Preitą ketvirtadienį MZ atšventėme kalėdinio laikotarpio pradžią keisdamosis savo rankų darbo (megztomis ar nertomis, aišku 😉 ) dovanomis. Tradicija jau tapusi šventė vyksta pas mus beveik tiek pat metų, kiek gyvuoja MZ ir dar prieš kelerius metus tai tikrai buvo viena anksčiausių kalėdinių eglučių mieste. Dabar visi nori švęsti anksčiau ir greičiau, todėl jau įsiliejame į bendrą šventinį sūkurį. Bet tokia ankstyva data ne dėl bandymo paskubinti Kalėdas, mes neskubame 😉 , mezgėjai gerai žino laiko vertę. Pirmas gruodžio ketvirtadienis pasirinktas ne atsitiktinai – visi žinom, koks užimtas yra gruodis, o mezgantiems žmonėms jis intensyvus keliagubai, nes jokia čia paslaptis – ne vieno lauks po eglute megztos dovanos ir dar vienas įpareigojantis rankdarbis prieš pat Kalėdas vargu ar ką pradžiugintų.
Todėl MZ eglutė yra ne kulminacija, o įžanga į šventinį laikotarpį. Dovanas ruošiame iš anksto ir apsidovanojusios viena kitą gruodžio pradžioje tarsi pakreipiame paskutinio mėnesio tėkmę truputį kita vaga. Labiau šventės nei įtemptos ruošos, nes po eglute (ar virtuvėje, kaip šiemet 😉 ) jau mūsų gauta galbūt pirmoji labai speciali dovana, primenanti, kad ne tik tu galvoji apie kitus ilgai ir kruopščiai megzdamas akutę po akutės, kad kažkas jau pagalvojo apie tave ir paruošė tai, ką labai dažnai mezgantys žmonės dovanoja, bet išskirtinai retai gauna – megztas dovanas.
Kiekvienų metų mainai turi savo temą ir šiemet tema yra virtuvinė – pašluostukai, indų plovimo skepetaitės, virtuviniai rankšluostukai ar puodkėlės. Tema labai populiari pasaulyje ir gana neįprasta mums – rodos, ir taip laiko maža, tai kam megzti tai, ką lengvai ir pigiai gali nusipirkti. Galvojant apie tai, man labiausiai norėjosi pabrėžti tvarumą ir turėti kuo mažiau vienkartinių daiktų buityje, bet prisipažinsiu, plauti indus ar net juos šluostyti su rankų darbo šluoste man pačiai yra oho-ho koks iššūkis, kurį tikiuosi įveikti :)) . Mezgant ir renkant raštus, atėjo į galvą ir kita mintis. Visi naudojam popierines servetėles – tai greita, pigu, švaru ir paprasta. Bet atėjęs į prabangų restoraną randi linines servetėles, kurios yra brangios, nepatogios ir jas prižiūrėti yra vargo bei veiklos, bet kokia tai yra prašmatna! Bandau taip žiūrėti ir į rankomis megztas šluostes – galiu ir savo virtuvėje turėti tokius mielus ir džiuginančius daiktus net pačioms paprasčiausioms buitinėms reikmėms, ne tik patogiai ir taršiai vienkartinius.
Ketvirtadienis yra klubo diena, todėl renkamės į šventę su mezginiais. Gal tik vaišių stalas ne dažnai būna toks gausus 😉 . Bet dėl šventės jokie mezgimo reikalai nesustoja: pasidžiaugiame nauja Joanas skarute iš taip jai tinkančių Schoppel-wolle Edition 3.0 raudonų atspalvių (2361) – sveika atvykusi į „Sophie scarf” klubą 🙂 , nufotografuojame baigtą Guntos kojinių porą iš gražiosios Opal Schafpate serijos (9415) ir net pirmą kojinę iš naujai atvykusios Grundl Semila serijos, Rimutė demonstruoja savo pirmą porą kojinių nukeltų akių raštais (man tai į akis krito ir labai gražus intarpas trumpų eilių kulnui praplatinti).
Šiais metais mums pasisekė turėti net du fotografus, fiksuojančius visas šventines akimirkas – Rūtą ir Karolį, už ką jiems pats širdingiausias AČIŪ! Nuotraukų autorius lengvai atskirsite ne tik iš kolorito, bet ir iš rakurso – Rūta greitai surado tinkamą „pjedestalą” ant kopėtėlių ir gąsdindama mus savo meistrišku balansavimu fiksavo viską plačiai ir iš aukštai. Mes su Dalia, kai nesikeitėm dovanėlėm, laikėm frontą prie kasos 🙂 .
MZ eglutė visada prasideda nuo… tikros eglutės, tai yra, nuo jos puošimo. Kiekvienais metais Kristina nuneria mums tokią pat ir vis kitokią girliandą su pačiais spalvingiausiais saldainiukais ir jau nebeįsivaizduoju mūsų eglutės be jos. Kiekvienais metais jūsų auksinių rankų dėka mūsų kalėdinių puošmenų skyrelis pasipildo vis naujais ir labai išskirtiniais žaisliukais, kasmet jie keičiasi priklausomai nuo eglutės dydžio, stiliaus ar spalvinės temos, bet saldainiukų girlianda yra tokia pat neatsiejama MZ šventės dalis kaip Kūčių stalas, kalėdiniai patiekalai ar kalėdų senelio lauknešėliai kiekvienuose namuose. Kristina šiemet negalėjo pati dalyvauti šventėje, bet pasirūpino, kad šventė būtų MZ – ir perdavė nunertą girliandą per Audronę 🙂 – AČIŪ!!!
Mes su Audrone sukome apie eglutę ratus, kol ji įgavo savo tradicinę išvaizdą, traukiančią visų užėjusių žvilgisnius. Po šventės eglutė, tikėkimės, nukeliaus į MZ alėją (taip Neringa juokais vadina grupelę prigijusių jos kaime šventėms pasibaigus mūsų medelių), o saldainiukų girlianda bus sukarpyta ir išdalinta mažiesiems smaližiams – mamos ar tėčiai išeis iš MZ sausį su siūlų kamuoliukais, o vaikai – su žvilgančiomis praėjusių švenčių akimirkomis…
Eglutė papuošta, tai galima ramiai vaišintis ir laukti iš darbų atkeliaujančių visų šventės dalyvių,
ir besikeičiančių dovanomis, ir tiesiog atėjusių kompanijoje pamegzti ar pasidžiaugti šventine nuotaika.
O kai ateina laikas pradėti, kas pradeda? Anksčiau tai buvo drąsiausias žmogus (pirštais nerodysim), dabar jau sako „kaip visada”, tai reiškia, aš 😉 .
Aš išsitraukiau Vaidą, o ji savo anketoje parašė, jog neseniai įsigijo treilerį ir labai džiaugtųsi bet kokiais daiktais jo virtuvei, pageidautina linksmų spalvų – geltonų, žalių… Juokas yra tai, jog būtent tų spalvų dovaną tuoj gausiu, o Vaidai megzti aš pradėjau nuo įsivaizdavimo, ko mini erdvėje galėtų prireikti. Aišku, pagunda buvo ir puodkėles įtaisyti, juolab kad su mama turim firminį jų modelį, bet aš nusprendžiau nerti į dar neištirtą man teritoriją – megztų pašluostukų. Su tokiais ir indus išplausi, ir stalą pavalysi, ant jų ir kelis šlapius puodelius padėsi. Pradėjau nuo pageidaujamos geltonos, o paskui jau mane užnešė į ledų kioskelio fantazijas (labai jos gerai su vasara ir kelionėmis treileriu susisiejo 😉 ) ir prie geltonos atsidūrė panašios vaisinės spalvos – oranžinė, persikinė (tada dar nežinojau, kad pastaroji taps kitų metų spalva pagal Pantone 😉 ). Šalia pridėjau universalaus ekologiško muilo gabaliuką (tiks ir rankoms, ir indams su kriaukle, ir drabužiams paskalbti su tomis pašluostėmis kartu), kad būtų saugu gamtoje vartoti, bet svarbiausias dalykas, kuris man labai rūpėjo, juokinga, bet tai buvo pakuotė. Labai norėjau tokio kiauro krepšelio, su kuriuo tiesiai į kelionę gali pasiimti visus virtuvinius rakandus ir sudėti juos prie mini kriauklytės namelyje ant ratų 🙂 .
Mezgiau iš ekologiškos medvilnės labai paprastais, bet mano mylimais tekstūriniais raštais (vaflis buvo pirmas, myliu jį absoliučiai visais pavidalais 😉 ).
Pademonstravusi krepšelio turinį (čia yra viena iš sudedamųjų šventės dalių, nes kito dovanos džiugina ne mažiau nei savos 😉 ), Vaida išsitraukė savo dėžutę, kuri buvo skirta Guntai.
Savo anketoje Gunta parašė, jog nenori jokių geltonų, žalių ir raudonų spalvų, tai Vaida labai juokėsi, kad nusprendė visas tas spalvas surinkti į dovanai skirtą dėžutę 😉 . O jau jos turinys buvo labai subtilus baltų ir melsvų rankšluostėlių rinkinys – Guntos spalvų 🙂 .
Pati Gunta išsitraukė Joaną ir tik dabar rašydama supratau, kokius linksmus pokštus mums gyvenimas krečia. Čia Joana ne taip seniai pastebėjo, kad mezgimo zonoje mezgimas tuoj bus n-toje eilėje po visų kitų siūlus naudojančių technikų – audimo, pynimo, įvairiausių nėrimo būdų. Gunta pasistengė jos nuomonės jokiu būdu nekeisti ir rankšluostuką Joanai… nuaudė 🙂 . O prie jo nunėrė dar priderintus padėkliukus.
Joanos išraiškos atidarius dovaną neįkainojamos!
O pati Joana jau antrus metus iš eilės ištraukia… mane ir tai jau trečias mūsų kelių susikirtimas MZ eglutėje. Joana galvoja, kad tai ženklas ir man jis labai patinka 🙂 .
Gavau labai išskirtinius pašluostukus – abu jie yra grynai firminio Joanos stiliaus. Vienas yra jos gražiųjų modulinių kvadratėlių, iš kurių ne vienas nuostabus jos megztinis sukonstruotas, o antrasis primena man pledukus jos mažyliams, juos Joana lygiai taip pat tekstūriniais raštais iš vidaus į išorę mezga. Buvau pasiryžusi užsimerkti ir pradėti naudoti bet kokio gražumo dovaną, kokią tik gausiu, nes turbūt liūdnesnio likimo mezginiui nei gulėti nenaudojamam nėra, bet kartu labai džiaugiuosi, kad turiu įprotį visad dovanas, gautas iki švenčių, dėti po eglute (kadangi jos dar neturiu, tai dedu ten, kur ji bus) ir galiu atidėti tą baisią man pradžią bent kelioms savaitėms 😉 . Dovanėlė buvo supakuota į Joanos pasiūtą maišelį iš taip pat labai išskirtinės medžiagos, kurią Joana laikė sava, mat joje ganosi jos mylimiausi gyvuliukai – karvytės 🙂 . Prie tokių ypatingų dovanų dar buvo pridėtas stiklainiukas medaus ir aš jaučiu, kad mano šventės jau visai čia pat, už durų 🙂 . AČIŪ!
Joana uždarė pirmąjį mainų ratą ir mes ieškosime antro drąsaus žmogaus kitam pradėti – tęsinys rytoj 🙂 .
