Žemaitė Šiaurės Vokietijoje

Turbūt reta mezgėja dar negirdėjo, o nereta ir įsijungusi į projektą – “Mezgam Čiurlionį“. Gintarės kūryba su Daumantės vadyba užkūrė tokią galingą bangą, kad 150-ąsias M. K. Čiurlionio gimimo metines mezgėjų bendruomenė paminės labai išskirtiniais mezginiais-meno kūriniais. Tokius, kuriuos parodoje ant sienos pakabinsi, gatvėje nepraeisi nepastebėtas, ir gerai saugodamas paliksi testamentu ateities kartoms kaip išskirtinę vertybę. Aš lėtai įsilinguoju ir jau dabar, kai reikalas finišuoja, po truputį pradedu galvoti. Bet apie Čiurlionį, manau, bus dar įrašų. Šis apie kitą to paties lizdo (Gintarės kūryba) paukštį – Žemaitę.

Gintarė pagal savo pačios kurtas schemas yra numezgusi ne vieną žymų Lietuvos žmogų ir ko aš tikrai norėjau be pagalvojimų, tai – Žemaitė. Artėjo mano dukros gimtadienis ir norėjau numegzti jai liemenę. Išdrįsau Gintarės paprašyti schemos ir kadangi dar buvo vasara, nusprendžiau, kad pradėsiu ne nuo liemenės, o nuo vasarinės palaidinės sau. Planavau spėti ir liemenę.

Šiais metais aš primezgiau turbūt rekordinį skaičių vasarinių mezginių ir palaidinė su Žemaite – ne tik paskutinė, vainikuojanti visus vasaros darbus, ji tikra ta žodžio prasme – mano gulbės giesmė. Įsivaizdavau, kaip smagu man bus ją vilkėti dirbant MZ…

Bazinį modelį naudojau tą patį, kaip ir daugumai šios vasaros mezginių – “Poppy Tee“. Pradėjau nuo nugaros, kaip liepia modelis, tik nuėmiau rankoves. Jai man labai tiko nauja marga Rosarios4 medvilnė. Negaliu skųstis, kad net ir lygus mezgimas ėjosi lėtai – labai rūpėjo kuo greičiau pereiti prie portreto dalies. O kai jau priėjau… Tą dieną aš buvau kaime, turbūt lijo, nes sėdėjau palėpėj ant lovos ir mezgiau neatsitraukdama. Net neatsimenu, ar valgiau. Kai Daiva, mezganti Čiurlionį, parašė, kad labai įtraukiantis mezginys, tai oi kaip gerai ją supratau. Aš mezgiau visą dieną iki vėlyvos nakties, nors kaime paprastai einu miegoti su saule, kad su ja ir atsikelčiau. Sėdėjau prie mezginio beveik iki vidurnakčio, tada atidėjau jį į šoną ir užmigau. Vėlai nuėjus gulti aš paprastai atsigriebiu ryte, bet tą kartą aš pabudau anksti, tik prasikrapščiau akis ir iškart paėmiau į rankas atidėtą mezginį. Sustoti pavyko tik pabaigus plytinę dalį už Žemaitės skarelės, bet ir tai tik tam, kad pasidaryčiau pačius būtiniausius ūkio darbus ir kuo greičiau grįžčiau į Vilnių. Prie mezginio. Pats sudėtingiausias vasaros mezginys įvyko per patį trumpiausią laiką – 4 dienos!

Jei melanžinės palaidinės nuotraukas siunčiau Kristei pasirodyti, ką mezgu, tai Žemaitę mezgiau nesiafišuodama. Baigiau kaip tik prieš kelionę pas dukrą, įsidėjau į lagaminą abu naujus mezginius, kad ji nufotografuotų. Pagal planą ėjosi tik su mano žaliu melanžu. Tik pamačiusi Žemaitę, dukra tą pačią sekundę ją konfiskavo. Dar net nežinodama, nei kur, nei prie ko rengsis, dėl visa ko greitai įsikišo į savo spintą kuo toliau nuo mano lagamino. O kai pasakiau, kad planavau ją kaip liemenę nešioti, vaikui iškart visi derinukai susidėliojo 😉 .

MANO vasarinės palaidinės su Žemaite premjera įvyko Kristės darbe, kur bendradarbiai lietuviai tuoj pat identifikavo mezginio heroję. Papildomų anekdotinių niuansų situacijai suteikė tai, jog vadovo pavardė… Žemaitis 😉 .

Čiurlionio jubiliejus šiais metai švenčiamas garsiai ir triukšmingai, o tik Sostinės dienose pirkdama Žemaitės biografiją sužinojau, kad ir jai šie metai neeiliniai – suėjo 180 metų nuo jos gimimo. Visi žino, kad ji metus praleido Amerikoje, tad jubiliejaus proga mes nusprendėme, pasirinkti kitą kryptį šventinei kelionei – šiaurės Vokietiją.

Žemaitė apsilankė Hamburge ir net paragavo aštraus kinietiško maisto 🙂 .

Nukeliavo ir į Liubeką, kur pasivaikščiojo dailiomis senamiesčio gatvelėmis ir jaukiais kiemeliais, aplankė Šv. Onos vienuolyne įsikūrusį Viduramžių meno muziejų ir apsipirko vietinių delikatesų (tas rudas maišelis rankose 😉 ) – garsiojo Liubeko marcipano.

O kad jau kelionė į šiaurės Vokietiją, tai pasiekėm ir patį šiauriausią šalies tašką – Sylt salą, kur Žemaitė pasivažinėjo elektriniu dviračiu, pamezgė belaukdama muziejaus atidarymo ir pasėdėjo jo kieme saulėtų spalvų paplūdimio būdelėje. Ir muziejaus veidrodyje pasidarė selfį, kad senoviniame rėme liktų mano paskutinių vasariškų mezginių prisiminimas – taip, kaip jie buvo pasidalinti 🙂 .

Palaidinė megzta iš įvairių rūšių medvilnės, kuri draugavo su 3 – 3,5 mm virbalais (Rosarios4 For Nature, Rosarios4 Estrela, Isager Palet, Rosarios4 Butterly, keli kamuoliukai skirti bandymams ir dar šisbeitas, ką prikaupiau per ilgą medvilnės nemeilės metą 😉 . Bazinis modelis (tik be rankovių) – “Poppy Tee“, Žemaitės sumanymas ir schema – Gintarės Murauskienės.