Antras kartas

Pas visus turbūt mezgimo kelyje pasitaiko nedžiuginančių projektų ir visi randam savų išeičių: padovanojam susižavėjusiam, paslepiam kuo toliau nuo akių ir pasistengiam užmiršti ar nepasiduodam, negailėdami įdėto darbo išardom ir… bandom dar kartą ;).

Daivai, spėju, stipriai reikėjo pakvėpuoti prieš imantis antro karto – ardant iš plonyčio LaceBall100 numegztą skarą ;). Bet jei skara nedžiugina, geriausias šansas šiems ypatingo subtilumo ir gražumo rudiems atspalviams suteikti naują gyvenimą – surasti labiau tinkantį projektą. Dabartiniam šiltukui-užmestukui (kuris LABAI džiugina 🙂 ) Daiva prie išardytos pereinamų spalvų vilnos pridėjo dar plonytį alpakos siūliuką, kuris ir storio pridėjo, ir apjungė visas spalvas vieningu baklažano spalvos šydu.

Paprasta, bet labai stilinga konstrukcija, susidedanti iš esmės iš stačiakampių formų, tapo labai gražiu, šiltu ir jaukiu užmestuku visiems metų laikams.

Daivos Pilinkienės megztas megztukas iš LaceBall100 2324 kartu su Isager Alpaca 1 60.

Dienų aktualijos

Žinoma, kad Židronė pabaigė pirštuotas pirštinaites, kurių pradžia buvo jos taip gražiai ir viliojančiai nufotografuota prie autorių knygos – artėja sezonas ir tuoj tuoj (jei ne jau) bus laikas jomis šildytis ir puoštis, bet šiuo metu dar aktualesnis dalykas man pasirodė jos bepirštės pirštinės vyrui.

Dar kai lauke oras apsirengus rudeninius drabužius yra visai šiltas (nesiginčiju dėl jutimo, čia tik šilumininkų nuomonė), daugelio namuose tvyro pats bjauriausias ikišildyminio sezono metas, kai atrodo, net lauke šilčiau. Tą šaltį ir drėgmę lengviau pakelia judantys ir besisukantys po namus žmonės, bet dirbantys prie kompiuterio neleis man sumeluoti – atrodo, kad jų darbo vieta yra pati šalčiausia ir taip jau šaldytuvą primenančiose patalpose. Tokios bepirštės pirštinės gerokai pagražins ir praskaidrins sėdintiems prie kompiuterių rudeniškas darganas už lango, o turint galvoje ne itin optimistiškas prognozes apie artėjantį šildymo sezoną, gali būti, kad ši garderobo dalis taps ateinančios žiemos hitu.

Židronės Stankevičienės megztos pirštinaitės ir nuotraukos. Pirštuotos megztos iš Isager Highland (Rose), modelis – „Peacock Gloves” iš knygos „Handcraft„, bepirštės megztos iš Isager Alpaca 2 (Midnight).

Apvalus pledas

Šių metų MZ gimtadienio modelis gimė iš mano suprastėjusio regėjimo, bet nesumažėjusio noro megzti ir tuo pat metu dairytis pro langą keliaujant. Iš noro nepamesti nei rankdarbio, nei pokalbio gijų mezgant kompanijoje, iš poreikio užimti rankas ir galvą skirtingais dalykais vienu metu.

Megzti bet ką – ne mano praktiškai prigimčiai. Aš greitai primečiau, koks projektas būtų ilgai grojantis proceso metu ir naudingas pabaigtas – aišku, pledas. Per nemenką jų naudojimo metą supratau, kad labiausiai pasiteisinusi yra apvali forma. Norintiems vingrių raštų, tokių modelių rasite tikrai nemenką pasirinkimą, bet man reikėjo pralekiančių pro mašinos langą peizažų, o ne schemų sekimo, todėl išsirinkau savo visų laikų favoritės – Elizabeth Zimmermann – modelį „Pi Shawl„. Ir ripsą. Beje, iš knygos, kurią pirkau už tais laikais tokią didelę sumą, kad pardavėja net nejaukiai jautėsi man parduodama neišvaizdžią juodai-baltomis iliustracijomis knygelę, kurioje dar dalis lapų buvo nesukarpytų 😉 . Perskaičiusi ją, buvau tikra, kad jei reikėtų man į negyvenamą salą neribotam laikui pasiimti vieną knygą, tai būtų Ji! 🙂

Kad E. Zimmermann pledas virto MZ modeliu, kaltas tik ripsas. Patyrę mezgėjai žino, kad gera akis nėra kvadratas, bet juo yra 1 ripso akis per dvi eilutes. Tai ši elementari geometrija mane ir pavedė… Aš kažkaip visai atsipalaidavau ir pradėjau ripso juosteles skaičiuoti kaip eiles. Kai susigaudžiau, kad mano pledas jau nebe apvalus, o virsta į viršų besigaubiančiu krepšiu (ar greičiau, valtimi, jei žiūrėsim dydį 😉 ), teko atgal paardyti apie porą diskų neverptos islandiškos plotulopi vilnos. O po to imtis skaičiavimų. Todėl, kas norite megzti ratu raštais ar tiesiog lygiuoju mezgimu, eikite tiesiai į šio modelio puslapį (ar nusipirkite knygą, aš su ja išgyvenau nepakartojimą skaitymo malonumą). O susigundę ripsu, naudokitės mano paskaičiavimais, atsižvelgiančiais į rašto specifiką. Simboliška, kad būtent šiai žymiai dizainerei priklauso žodžiai, jog pagrindiniai dizaino atradimai gimsta iš dviejų dalykų – klaidų ir siūlų trūkumo. Mano varianto pribuvėja buvo pirmasis 😉 .

Beje, sekti schemos nereikės net apmezgant peldą dantytu krašteliu. Jį taip pat parinkau maksimaliai paprastą, kad tiktų ir prie apkloto, ir prie tokio autostradinio mezgimo stiliaus.

Dar keli svarbūs momentai: siūlai ir dydis. Čia jau suėjo į vieną tašką mano patirtis (patys funkcionaliausi pledai megzti 4 mm virbalais) ir didelė meilė islandiškai vilnai, iš kurios neverptos pledo dar neturėjau. Iki 4 mm virbalų šiam siūlui trūko storio, tai pridėjau plonytę alpaką – ir ilgesniam gyvenimui, ir geresniam kritimui. Tik pačiuose pledo krašteliuose vienspalvę alpaką pakeitė tokio pat storio pereinamų spalvų Noro siūlas. Jo, deja , MZ jau nebėra (ne faktas, kad ta pati situacija yra daugelio mezgėjų podėliuose 😉 ), bet mano naudotas Cashmere Flavor ir Stained Glass labai sėkmingai gali būti pakeičiami Schoppel-wolle Lace Ball 100. Tokį ne visai praktišką mano pasirinkimą nulėmė žinia apie šio siūlo kūrėjo Eisaku Noro mirtį rugpjūčio mėnesį ir mano likučiai spalvotų namelių pavidalu išsirikiavę apie apvalią aikštę – pagarbos ir dėkingumo ženklas didžiam menininkui.

Kelios nuotraukos, iliustruojančios skirtingus kraštelių variantus (o jų daugybė!) – rudens dangaus, auksinių lapų ar tamsaus miško atspalviai.

Balsva juosta prieš pat pabaigą – dar vienas mylimas siūlų derinimo būdas: spalvos keičiamos kas eilutę. Ripse jis yra išskirtinai gražus. Gali būti, jog norėsis visą pledą taip numegzti 🙂 .

Apie dydį. Dar nesu numezgusi pledo, kuris netilptų išskleistas ant mano senų kaimo tvoros vartų. Galiu pilnai užsikloti nuo galvos iki kojų. Ką ten aš – gerokai už mane aukštesnis Karolis gali kaip vikšriukas į kokoną susivynioti. Pledų dydžiai man visada būna tam tikras netikėtumas, nes ant virbalų jie – siurprizas! – atrodo visai kitaip, nei išskalbti ir išblokuoti. Kam prie širdies kito garsaus dizainerio Stephen West požiūris, kad pledas turi būti žmogaus ūgio, kitaip nėra su juo ką veikti (atkreipiu dėmesį, jog žodžiai šie yra įspūdingo ūgio žmogaus!), tepakartoja mano kelią, bet aprašyme rasite ir mažesnį – kelius užsikloti – variantą.

Tik pabaigus ir išbandžius pledą supratau, kad toks šių metų modelis – tarsi ženklas. Kai visi žada šaltą žiemą, kai nerimą kelia tiek nepasibaigiantis karas, tiek ekonominės krizės keliami neaiškumai, didelis ir jaukus rankomis megztas pledas tešildys mus ir saugos nuo visų negandų ❤.

Pledas megztas iš islandiškos Plotulopi vilnos (0001 ir 0003) kartu su Isager Alpaca 1 E7S ir E0. Pakraštys apmegztas islandiška Plotulopi (0001, 1038, 0003) kartu su įvairiais Noro Stained Glass ir Noro Cashmere Flavor galiukais. Modelis – „Šiltas ratas„.

Žakardas tikrasis

Jei gerai prisimenu priešistorę, vienas švelnesnių Opal Van Gogh spalvynų įkvėpė naują Jolantos projektą. Smagūs tie mūsų įkvėpimo paradoksai – margi kojininiai siūlai dažyti taip, kad imituotų tradicinį žakardą, ir būtent jie sugrąžino Jolantos mintis prie ištakų: tikro, ne imitacinio mezgimo margais raštais 😉 .

Susirinkusi panašų švelnų spalvyną, ji savo smulkioms raštelių kompozicijoms pasirinko visiškai klasikinį siluetą apvaliu kaklu ir statytomis rankovėmis. Kaip klasikiniuose Fair-Isle mezginiuose stambesnės raštų juostos atskirtos smulkesnėmis juostelėmis, tik be jokių pereinamų spalvinių efektų ir mechaninio pakartojimo – švarus grafiškas žaidimas pasirinktame subtiliame kolorite. Toks ir vasarą, ir žiemą prie visko tiks, juolab kad megztukas plono siūlo, bet pakankamai šiltas.

Viename mezginyje puikiai suderėjo įvairūs fingering storumo siūlai – ir kojininiai, ir gryna alpakų vilna. Kojininis tvidas viską sujungė į bendrą subtilią visumą.

Jolantos Žilinskienės megztas megztukas ir nuotraukos. Siūlai – Schoppel-wolle Admiral Tweed Bunt 980, Drops Fabel 115, Drops Alpaca 0618 ir 9026.

Item added to cart.
0 items - 0,00