Tostamaa mūsų tikslas yra šiam regionui būdinga roositud (intarsijos) technika ir turime užsiėmimą su geriausia jos specialiste Anu Randmaa. Ji mums pademonstravo nuostabaus gražumo pirštinių ir adatinių pavyzdžius iš vietinės rankdarbių parduotuvės ir papasakojo savo istoriją. Šita technika teoriškai kaip ir būtų galima siuvinėti (raštas gaunasi iš tarp akių įterpiamų spalvotų siūlų) ir ji pabandė tą padaryti. Numezgė baltą kojinę ir pabandė ją siuvinėti, bet pataikyti į tą pačią eilę (ypač jei rašto brūkšnelis ilgas) pasirodė misija sunkiai įmanoma. Iš tos nepavykusios kojinės ji pagamino arkliuką, kurį mums demonstruoja, o raštus ateityje dėliojo jau mezgimo eigoje.
Pamokai buvo išrinkta adatinė, kaip paprastos formos daiktas technikai mokintis, tik mes dar prie intarsijos technikos pridėjome kutukų juostą. Adatinei ji nereikalinga, bet mokslams – taip 🙂 .
Pirmą kartą per visą Estijoje mokslų laiką gavome 1, 25 mm, o ne 2 mm virbalus ir gana plonus siūlus. Aš taip stengiausi megzti tampriai (šita technika tik taip gražiai ir atrodo), kad net specialiai nufotografau savo virbalus po vienos adatinės mezgimo 😉 .
Tostamaa kultūros centre, kur vyko mūsų užsiėmimas, šalia specialiai pamokai surinktų mezginių buvo daug įvairių tautinio kostiumo detalių ir mūsų mokytoja, kol mes mezgėm, daug apie juos pasakojo.
Adatinę spėjau pabaigti per pamoką, tik suktą virvelę pritvirtinau jau viešbutyje, rodausi 🙂 . Ir dar pora mielų detalių – lango „užuolaidos” iš suvertų sagų, didelių karulių ir net žirklučių 🙂 ir prekių maišelis su istorija iš vietinės rankdarbių parduotuvės. O istorija tokia kasdieniška, tik su nekasdieniškai laiminga pabaiga 🙂 . Spausdino kažkokią raštų knygą ir, kaip neretai atsitinka, pridėtiniuose lapuose su schemomis atsitiko brokas. Galima išmesti, bet randarbiaujantys žmonės nėra švaistūnai, vartotojai ir nestokoja fantazijos. Brokuoti lapai buvo perlenkti ir siuvimo mašinos pagalba iš jų buvo padaryti krepšeliai pirkiniams sudėti 🙂 .
Papietavusios ant Ermistu ežero kranto įsikūrusiame restorane (valgėm žuvienę 🙂 ), atkeliavome į paskutinį savo kelionės tašką – Pernu su man įprastu balto smėlio paplūdimiu ir visa kurortine prabanga – jaukiu senamiesčiu, skaniomis kavinėmis ir įdomiomis parduotuvėmis.
Vaizdų iš Pernu nedaug, jie nesusiję su rankdarbiais, bet visur mieste sutinkamus drambliukus užfiksavau. Plisti jie pradėjo nuo paplūdimio, kur buvo pastatytas pirmasis drambliukas – čiuožynė, juo iki šiol mielai važinėja vaikai (suaugusieji turbūt taip pat su džiaugsmu prisidėtų, tik kad vandens gylis toje vietoje nekažką 😉 ). Nuo paplūdimio drambliukai paplito po miestą, dabar keliauja po transportui uždarytas gatves ar prisitaikę prie žalios aplinkos per miesto parką.
Pernu buvo mūsų galutinė apsistojimo stotelė, bet ne kelionės pabaiga. Palikę visus nebūtinus daiktus mes dar dviem dienom kelsimės į Kihnu salą ir ta išvyka tikrai nusipelno atskiro įrašo, bet kadangi šiandieninis yra gana trumpas, pabaigsiu jį tuo, kas džiugino visą kelionę ir ką parvežiau namo.
Kaip visada – tokios mezginių koncentracijos gatvėje nepamatysi 😉 . Vasariniai topai, kaip matote, užvaldę mezgėjų projektų krepšius ne tik Lietuvoje 😉 . Visko nenufotografavau, bet iš nuotraukų olandė Ans atrodo grupės žvaigžde 🙂 . Ji mėgta ryškias spalvas ir tokias, kad šalia jos nublanksta ir kramtomos gumos rausva nudažyta elektros skydinė 😉 .
Ans dar kartą nufotografavau su kambarioke Mieke, kai pagavau abi su tuo pačiu modeliu („Ranunculus„). Trečia trijulės iš Nyderlandų narė Elsbeth nuotraukoje su skėčiu demonstruoja savo naują vasarinę palaidinę, bet ir ji mezga tą patį modelį, o aš jau turiu, tai mes sutarėm kitais metais suorganizuoti keturių Ranunculus susitikimą 🙂 .
Dar porą akį patraukusių mezginių (buvo jų daug, tik kad mano telefonas nespėja paskui galvą ;( ) – Malym megztukas (megztas prieš keturiasdešimt metų ir atrodantis kaip naujas!), Dianos skara („Month of May shawl„), kuri man priminė, koks tai praktiškas kelionėje ir gyvenime daiktas yra.
Atsivežiau tris knygas – vieną kulinarinę (ją su malonumu dabar skaitau) ir dvi apie mezgimą, gaila, kad abi estų kalba, bet nerasi mezgėjos, kuri neperskaitytų daikto, kurį nori numegzti, bet kokia kalba 😉 . Aleks Byrd knyga demonstruoja, kaip tradicinės mezgimo technikos pritaikomos šiuolaikiniuose mezginiuose, o trečioji yra skirta Ruhnu salos mezginiams. Abi mezgimo knygos yra MZ, norintiems pavartyti ir pasidžiaugti, o aš dar kartą su baltu pavydu atsidūstu, kaip estai rūpinasi savo paveldu, kaip išsamiai jį tyrinėja ir, svarbiausia, turi jį ne tik kaip muziejinę vertybę, o kaip gyvą įkvėpimo šaltinį.
Kaip jau minėjau, mūsų grupė buvo labai tarptautinė – Malym į Estiją atvyko net iš Seulo. Mus visas ji apdovanojo korėjietiškais pakabukais (juos iš karto panaudojome kaip mezgimo žymeklius) – demonstruoju savąjį besigėrėdama, kokias turtingas ir kokias skirtingas tekstilės tradicijas turi kiekviena šalis 🙂 .
Pernu buvo ir galutinis kelionės taškas, bet pirmą kartą atvykusios mes jame praleidome tik vieną vakarą. Pasiėmusios tik pačius reikalingiausius daiktus (spėkite, hm, hm, kokius 😉 ) mes kitą ankstų rytą kėlėmės ir skubėjome į keltą – dviem dienom plaukėme į labai ypatingą Kihnu salą.
