Balta magija

Išėjau į kiemą
pažiūrėti sniego,
žiūriu: visas sodas
kaip vaikelis miega.

Aš stovėjau
ir žiūrėjau,
ir išbudint
nenorėjau.

J.Mekas. Ištrauka iš eilėraščio rinkinyje „Einu aš vienas” . Pirma dalis: LIETUVA

Virginijos Sankalienės megztos ir fotografuotos kojinės. Siūlai – Opal uni 4-ply 9934, 5187, 2620.

Amžina žaluma

Žiemos nuotaikai kurti dažniausiai įkvėpimo semiamės iš jos pačios spalvų ir raštų. Kokia spalva garantuotai išlikusi tarp viso milijono sniego atspalvių ir juodai pilkos monochromijos, aišku – žalia. Amžinai žaliuojantys augalai perima kaip estafetės fakelą ir išsaugo gyvos augmenijos žalumą kaip nenutrūkstančio gamtos rato garantą ir pažadą, kad gyvybė niekur neišnyko, kad sniegas ištirps ir ji vėl karaliaus aplinkui 🙂 .

Suderinę žalią su sniego baltumu ar žemės bei medžių juosva pilkuma mes greičiausiai perkeliame žieminio peizažo spalvas į savo mezginius. Tapęs vilnoniu tas šaltas vaizdelis virsta jaukumo įsikūnijimu, žiemos ornamentai – pasakiško grožio dėlionėmis. Ne veltui šiandien ši žiemos pasaka sekama kojinėse – jos yra nedidelė, bet esminė garderobo (ypač šaltojo meto!) dalis. Dėl tos pačios priežasties ir dovana yra numeris vienas 🙂 .

Didžioji dalis vaisių žiemos nesulaukia, likę – reta graži išimtis. Kankorėžiai – vieni tų išimčių. Išskirtinai dekoratyvūs, jie netrunka įsitaisyti žiemos puokštėse, virsti eglutės papuošimais, tapti barzdotais nykštukais vaikų rankose ar sudėlioti išraiškingus ornamentus mezginyje. Aušros kojinėse jie kaip gyvi – ripsinė nukeltų akių raštų versija tam stipriai pasitarnauja. Tiesa, baltą pakeitė šviesi melsva, bet gi čia tik sniegas ankstų rytą 😉 .

Eglė savo santūrias tamsiai pilkas (kokio gražaus nelygaus atspalvio – net fonas kaip iš gamtos 😉 ) papuošė žaliuojančiomis eglutėmis. Šios pabandė papokštauti su patyrusia mezgėja ir nenorėjo būti išmegztos tvarkingu žakardu – suspaudė savo ratą aule, kad kojos neįkiši. Bet meistras ne pirštu penimas – Eglė užsisipyrėles išsiuvinėjo, tuo suteikdama dar daugiau raiškumo ir reljefo, atliepiančio žalioms ripso juostelėms.

Dar kelios poros Eglės žaliai baltų kojininių derinių nuostabiose nuotraukose. Labai vasarinėse, nes žalia ir balta – vasaros sekretas, sniegą truputį nupūtus.

Rudenios žalia gali patamsėti, bet ji visada bus su mumis.

Aušros Grigelionienės megztos kojinės iš Opal 9932 ir 9933. Kojinės su eglutėmis, vaikiškos kojinytės ir pėdutės megztos Eglės Lašinskienės. Kojinės su eglutėmis megztos iš Opal uni 5191, siuvinėtos – Isager Alpaca 2 56. Žalios kojinytės megztos iš Opal uni 4-fach 1990. Pėdutės megztos iš Opal uni 4-fach 1990, 3081, 5184. Nuotraukos autorių.

Megzta eglutė. II dalis

Antrą ratą pradeda Dalia, nes skuba į koncertą (akivaizdžiai ne taip skuba ir ne tokia drąsi, kad pradėtų pirma 😉 ). Ji išsitraukė Jolantą ir labai norėjo jai numegzti rožes, svarstė raudonas sniege ar sniego rožes tamsesniame fone…

Sniegas, kaip matote, nugalėjo 🙂 . Prie kojinių dar buvo ir nuo praeito sezono užsilikusių grybukų, juos Jolanta pademonstravo vėliau 🙂 ,

Ji pati išsitraukė Aušrą ir aš buvau liudininkė, kad pora su šerkšno padabintomis gėlytėmis (atsitiktinis sutapimas? ) tikrai yra ne pirmoji pora, kurią ji mezgė Aušrai. Ir tas netiko, ir kitas nedžiugino, kol pagaliau Jolanta rado tinkamiausią versiją. Tuo pačiu ir kalėdinių dovanų ateinančioms šventėms maišą pagausino 😉 . Labai būtų smagu pamatyti ir tas kitas poras (Jolanta, ku-kū!), nes tai tikrai yra ne pirmoji mūsų mainų proga sukurta kolekcija 😉 .

Aušra mėgsta vilnones kojines iki kelių, tokių jai ir gilią žiemą užtenka, bet pageidavimų lapelyje savo norą išreiškė kukliau; „bent virš čiurnos”. Jolanta pasistengė aulo nesutrumpinti.

Prie žydinčių kojinių ir džiovintos gėlytės iš Jolantos sodo – Aušra uosto 🙂 .

Pati Aušra ištraukė kitą Jolantą ir nepatyrė jokių kančių nei rinkdamasi modelį, nei ypač spalvą. Jolantą mes visos pažįstam kaip kultūringų ir subtilių spalvų gerbėją, tai Aušra greitai jai išrinkto smėlio spalvos kamuoliuką ypatingai gražioms pievos žolynų kojinėms.

Jolanta išsitraukė trečią pagal eilę Jurgitą ir labai apsidžiaugė, kad tiks iš anksto, dar žmogaus nežinant, sumanytas modelis. Jolanta patenkinta traukimo dieną susilankstė lapelį ir nuėjo tiesiai prie vienspalvės Regia lentynos nužiūrėtų siūlų. Dailiai subtiliai porai – kaip ir visi jos mezginiai. Jurgita šypsosi – nežinančio žmogaus, kad žalsva spalva yra jos, klube nerasi 😉 .

Pati Jurgita išsitraukė Audronę ir kadangi pačiu dovanos teikimo momentu mums teko su Jurgiu greitai keisti fotoaparate kortelę, aš negirdėjau nei istorijos, nei palinkėjimų. Tik pamačiau pačias nuotraukas, pagalvojau, kad labai Audronės spalvos, bet dėl visa ko perklausiau Jurgitos, kokią idėją ji turėjo. „Galvojau apie Audronę ir dėliojau jos spalvas”. Tai jei istorija tokia nuskaitoma ir be papildomo komentaro, dedam riebų pliusą pataikymui 🙂 .

Audronė išsitraukė Gražvydę ir numezgė jai gaivią ir vasara kvepiančią porą, kurios spalvynas taip ir vadinasi – „Vakarėlis sode”. Kad vasara atrodytų kalėdiškai, pora supakuota į labai saldaininį maišelį 🙂 .

Tokiam margam siūlui jokio ypatingo rašto nereikia, bet megzti taip jau paprastai tradiciškai patyrusioms mezgėjoms yra sunkiai įveikiama užduotis, todėl Audronė nors kulną kitonišką (praplatintą) pridėjo – jo pridėjimai taip pat susidėlioja į kalėdinį eglutės ornamentą 🙂 .

Gražvydė taip pat gauna prizą už kalėdinę kolekciją, visą ją pamatysite rytoj, bet ir šį vakarą – net dvi poras. Ji išsitraukė Rimutę, kuri buvo išvykusi, tai mes be šeimininkės išsipakavom (tai yra privertėm išpakuoti ir pademonstruoti krepšelio turinį pačią Gražvydę) ir pasigrožėjom būsimomis jos kojinėmis – aišku, firminiu Gražvydės nukeltų akių raštu.

Bet tai dar ne viskas! Gražvydė paruošė dar vieną dovaną žmogui, nemokančiam (?) megzti kojinių ir todėl nedalyvaujančiam kalėdiniuose mainuose – Irenai. Ši buvo taip maloniai nustebinta, kad iškart prisižadėjo mokytis (nors jei grįžus namo apsigalvojo, bent jau aš tikrai jos nekaltinčiau, kokia tam motyvacija su nauja dailia pora rankose (ar ant kojų 🙂 ?). Ir aišku, antra pora taip pat nukeltų akių raštų :).

Toliau prasidėjo „judanti” dalis, tai yra, su nesamais arba išnykstančiais arba/ir atsirandančiais dalyviais. Rūta pačiu laiku atbėgo iš dukters būrelio, kad galėčiau jai perskaityti Rimutės paliktą laiškelį ir perduoti dovanėlę.

Rimutės procesas pro mano akis ir ausis šį kartą praslydo, bet visos labai juokėsi, prisiminusios jos dejones ir skundus (kaip niekas neišeina, ji nieko nemoka ir pan.), kai Rūta išpakavo super dailiais ir sudėtingas kojines entrelac technika labai šiltų ir nuotaikingų spalvų.

Atbėgusi Rūta ne tik tą minutę gavo naują porą, bet ir apsisukusi įteikė dovanėlę Guntai –

labai puošniai kalėdine žvaigžde dekoruotoje dėžutėje slėpėsi panašių atspalvių labai kalėdinės kojinės :).

O kai jau Gunta dovanėlę išpakavo, pasigrožėjo ir pasidžiaugė bei susiruošė dovanoti savąją, apsižiūrėjo, kad žmogus, kurį ji išsitraukė – Dalia – ėmė ir išnyko. Ji ramiai įteikė savo dovaną ir nusprendusi, kad pagrindinė jos misija done, iškeliavo į koncertą. Gerai, kad viskas vyko greitai, kad egzistuoja mobilūs telefonai ir Dalia nespėjo toli nueiti (nors telefonu ji sakė visai priešingai). Todėl jei nuotraukose visi nusirengę, o Dalia ir su paltu bei kepure, tai tikrai ne todėl, kad ji labai mūsų šventėje būtų labai sušalusi, o todėl kad atėjo į ją antrą kartą. Gunta jau buvo pasirengusi ir laukė Dalios prie pat durų 🙂 . Tai pati galėjo įteikti juvelyriškai dailią raštuotą porą (Gunta kitaip megzti ir nemoka) su daug saldainių šventinėje dėžutėje.

Pasigrožėjusi dovanėle Dalia antrą kartą išskubėjo į koncertą, o mes sustojom tradicinei nuotraukai su savo dovanomis. Visoms tilpti į vieną nuotrauką nebuvo užduotis iš lengvųjų, bet ir mūsų fotografai buvo ne pėsti 😉 . Kam batus buvo sunku nusiauti, pozavo prisidėdamos, o Joana iš pradžių atsisakė autis savo „pagrabines” kojines, nes bijojo jas supurvinti. Mes įkalbėjom, kad spės išsiplauti, nesiruošia gi ji dabar taip imti ir mirti. „Bet bus pranešiotos”, spyriojosi Joana, bet audamasi. O apsiavus ir pasidžiaugus vaizdeliu, nusprendė, kad dar tokias gražias ir iki grabo panešios 😉 .

Kristina nedalyvavo mainuose, teisindamasi, kad visą laiką skyrė girliandos gamybai ir kitom dovanom laiko jau nebeturėjusi. Tai kažkaip labai neteisingai gavosi – MZ dovaną gavo, o Kristina – ne :(. Kojinių, kiek aš žinau, ji nenešioja, bet pirštines taip, rankas skauda taip pat, tai ji gavo dovanų vilnones pirštuotas pirštines.

Dovanėlės priešistorė – jau nemažai metų atšalus orams Kristina mane nuolat erzina ateidama į MZ su pirštinėmis iš „Maximos”. Ne šiaip ateina, o demonstratyviai man pamojuoja pasisveikindama ir atsisveikindama, jau būdama prie durų, per saugų atstumą, suprantama. Tai kaip ir „nusipirkau” ramybę, bent jau tam vakarui, nes nesu tikra, kad kitą ketvirtadienį man vėl nemos akrilinėm snaigėm nuo durų 😉 .

Vakaro tęsinys buvo toks, kaip per visas klubo šventes – plepant, mezgant ir vaišinantis. Ir džiaugiantis dovanomis, dėmesiu ir šilta bendryste, už kurią ypatingas visiems vakaro dalyviams AČIŪ!

Mes jau šiltai apsiavusios ir pasiruošusios labai intensyviam ateinančių švenčių periodui. O kad ir jūs bent virtualiai prie to rato, leidžiančio per rankas visas dovanas, prisijungtumėte – rytoj pamatysite visas kojinių poras iš arti 🙂 .

Megzta eglutė. I dalis

Gruodžio 1 dieną MZ įvyko, spėju, pirmoji kalėdinė eglutė mieste ir pagaliau paruoštas taip visų laukiamas reportažas, kad tie, kas dalyvavo, prisimintų ir nusišypsotų, o kas nedalyvavo, pasijustų mūsų rato dalimi ir gal susigundytų kitais metais 😉 .

Eglutė šiemet pas mus išskirtinai gausi – tiek dalyvių skaičiumi (patiko mainų tema? 😉 ), tiek fotografų. Pastarųjų turėjome net du, todėl nepabėgo nuo viską sekančių objektyvų nei viena akimirka ir nei vienas rakursas 🙂 . Fotografas paprastai būna tas žmogus, kuris į kadrą nepatenka, jo vieta – kitoje objektyvo pusėje, bet kadangi šventę fotografavo abu, tai turime ir juos užfiksuotus – Rūta ir Jurgi, širdingiausias jums abiems AČIŪ!

Gruodžio 1 dieną MZ tradiciškai pasipuošia advento vainiku su kalėdiniais bumbulais vietoj žvakių, kurios, gaisrininkų manymu, nelabai tinka prie siūlų 😉 . Bet kadangi tą pačią dieną buvo ir mūsų šventė, tai su vainiku atkeliavo ir kalėdinė eglutė, nes be jos šventė būtų ne šventė.

Esmė yra ne pačioje eglutėje, o nuostabiojoje Kristinos saldainiukų girliandoje, kurią ji kiekvienais metais nuneria ir puošia mūsų siūlų karalystę. MZ eglutės nebūtų be Kristinos girliandos, o jai reikia eglutės 🙂 .

Kristina paruošė šiemet ryškių įvairių spalvų juostelę su prikabintais spalvotais saldainiukais – mes abi daug ratų apie eglę apsisukom, kol ji visa suspindo saldžia girlianda. Pridėjom dar tradicinę nuo pat pirmos MZ eglutės išlikusią megztą žvaigždę viršūnėje ir nedidelę sidabrinių spurgelių girliandėlę saldainiukams į kompaniją ir… tam kartui jokių kitų žaisliukų nebetrūko.

Kompanija tą vakarą rinkosi su šypsenomis, vaišėmis ir, aišku, su virbalais – čia gi mezgėjų eglutė 🙂 .

Kai jau tikroji eglutė su saldainiukais atsistojo į savo vietą parduotuvės viduryje, buvo galima pradėti ir keistis dovanomis. Priminsiu visiems, jog kasmet mes keičiamės savo megztomis dovanomis, kad mezgantys žmonės ne tik kitus džiugintų savo rankų darbais, bet ir patys tokius gautų. Kasmet sugalvojam naują temą, šiais metais pirmą kartą pasikartojom kojines, nes jos buvo taip seniai, kad tikrai turėjo jau susinešioti, o kokia žiema ir šventės be šiltų megztų kojinių???

Mainus pradeda drąsiausia ir, paaiškėjo, kad šiemet tai vėl esu aš 😉 . Aš išsitraukiau Vilmą – ne pirmą kartą 🙂 – ir visai nesikankinau svarstydama, ką megzti. Mano kojinės paprastai yra super margos, nesimetriškos ir neretai ekstravagantiškos, bet žinau Vilmą kaip viso to priešingybės mylėtoją, todėl pasirinkau vienspalvį pilkai rusvą siūlą ir dailų kiauraraštį – patys matot, kad bent jau prie jos garderobo tai pataikiau 😉 .

Vilma šiais metais susilaukė dar vienos anūkės, pirmos tiesioginės moteriškos linijos atžalėlės, tai sugalvojau panašiu raštu numegzti ir kojinytes pačiai jauniausiai jos šeimos narei, kad abi su močiute būtų susiderinusios. Siūlą pasirinkau iš tos pačios lentynos, tik šviesesnio pilkšvo atspalvio kūdikėliui. Jei su spalvomis man reikalai susiklostė greitai, tai su vaikiškų kojinyčių išmatavimais – tikrai ne taip sėkmingai. Bandžiau aplinkiniu keliu išsiaiškinti, kokio dydžio reikia pusės metų vaikui – paklausiau Vilmos draugės Aušros, kurios anūkė jau didesnė, bet ne tiek, kad viskas pasimirštų. Aušra man greitai atrašė: „Vilma Jonės kojinių akis skaičiuoja, tuoj tiksliau pasakysiu”. Tai, kad informaciją gavau iš pirmų lūpų, situacijos neišgelbėjo, aišku, numezgiau gerokai per dideles, nes aš tai jau tikrai esu pamiršusi, kokios mažos tų kūdikėlių pėdutės būna. Pasiguodžiau tik Aušros priedu, kad ji mezga didesnes, vis tiek dar vaikas nevaikšto. Spėju, su manosiomis, jau ir vaikščios, ir bėgios… Na, didesnės – tai ne per mažos 😉 .

Apsikabinimai yra privaloma šventės dalis, tai nuotraukos demonstruoja, kokius mes viražus dėl to per ilgiausią stalą sugebėjom atlikti 😉 ,

Estafetę perima apdovanotoji, tai yra, Vilma, ir iš nuotraukos panašu, kad pasakoja istoriją nuo pačios pradžios, nes rodo į Aušrą, kuri jai burtą ištraukė. O ištraukė ji Jurgitą, kuri ne taip seniai įsijungė į mūsų būrį ir Vilmai teko sukti galvą renkant modelį ir stilių, sufleris tebuvo tik Jurgitos žodžiai, kad mėgsta daiktus santūrius ir elegantiškus. Vilma, aišku, išsirinko vienspalvį siūlą ir dailų tekstūrinį raštą – Jurgita pakuoja ir džiaugiasi 🙂 .

Ji pati išsitraukė Virginiją ir labai stengėsi ją žavinčiai mezgėjai sukurti kuo dailesnę porą. Vėl – vienspalviai siūlai (Virginijos plaukų spalvos!) ir dailus vafliukų raštas. Viskas pradžioje buvo supakuota į šventišką ir puošnią dėžutę, o iškeliavo iš MZ ant Virginijos kojų 🙂 .

Visos dovanotos kojinės yra tuoj pat išpakuojamos ir persiunčiamos ratu – visoms mezgėjoms pasmalsauti, pasidžiaugti ir pasigrožėti. Čia taip pat jau tradicija 🙂 .

Virginija ištraukė kitą Jurgitą, kuri taip pat išsidavė truputį atsivalgiusi margų siūlų, bet Virginija nebūtų Virginija, jei taip imtų ir megztų tiesiog vienspalves. Taip, siūlus ji parinko vienspalvius, bet daug ir ryškių ir viską sudėjo į savo firminius žakardinius raštus. Jurgita buvo parašiusi, kad turi aukštą keltį, o žakardas, kaip žinia, nėra elastingas, tai jei Virginijai nebuvo rūpesčio dėl raštų, ji numegztą porą nešė draugėms matuoti, norėjo būti tikra, kad Jurgitai tiks 😉 . Tiko Jurgita instagrame pademonstravo!

Prie kojinių Virginija pridėjo dar šiaudelių sodą, kurį Jurgita galės susiverti su dukrytėmis.

Jurgita ištraukė Joaną, kuriai numezgė tokias žiemiškas dailias pynėtas baltas kojines, kad Joana sakė, taupys jas pagrabui. Batus jau turinti, o išskirtinių kojinių iki šiol neturėjo, tokias dailias gavo – pažiūrėkite tik į jos šypseną dovanėlę išpakavus 🙂 .

Joana ištraukė mane ir, pasirodo, aš neatsitraukdama nuo kasos, jai dalinau patarimus, kas man su kuo tinka, nesuprasdama, kad tai tiks man 😉 . Joana sugalvojo raštuotą porą, kurių vienas siūlas buvo gražusis Van Gogh (mano mylimiausio dailininko) serijos kamuoliukas, o aš prie jo greita ranka priderinau mėlyną vienspalvį. Mėlyna – visai ne Joanos spalva, bet ko gi iš meilės nepadarysi 😉 , gali ir pačias gražiausias kojines numegzti savo nemėgstamos spalvos. Ir ta gražioji pora buvo supakuota į spalvingą gėlėtą pačios Joanos pasiūtą projektų krepšelį – žmogui, mėgstančiam spalvas. AČIŪ!!!

Nuo manęs prasidėjęs ratas užsidarė ir mes darom trumpą pertraukėlę, pratęsimas – rytoj 🙂 .

Item added to cart.
0 items - 0,00