Tradicinė eglutė MZ vyksta nevisai tradiciškai, be eglutės ir raudonšvarkio Kalėdų senelio. Daugeliui mezgėjų gruodis yra įtemptas ir labai darbingas laikas, kad atsipūs jie tik po švenčių pritardami Kostui Smoriginui: „Kalėdos, Kalėdos, patikėkit, pasibaigė bėdos, o dabar, kai užgeso šviesos, pailsėsim, broliai, pailsėsim, sesės, pailsėsim…„
Mūsų šventę vietoj kalėdinės eglutės puošia advento vainikas, ant kurio dar tik pirmą žvakę laikas degti. Visos kitos šventės sudedamos dalys vietoj – skaniausi pyragai, plačios šypsenos ir šiltos dovanos. Ir ta nepakartojama širdinga atmosfera, kuri džiugiai, šiltai ir šventiškai nuteikia visam ruošos ir darbų laikotarpiui.
Šių metų kalėdinių mainų tema – bepirštės pirštinės, kad dovana nebūtų grandiozinė, bet šildytų tiek rankas, tiek akis, tiek širdis. Ar daug mezgančių žmonių gauna megztas dovanas?;))
Susirinkę į šventinį vakarą laukėm visų mainų dalyvių,
mezgėm,
vaišinomės ir plepėjom.
Jolanta, ką tik baigusi sausainių dekoravimo kursus, apdalino visus savo išpuoštais skanėstais.
Užbėgdama įvykiams už akių pasakysiu, su mintim, nes kai kam būtų labai sunku išeiti po vakarėlio su nepaliesta dovana…;)
Visiems susirinkus, galėjom jau pradėti keistis dovanom. Iš tiesų, pirmieji mainai jau įvyko ryte, Agnei atbėgus palikti savo dovanos Rūtai. Labai jaudinosi, ar patiks, jau antrą kartą Rūtą išsitraukia, žavisi jos mezginiais ir taip norisi, kad apdovanota džiaugtųsi. Rūta kaip tik negalėjo sudalyvauti šventėje, nes tuo metu dirbo Taline, ir iš anksto jau buvo atbėgusi į MZ su savo paketuku… Agnei. Gumos iki vakaro netempdama perdaviau Agnei jos dovanėlę, ir ji pirmoji gavo savo dovaną. Nuotraukoje demonstruoja, kaip tinka. Su jom ir išbėgo toliau darbų dirbti. Dar šnektelėjom, koks geras dalykas yra mainai ir kaip mums abiems (neabejoju, ne tik mums) per kiekvienus mainus pasiseka, kad gaunam daiktus, kurių pačios nemegztume, bet labai džiaugiamės nešiodamos. Juk ką pats megztum, tą ir nusimegsi, o čia yra tikra dovana – kito žmogaus pagalvojimas ir prisilietimas.
Vakare teko išpakuoti Rūtos dovanėlę, kad visi galėtume pasigrožėti Agnės pirštinėmis,
Rūtos atsiprašom labai už tokį įsibrovimą į asmeninę erdvę,
bet nepamačius šios poros bendras džiaugsmas būtų nepilnas…
Pirmajam mažajam ratui prasidėjus ir užsidarius, naują vakarinį raundą nesant savanorių ir skubančių pradedu aš pati.
Turbūt ne pirmą kartą gyvenime man taip nutinka, kad įvykiai, turėję nuosekliai eiti vienas po kito, susikeičia laike vietomis, bet pirmą kartą taip ryškiai tą pastebėjau. Pradėjau megzti šias bepirštes pirštines su šermukšniais neturėdama jokio konkretaus tikslo, tik rašto grožio paviliota. Pradėjau seniai, net gėda sakyti metus. Šių metų pradžioje kažkas niuktelėjo (stiprokai!) man į šoną jas pabaigti. Kažkas dar nežinomas ir neapčiuopiamas. Pabaigiau ir padėjau į skrynią, nei nešioti jas ruošiausi, nei kam konkrečiam dovanoti. Vasaros pabaiga buvo tokia dosni šermukšnių, jau kiek metų veltui svajojau apie rudeniško aitrumo pilną uogienės stiklainiuką. Šį rudenį stiklainiukai prisipildė. Iki mainų dar pora mėnesių!
Burtų traukimo dieną išsitraukiu Laimą ir suprantu, kad aš jau viską turiu, galiu keistis nors šiandien. Mano mamos mezginiams nešioti skirtas maišelis su šermukšniais uždėjo raudoną tašką ant i:).
Laima išsitraukė Rasą ir vien pamačiusios pakuotę, nusprendėm, kad ji ir viena be pirštinių yra puikiausia dovana.
Rasa vietoj pirštinės į ją ranką įkišo
ir išsitraukė
nepaprasto gražumo pirštinaites-riešines su elniais.
Užsimovė ant rankų ir atrodo, jos čia buvo visą laiką, neatskiriamos nei nuo žmogaus, nei jo drabužių…
Rasa išsitraukė Aušrą
ir galvodama apie jos mezginius ir ją pačią derino modelį bei spalvas.
Ir kaip visos jaudinosi, ar tiko. Manau, ši nuotrauka – nedviprasmiškas atsakymas:).
Aušra išsitraukė Dalią ir ką jai megs, turbūt nusprendė tą pačią dieną, nes nužiūrėjusi Dalios striukę, prisiminusi jos mezginius, išsirinko spalvas.
Tik buvo atkeliavusi nauja siunta iš Schoppel-wolle ir mezgėjom entiuziastingai revizuojant dėžės turinį, aš garsiai puoliau slėpti poros trūkstamų kamuoliukų Dalios megztiniui. Aušra iš tos pačios pakuotės dar porą išsitraukė…
Dailiai supakuota dėžutė su eglute
dar akimirką slepia Aušros darbą.
Prie spalvoto merino priderinta tokio pat blizgumo latviška vilna idealiai tiko tiek raštavimui, tiek prie mezgamo megztuko, tiek prie paltuko. Su pastaruoju komplektu Dalia ir pasirodė kitą dieną MZ. Man nusistebėjus, ar nešalta dabar su bepirštėm vaikščioti, ji tik nužvelgė savo rankas ir paaiškino man, kad lauke dabar labai šilta;).
Dalia išsitraukė Rimutę ir aš buvau liudininkė dalies dvejonių ir svarstymų.
Pirminė idėja – mylimos dizainerės modelis iš plonos estiškos vilnos – nugalėjo.
Spalva priderinta prie praeitų mainų dovanos – taip gerai pritikusios Jurgitos megztos beretės.
Rimutė išsitraukė Jurgitą.
Spalvas, manau, rinkti sunku nebuvo,
nes Jurgitos meilė žaliai spalvai niekam nėra paslaptis.
Jurgitai užsimovus pirštines, visos pagaliau atkreipė dėmesį, kaip mes tinkamai apsirengusios dovanoms priimti;).
Jurgita ištraukė Jolantą ir taip pat pasirinko šermukšnių temą (gal ir nevisai teisinga sakyti „taip pat”, nes ji pasirinko temą, o mane ta pati tema pasirinko).
Išsprendė su jai būdinga meile minimalizmui ir skoniu – suderino rudeniškas margas spalvas su sodriu vienspalviu uogų oranžu.
O prie uogų spalvų pirštinių
nuvėlė sagę lapą.
Jolanta, apdovanojusi, mus visas sausainiais, jau ramiai galėjo išsitraukti savo dovaną Gitanai – visą padėklą keksiukų.
Kad ir dekoruotų kaip dailiausios skulptūrėlės, valgomų!
O skanėstų viduryje įsitaisęs pats didžiausias keksiukas.
Šis – megztas.
Taip pat žalių, Gitanos mėgstamų spalvų.
Taip pat pritikusių prie jos megztinio:).
Mes gėrimės meniškais saldumynais ir darom kulinarinę pauzę, jei kam kiltų noras bėgti į virtuvę.
Tęsinys rytoj:)