitikimų, kviečiam į kompaniją arbatos gerti :).

Item added to cart.
0 items - 0,00